Dėl skirtingų automobilių gamintojų politikos, „Alfa Romeo“ arba „Jaguar“ dizainą kuriantys skulptoriai visuomet turės daugiau laisvės improvizacijai negu tie, kurie dirba „Audi“ arba „Mercedes-Benz“. Nors pastarųjų metų pavyzdžiai rodo, jog vokiškų automobilių gamintojai siekia atsikratyti konservatyvumo kortos, tačiau bet kokie bandymai, dažniausiai, sutinkami su didžiule kritikos banga, mat eksperimentai toleruojami tik kuriant koncepcinius modelius, tuo tarpu galutinis produktas privalo išlikti konservatyvus, elegantiškas ir diskretiškas.
Vis dėlto, pažvelgę į „Audi“, „BMW“ ar „Mercedes Benz“ markių gaminamų automobilių dizaino evoliuciją, pastebėsime, jog patys gražiausi automobiliai buvo gaminami kuomet jų kėbulo linijas braižydavo ne nuoseklusis vokietis ar olandas, o improvizacijų nestokojantys italai arba prancūzai. Tiesiog prisiminkite elementarius pavyzdžius. Antroji „Audi 80“ karta -
Giorgetto Giugiaro kūrinys, „BMW E12“ -
Marcello Gandini, „Mercedes Benz W115“ - Paul Bracq.
Jeigu pirmosios dvi pavardės daugeliui turėtų būti girdėtos, bent vieną kartą, Paul Bracq dažniausiai iššaukia ganėtinai elementarią emociją.
Pirmieji žingsniai
Prancūzijoje 1933 metais gimęs specialistas, vargu ar būdamas mažu pypliu įsivaizdavo kokią įtaką jis turės didžiausių automobilių gamintojų dizainui, bei kaip jo meistriškumas pakeis tolimesnę automobilių dizaino raidą.
Kaip ir daugelis padebesiais skraidantys jaunuoliai, Paulas į automobilių grožybių pasaulį pateko šešto dešimtmečio pradžioje. Turėdamas pažinčių ir įgūdžių palikti pirmąjį gerą įspūdį, jis tapo Philippe Charbonneaux dizainerio asistentu.
Nors jo pagrindinis darbas buvo klausyti ką jam sako vadovas ar daugiau patirties turintys kolegos, ambicijų nestokojantis prancūzas ne vieną kartą atrado progą sužibėti. Taip stipriai, jog jam pavyko ženkliai prisidėti prie „Citroen“ automobilio kūrimo, turėjusio vežioti tuometinį Prancūzijos prezidentą. Įspūdinga, ar ne?
Iškeliavo į armiją
Kaip ir daugelis jaunuolių, net ir turėjusių darbą bei kitus komfortiškos gyvenimo atributus, 1954 metų pabaigoje Paulas buvo pakviestas tarnauti Prancūzijos armijoje.
Įprastai, daugelis vaikino bendramečių ieškodavo priežasčių kaip išvengti kelis metus trunkančios tarnybos, tačiau Paulas pasielgė priešingai. Jis tą pačią dieną informavo savo darbdavį, šeimos narius, jog ateinančius metus jis praleis tarp savo tautiečių, kurie yra pasiryžę ginti savo tėvynę.
Privalomoji pradinė karo tarnyba truko nei daug, nei ilgai – nepilnus trejus metus, per kuriuos vaikinas įgijo ne tik pagrindinį karinį parengtumą, bet ir suprato ką galima pasiekti disciplinuotu darbu.
Nors daugelis Paulo bičiulių pabaigę privalomąją karo tarnybą sugrįžo į tėvų namus ir turėjo ieškotis mėgstamo darbo iš naujo, prieš keletą metų automobilių pasaulio užkulisiuose išgarsėjusi vaikino pavardė sudomino tuometinius „Mercedes-Benz“ vadovus, kurie 1957 metų pavasarį pateikė jam pasiūlymą prisijungti.
Pirmasis projektas – prabangus sedanas
Patekęs į „Mercedes Benz“ dizaino departamentą, talentingas jaunuolis iš pradžių prisidėjo prie keletos nereikšmingų projektų, padėjo aukštesnį rangą užėmusiems kolegoms, tačiau didžiulį potencialą jauname dizaineryje matę „Mercedes Benz“ vadovai, 1960 metų pabaigoje pasiūlė pradėti savo pirmąjį asmeninį projektą.
Kol Paulo kolegos plušo prie „190 SL“ modelio, dizaineris iš Prancūzijos darbavosi prie savo pirmojo kūrinio – „W108“ sedano, kurio įpėdiniai evoliucionavo į S klasę ir tapo pačiais geriausiais prabangiais sedanais pasaulyje.
Paulas kurdamas naująjį modelį atsižvelgė į „Mercedes Benz“ vadovų norą išlaikyti panašų, bet ne identišką automobilių veidą. Pažvelgus į „W108“ priekinę dalį pamatysite panašumų į „190 SL“. Pavyzdžiui, vertikali žibintų forma, apvalūs ir raumeningi sparnai, siauri galiniai žibintai. Tęstinumas buvo vienas svarbiausių kriterijų kuriant kiekvieną „Mercedes-Benz“ modelį, tačiau sekantis projektas pareikalaus žymiai geresnių įgūdžių.
Automobilių dizaineriui buvo patikėta užduotis, sukurti pilnavertį, garsiojo „Mercedes-Benz 190 SL“ modelio įpėdinį. Prabangaus ir ištaigingo rodsterio pamainą, kuri keletą metų iš eilės sėkmingai palaikė kompaniją „Mercedes-Benz 300 SL“, kuris laikomas pirmuoju superautomobiliu pasaulyje.
Išbandymas sukurti tautos automobilį
Žvelgiant iš „Mercedes-Benz“ vadovų perspektyvos, kol kas, Paulas Bracq savo reputaciją pateisino su dviem ypatingai sėkmingais kūriniais. „Mercedes-Benz“ įvaizdį formavę „W108“ ir „W113“ savo užduotį atliko kone pavyzdingai. Visgi, su dviem modeliais gamintojas sugebėjo į savo pusę patraukti dvejas, bet labai skirtingas pirkėjų amžiaus grupes.
Reikalavimų kartelę dar kartą pakėlę „Mercedes-Benz“ vadovai septinto dešimtmečio pradžioje dizaineriui įteikė aplankalą su reikalavimais, nurodančiais, jog sekantis projektas turi pakeisti morališkai ir techniškai pasenusį „W110“ – vidutinės klasės sedaną, kuri mes šiandien geriau žinome E klasės vardu.
Nors šio modelio pozicionavimas „Mercedes-Benz“ modelių gamoje nebuvo toks svarbus kaip kitų, brangesnių brolių, tačiau istoriškai, tai buvo vienas svarbiausių bendrovės modelių nuo pat antrojo pasaulinio karo laikų, mat „W114“ buvo visiškai naujas automobilis, turėjęs labai mažai ką bendro su kitais tuo pačiu laikotarpiu gamintais „Mercedes-Benz“ modeliais.
Įspūdingiausias kūrinys
„Mercedes-Benz 600 Pullman“ – vienas įspūdingiausių „Mercedes-Benz“ modelių. Be to, anuomet tai buvo prabangiausias ir ištaigingiausias bei brangiausias „Mercedes-Benz“ modelis.
Pagal pirminį sumanymą, toje pačioje gamykloje turėjo būti gaminami 4 durų sedanas, 4 durų limuzinas, 6 durų limuzinas ir limuzinas su atvira galine dalimi.
Paulas atsižvelgdamas į automobilio paskirtį, nesivaikė tuometinių dizaino tendencijų. Vietoj to, jis pritaikė „W108“ ir „W114“ modeliuose matytus dizaino elementus, juos nuglūdino ir pateikė kaip aukso grynuolį.
1963 metais Frankfurte įvykusioje parodoje automobilis sulaukė milžiniško susidomėjimo iš turtingiausių pasaulio žmonių. Tame tarpe buvo ir aršūs pasaulio diktatoriai, kurie „Mercedes Benz“ įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio.
Nauja kryptis
Nepastebimai prabėgęs dešimtmetis paskatino automobilių dizainerį ieškotis naujų iššūkių, kurie leistų jam išlikti savo srities specialistu. Galbūt tai buvo tik sutapimas, bet į šį dizainerio šauksmą atsišaukė BMW, kuriai tuo metu verkiant reikėjo rimto pastiprinimo.
Supratęs, jog „Mercedes-Benz“ kompanijoje jis nebeturi perspektyvų, vos po keletos savaičių jis jau pažindinosi su kolegomis iš BMW dizaino departamento, domėjosi jų darbo specifika ir ginčijosi su tuometiniais BMW vadovais, kurie ne visada pritarė Paulo siūlomiems dizaino sprendimams.
Vis dėlto, po ilgai trunkančių susitikimų, įrodinėjimų ir aibės įtikinančių argumentų, būtent Paulo Bracq dėka dienos šviesą išvydo „BMW E21“, „BMW E24“ ar „BMW E23“. Panašu, kad pastangos nenuėjo veltui.
Sugebėjęs realizuoti dar vieną savo svajonę, Paulas Bracq, po ne pačių lengviausių iššūkių, nusprendė sugrįžti į savo gimtąją Prancūziją. Visgi, tėvų ir ištikimiausių bičiulių ilgesys padarė savo.
Automobilių dizaineriui pradėjus krautis lagaminus, jis netikėtai sulaukė skambučio iš „Peugeot“, kurios vadovai jau žinojo, jog Paulas ruošiasi grįžti į Prancūziją ir, galbūt, jau ieškosi darbo.
Būdamas didžiu savo šalies automobilių pramonės patriotu, jis net nesudvėjojęs sutiko.
„Peugeot“ buvo paskutinis automobilių gamintojas, kuriame Paul Bracq išdirbo iki pat 1994 metų. Pasiekęs pensijinį amžių jis ryžosi pasitraukti iš užimamų pareigų ir susikoncentravo į jo širdžiai artimas veiklas.
