„Lietuvos metų automobilio“ konkurso komisija per vidutiniškai 30 dienų privalo visapusiškai išbandyti kiekvieną konkursui pateiktą automobilį, juos palyginti ir priimti bendrą sprendimą, nulemsianti nugalėtoją.
Šiais metais komisijos vertinimui buvo pristatyti 32 automobiliai, kurių įvairovė išties stulbina: nuo nuosaikaus ir praktiško „Dacia Duster“ visureigio iki technologiškai pažangių „Audi“ ir „Porsche“ elektromobilių.
Norėdami sužinoti daugiau apie „Lietuvos metų automobilio“ komisijos nario darbą, kalbinome ilgametį žurnalistą ir komisijos narį Žilviną Pekarską.
Pagal kokius pagrindinius kriterijus vertinate kiekvieną „Lietuvos metų automobilio“ konkurso dalyvį?
Komisijos nariai vertina pagal daugybę kriterijų: išvaizda, jėgainės efektyvumas, teikiamos emocijos, ergonomika/patogumas, gamintojų pažanga ir inovacijos. Žinoma, yra ir subjektyvių veiksnių, ir objektyviai pamatuojamų: apsisukimo spindulys, stabdžių efektyvumas, pagalbinių sistemų darbas, pravažumas.
Kaip pavyksta išlaikyti objektyvumą vertinant įvairius automobilius?
Komisijos nariai daug diskutuoja tarpusavyje. Susėdame vakare, dalijamės įspūdžiais ir pastebėjimais. Kai kurie vertinimai išsiskiria. Todėl bendras rezultatas ir gaunasi objektyvus.
Kartais netgi bandymuose viename automobilyje dalyvauja iš karto keli komisijos nariai. Vienas prie vairo, antras galinėje sėdynėje, o trečias, pavyzdžiui, įsirango į trečią sėdynių eilę. Po to keičiamės vietomis. Tokiu būdu supranti, kas yra funkcionalu, o kas – tik marketingo dalis.
Ar yra tam tikrų savybių, kurias pastebėjus galima greitai susidaryti aiškią nuomonę apie automobilį? Kokios šios savybės?
Pirmiausia – vairuotojo darbo vieta – ar ji patogi, ar lengva susireguliuoti sėdynę, vairą, veidrodėlius. Ar patogu rasti būtiniausius nustatymus, ar, tarkime, nuo klimato kontrolės prie radijo dažnių reikia pereiti paspaudžiant net tris skirtingus mygtukus? Kartais pasiklystu liečiamame ekrane.
Po to, pajudėjimas iš vietos, dinamika, stabdymas, elgesys posūkiuose ir, tarkime, važiuojant per gulinčius policininkus: bilda ar ne? Šokinėja ar gražiai perlipa. Galiausiai – greitkelis – garso izoliacija.
Kadaise viename pigiame modelyje važiuojant 130 km/val. būdavo sunku susikalbėti. Dabar jis labai patobulėjęs. Ir, galiausiai, važiavimas su vėjeliu vingiuotais duobėtais rajoniniais keliais. Tuomet pastebi, kad automobilis, kuris buvo visai neblogas plaukiant automagistrale, tokiame kelyje ima makaluotis. Arba dar blogiau – priekis sau, galas – sau.
Kiek svarbus yra gamintojo prekės ženklas ir jo istorija? Ar reputacija turi pastebimą įtaką vertinant automobilio privalumus?
Ir taip, ir ne. Jei prekės ženklas žinomas, be jokios abejonės, keli automobiliui aukštesnius reikalavimus, nei rinkos naujokui. Kita vertus, dabar daugybė gamintojų dalijasi platformomis. Tarkime „Volkswagen“ grupės modeliai tarpusavyje. Arba net „Volkswagen“ su „Ford“, kalbant apie elektrinę jėgainę.
Todėl kartais nustembi atradęs, kad vaikai pranoko savo tėvus. Gal todėl kartais nutinka, kad metų automobiliu išrenkamas ne „Volkswagen Tiguan“, o „Seat Ateca“.
Svarbu ir tai, kad automobilių rinka išgyvena „perkrovimą“. Elektromobilių atsiradimas daug ką pakeitė, nes šios EV epochos pradžioje tarsi išsilygino visų gamintojų šansai pagaminti gerus, patogius elektromobilius. Čia prekės ženklo istorija turi mažiau reikšmės. Ir tą puikiai įrodo kiniškų elektromobilių proveržis.
Kaip vertinamas automobilio kainos ir kokybės santykis? Ar aukšta kaina gali sumažinti modelio konkurencingumą, net jei jis pasižymi puikiomis savybėmis?
Taip, šis santykis verčia gerokai palaužyti galvą. Jei ant tos pačios platformos pagamintas „Audi“ ir „Porsche“, bet kainos skirtumas nedidelis, imi lyginti bazines modelių versijas ir bandai išsigryninti, ar brangesnis modelis tik dėl ženkliuko, ar jis siūlo ir modernesnes technologijas.
Tarkime, visų vairuojamų ratų sistemą, kuri leidžia patogiau manevruoti. Modernesnę važiuoklę, geresnius stabdžius. Jei tokių skirtumų nedaug, be abejo, daugiau šansų turi laimėti pigesnis automobilis.
Beje, prisimenu, 2015 m. Metų automobilio rinkimus, kai nugalėjo nebrangus automobilis „Nissan Qashqai“, vos 2 taškais aplenkęs prabangų ir itin greitą „Porsche Macan“.
Siekiant objektyvumo automobiliai ir buvo suskirstyti į tris kainų grupes.
Kiek svarbūs tampa automobilio ekologiškumo ir tvarumo aspektai vertinimo procese? Ar šie kriterijai turi didesnę įtaką kiekvienais metais?
Jei ir turi, labai nedaug. Automobilį pirmiausia turi būti malonu ir saugu vairuoti. O kai kurie ekologiniai dalykai kertasi su vairavimo malonumu. Gamintojams iš tiesų sunku derinti ir viena, ir kita.
Todėl ne visi automobilių salonai, pagaminti iš perdirbtų medžiagų, atrodo patraukliai. Tačiau kai kuriems gamintojams pavyksta rasti aukso vidurį. Tas pats pasakytina ir apie hibridines pavaras: kai kurios yra efektyvesnės, dinamiškesnės.
Ar buvo atvejų, kai dėl smulkių trūkumų ar netikėtų aplinkybių konkurso metu stiprus kandidatas neteko galimybės laimėti? Gal galėtumėte pasidalinti tokia istorija?
Yra buvę atvejų, kai bandymų metu automobiliai pateko į eismo įvykius, ar net sugedo. Tačiau tai nesutrukdė – dileriai pašalino trūkumus arba pakeitė vieną automobilį kitu.
Yra buvę modelių, kurių multimedija, tarkime, užstringa. Tenka atjungti akumuliatoriaus gnybtą, kad ji vėl atsigautų. Nežinau, ar tas modelis būtų laimėjęs, tačiau po tokių gedimų jo reputacija akivaizdžiai pablogėjo.
Kiek svarbu, kad automobilis atitiktų šiuolaikinius saugumo standartus ir būtų aprūpintas naujausiais pagalbiniais vairavimo asistentais? Ar automobiliai be šių technologijų yra vertinami prasčiau?
Ne, tai nėra galutinį sprendimą nulemiantis kriterijus. Juo labiau, kad net ir pigiausi automobiliai, juos sukomplektavus, turi daugumą naujausių pagalbininkų ar saugumo sistemų. Čia gal labiau priklauso, kiek svarbi ta konkreti sistema žmogaus gyvybei išsaugoti kritiniu atveju.
Kaip jau minėjau, dalindamiesi įspūdžiais tarpusavyje, paminime, jei kažkuri sistema konkrečiame modelyje neveikia, užstringa ar nervina vairuotoją. Tarkime, juostos palaikymo – ne visuose modeliuose ji veikia vienodai sklandžiai. Taigi, jei tokia sistema visiškai grybauja, taip, tas automobilis, ko gero, nepelnys daug balų. Tačiau, jei sistema kažkiek veikia, daug diskusijų nekyla.
Mūsų komisija, padedama VGTU ekspertų, atlieka, tarkime, avarinio stabdymo testą, kuris yra gyvybiškai svarbus. Tokiu atveju galiu sutikti, kad, jei ši sistema neveikia arba yra neefektyvi, toks automobilis nugalėtoju netaps.
Kaip vertinate automobilius su skirtingomis pavaros sistemomis – benzininiais, elektriniais, hibridiniais? Kokie kriterijai leidžia vieną modelį laikyti pranašesniu už kitą, pvz., elektrinį už hibridinį?
Ko gero, lemia bendras įspūdis, nes ribos tarp jėgainių beveik išnyko. Kai kurie komisijos nariai, apibūdindami kai kuriuos modelius (nesvarbu, elektrinius ar benzininius) sako: jis viską daro labai gerai. Tai reiškia, kad yra gerai valdomas, patogus. O jei dar sugeba nustebinti inžineriniais ar dizaino sprendimais, tai ir yra pranašesnis už konkurentus.
Ar konkurse buvote susidūrę su situacija, kai nauji ar mažiau žinomi gamintojai nustebina ir tampa rimtais konkurentais didiesiems rinkos dalyviams? Kaip dažnai tai nutinka?
Taip, nutinka, bet dažniausiai tie mažiau žinomi gamintojai yra labai žinomų gamintojų „atžalos“. Pavyzdžiui, mano minėta „Seat Ateca“, kuri dabar reinkarnavosi į „Cupra“ – stilingesnį, dinamiškesnį „Volkswagen“, kuris kai kuriais parametrais, vis dėlto, nusileidžia savo „tėvams“.
Panašus yra ir „Dacia“ fenomenas. Ne veltui keli šio gamintojo modeliai (ypač „Sandero“) – vieni populiariausių Europoje.
Kol kas, nespėjo nustebinti kiniški modeliai (jei kinišku nevadinsime šioje šalyje surinktus „Volvo“ modelius). Tačiau kinų elektromobiliai, kuriuos mačiau Paryžiaus ir Miuncheno parodose, verčia aiktelėti. Netrukus jie atkeliaus ir į mūsų rinką.
