Skirtingų ingredientų mišinys
Vyrauja nuomonė, kad norint surasti autentišką vokišką, prancūzišką ar japonišką automobilį gresia milžiniški sunkumai, mat jie ne visuomet surenkami gimtojoje žemelėje, o įvairiuose planetos kampeliuose. Visgi „Ford“ anuomet dar turbūt nė šiuo terminu neįvardintos globalizacijos vaisius skynė gerokai anksčiau negu bet kuris kitas gamintojas.
Senajame žemyne „Ford“ savo gamyklas ir specialius padalinius įkūrė praktiškai po Antrojo pasaulinio karo. Iš tiesų, Europoje pardavinėti „Ford“ modeliai turi žymiai daugiau europietiškų manierų nei kaubojiško kraujo. Štai kad ir šis rapsų geltonumo „Ford Consul“. Jo išvaizda – neabejotinai amerikietiška. Kampuotas kaip Fabijoniškių daugiabutis ir tvirto sudėjimo kaip pradedantysis kultūristas, bet pašniukštinėję nuodugniau sužinotumėte, kad tai bendras britų ir vokiečių tvarinys, pareikalavęs milijoninių investicijų. Nenuostabu, kad aštunto dešimtmečio pradžioje pristatydamas „Consul“ modelį tuometinis „Ford“ vyriausiasis inžinierius Alanas Aitkenas žadėjo: „Jis lygiai taip pat džiugins tiek skriejant Italijos autostrada, tiek kantriai tupint Londono spūstyse.“
Šių puslapių herojumi tapęs „Consulas“ išriedėjo iš Vokietijoje esančios „Ford“ gamyklos ir turėjo išskirtinai Vokietijoje surinktą „Cologne V6“ variklį. Analogiškas modelis D. Britanijoje turėjo britiškąjį „Essex V6“ agregatą, apie kurį retas gali papasakoti malonių istorijų, bet tai šį kartą – nesvarbu.
Sėdi ir... važiuoji?
Veiksmų seka, kurią galime pritaikyti bene kiekvienam automobiliui. Teoriškai. Praktiškai – ne visai. Kai atvykome į pasimatymą su „Ford Consul“, geranoriškai automobilio raktelius įteikęs Šarūnas Žitkevičius neįvardijo nė vienos slaptos kombinacijos, kuri leistų sklandžiau veikti varikliui, tiksliau perjungti pavarą ar tiesiog su automobiliu judėti į priekį, ir nors mūsų geltonasis „Consul“ šiemet atšventė 46-erių metų gimtadienį, 6 cilindrų variklio skleidžiamos melodijos sugeba priversti per kelias akimirkas pamiršti bet kokį kėbulo įbrėžimą ar vairo stiprintuvo trūkumą. Bet užteks stoviniuoti, laikas pasivažinėti.
Taip jau sutapo, jog šį „Fordą“ į kaulus išjudinti padedančią mankštą pakvietėme karštą vasaros popietę, kai modernių automobilių oro temperatūros davikliai fiksavo 32 laipsnių karštį. Atsidarome langus ir bandome palaikyti bent jau tolygų greitį, jog viduje susikaupusį karštį bent truputėlį išsklaidytų vasariškas vėjas.
Jeigu žiūrėdami į „Consul“ tikitės, jog 1973-iaisiais užgimęs ratuotis siūlo kardinaliai, su jokiu moderniu automobiliu nesulyginamą vairavimo patirtį – būsite velnioniškai teisūs. Mažytis vairas primena ne vairą, bet valdymo pultą, kurio dėka bandai šį dičkį išlaikyti ant kelio. Perjungiant pavarą per pirštų galiukus nuvilnija vibracijos, toks jausmas, kad išjudini keletą dešimtmečių alyva neteptus sinchronizatorius, o akceleratoriaus pedalas, na, priverčia automobilį atverti kakarinę. Jis padeda sutepti variklio balso stygas, iš degalų bako siurbdamas kiekvieną benzino lašelį tam, jog praeiviai iš tolo suprastų, kad netrukus pro juos pravažiuos ryškiai geltonos spalvos kupė. Tiesa, pati „Consul“ akceleracija šiek tiek komiška ir primena didžiųjų naujienų portalų komentarų skiltį – daug triukšmo, jokios naudos.
Diskutuoti apie šios mašinos dinamiką – bergždžias reikalas, nes bet kuris modernus analogas bus gerokai greitesnis, bet... yra vienas didžiulis BET. Kuo stipriau spaudi akceleratoriaus pedalą, tuo didesnė šypsena atsiranda veide, kol galiausiai važiuodamas 60 km/val. greičiu, šypsodamasis ir braukdamas prakaito lašus nuo kaktos, atrodai kaip absoliutus idiotas. Tačiau ši geltona europietiškai amerikietiška mašinėlė generuoja tokį emocijų užtaisą, kad absurdiška (ne)dinamika ar moderniuose automobiliuose siūlomos komforto įrangos stygius tampa antraeiliu dalyku. Ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl šie garbaus amžiaus ratuočiai turės didesnę išliekamąją vertę negu elektrolitų pripumpuotas „Nissan“.
GALERIJA
