Pirmuoju, naujos kartos „Fiat“ modeliu tapo žavingos išvaizdos „Tipo“ hečbekas, kuris pelnė simpatijas ne tik iš Italijos automobilių pramonei pataikaujančių žurnalų, bet ir iš tarptautinės „Europos metų automobilis“ komisijos narių.
Tokį pasisekimą lėmė keletas veiksnių. „Fiat Tipo“ buvo sukurtas nuo absoliutaus nulio – jis naudojo naują platformą, jėgos agregatus ir buvo suprojektuotas pagal visiškai kitokius standartus. Tarp eilučių reikėtų įskaityti, jog italai galiausiai atsisakė pigaus rusiško plieno importo, dėl kurio ankstesni itališki automobiliai rūdydavo baisiau negu kai kurie „
Opel“ markės analogai.
Nors anksčiau išvardinti „Fiat Group“ tikslai puikiai skambėjo spaudos konferencijose, tačiau didžiausia motyvacija sukurti naują platforma slypėjo kitur. „Fiat Group“ norėdama optimizuoti automobilių kūrimo kaštus, naująją platformą kūrė atsižvelgdama į „
Alfa Romeo“, „
Fiat“ ir „
Lancia“ poreikius. Tai reiškė, jog visi šios platformos pagrindu automobiliai turėjo dalintis tam tikrais identiškais komponentais, tačiau visa kita buvo palikta dizainerių ir inžinierių fantazijai.
Galite pagalvoti, jog turint tokią laisvę, „Fiat“ sukūrė šį bei tą įspūdingo. Vis dėlto, bendrovės dizaineriai, paaštrintų pieštukų pagalba, suprojektavo „Nokia 101“ primenantį sedaną – „Fiat Tempra“.
Aerodinamika buvo prioritetas
Nepriekaištinga automobilio kėbulo aerodinamika – vienas svarbiausių kriterijų kuriant naujutėlę mašiną. Praktiškai visi automobilių kūrėjai yra pamišę dėl kuo geresnio pasipriešinimo koeficiento, tačiau 1990-aisias aerodinaminės savybės rūpėjo tik vos keliems automobilių pramonės žaidėjams. Ar „Fiat“ buvo vienas iš jų? Daugeliui tai gali pasirodyti keista, bet – taip.
„Fiat Tempra“ kūrę inžinieriai daugybę laiko praleido vėjo tunelyje, kuriame buvo šlifuojamos „Tempra“ sedano ir universalo kėbulo linijos.
Nepaisant visų „Fiat“ inžinierių pastangų, aerodinamikos čempionu tuomet tapo „Opel Calibra“, kurios aerodinaminio pasipriešinimo koeficientas siekė Cx 0,26. Tuo tarpu „Fiat“ specialistų kūrinys pademonstravo ne ką prastesnį rezultatą – „Tempra“ aerodinaminio pasipriešinimo koeficiento rodiklis buvo Cx 0,28. Nepaisant ganėtinai kampuotų formų, bet iš tų pačių griaučių sulipdyti „Alfa Romeo 155“ ir „Lancia Dedra“ vėjo tunelyje taip pat demonstravo puikius rodiklius – jų Cx koeficientas siekė 0,29.
Palyginimui, tuomet „Fiat Tempra“ konkurentu buvusi „Volkswagen Jetta“ labai garsiai apie savo aerodinaminio pasipriešinimo koeficientą kalbėti nenorėjo, mat jis siekė net Cx 0,36, ir labiau galėjo lygiuotois su „Ferrari Testarossa“, „Cadillac Escalade“ ar „Ford Mustang“.
Kompiuterinė už vairo
„Fiat Tempra“ ir apskritai visas „Fiat Group“ koncernas, tuo metu gyvenimo futuristinėmis idėjomis. Idėjomis ir sprendimais, dėl kurių buvo susižavėję tik dviejų šalių automobilių pramonė: Prancūzijos ir Italijos.
„Fiat“ norėdama savo automobiliams suteikti išskirtinumo, kaip papildomą įrangą, siūlė spalvotą skaitmeninį prietaisų skydelį, kuris įjungus degimą užsižiebdavo kaip kalėdinė eglutė.
Pirkėjai užsisakę skaitmeninį prietaisų skydelį taip pat gaudavo pakankamai pažangų borto kompiuterį, kuris pranešdavo apie tam tikrus, automobilį ištikusius gedimus. Panašų prietaisą tuo metu turėjo ne tik „Fiat Tempra“, bet ir „Alfa Romeo 155“ bei „Lancia Dedra“.
Padidinto pravažumo automobilis
1992 metais „Fiat Tempra“ modelių gamoje atsirado unikali itališko automobilio versija – „Fiat Tempra SW 4x4“. Gamintojo suteiktas žymėjimas akivaizdžiai sako, jog tai automobilis su keturių varančiųjų ratų pavara.
Naujoji versija buvo aprūpinta su galingiausiu, 2 litrų darbinio tūrio benzininiu varikliu. Anuomet jis buvo vienintelis tinkamas kandidatas, galėsiantis efektyviai ir užtikrintai veikti su keturių varančiųjų ratų pavara.
Kadangi tuomet nebuvo išmaniai veikiančių elektroninių sistemų ar efektyviai veikiančių „Haldex“ sankabos. „Fiat Tempra SW 4x4“ buvo komplektuojama su tradicine, sunkiai ir nuolatos veikiančia keturių varančiųjų ratų pavara, kuri sukimo momentą tarp priekinės ir galinės ašies paskirstydavo 56:44 koeficientu.
Kukli modernizacija
Pirmasis, ryškus automobilio atnaujinimas buvo atliktas 1993 metais. Tuomet į „Fiat“ prekybos salonus atriedėdavo automobiliai, kurie turėjo pasikeitusias radiatoriaus groteles, vairuotoją džiugino patogesnis vairas, bazinėje komplektacijoje atsirado daugiau komforto įrangos. Kad ir koks didelis optimistas būtumėte, anksčiau ar vėliau pasakytumėte, jog tai buvo tik mažytės smulkmenos. „Fiat“ inžinieriai didžiausią dėmesį skyrė toms automobilio vietoms, kurių mes nematome plika akimi ir neliečiame.
Nuo 1993 metų pagaminti automobiliai turėjo standesnę struktūrą, kėbulai buvo padengti rimtesne antikorozine apsauga, išgaudytos ankstyvesnių modelių ligos: variklių apetitas alyvai, paralelinėje visatoje mėgstantis veikti elektroninis prietaisų skydelis arba per priekinį stiklą bėgantis vanduo.
Toliau gyvavo Brazilijoje
„Fiat“ vadovams nusprendus investuoti „Tempra“ modelio įpėdinį, didžiulio koncerno inžinieriai buvo padalinti į dvi dalis. Pirmoji buvo išsiųstas kurti „Tempra“ pakaitalą – „Fiat Marea“, o kiti buvo išsiųsti į Braziliją. Kokiu pagrindu? Specialistams buvo liepta optimizuoti „Fiat Tempra“ automobilio gamybą.
Paskutiniai dveji metai Brazilijoje „Fiat Tempra“ modeliui buvo neįtikėtinai sėkmingi. 1997 metais „Fiat“ tolimoje Brazilijoje sugebėjo parduoti daugiau kaip 30 000 „Tempra“ vienetų, o itališko automobilio gamybą užbaigė aukšta nata – per aštuonis prekybos metus „Fiat“ Brazilijoje pardavė 204 000 išvaizdaus ratuočio vienetų.
Prie didžiulės „Fiat Tempra“ sėkmės Brazilijoje prisidėjo ne tik konkurencinga kaina, bet ir dvi įdomesnės modelio versijos: „Turbo“ ir versija su kupė kėbulo tipu.
„Tempra Turbo“ versija buvo komplektuojama su 2 litrų, 4 cilindrų benzininiu varikliu, kuris išvystė 165 arklio galias ir 260 Nm sukimo momentą. Gamintojo teigimu, sportiška „Tempra Turbo“ versija iki 100 km/val. įsibėgėdavo per 8,2 sekundės ir pasiekdavo 213 km/val. maksimalų greitį.
Tuo tarpu kupė kėbulo tipas galėdavo būti komplektuojamas su bet kokiu varikliu. Būtent ši modelio versija tapo labai populiari tarp jaunų žmonių, kurie ieškojo pigaus, bet jaunatviškai atrodančio ratučio.