Kasmet šios lenktynės sulaukia išskirtinai didžiulio dėmesio, tačiau panašu, jog 2024-ųjų Dakaro ralis pagerins visus žiūrimumo rekordus, mat artėjančiame maratone planuoja startuoti ne mažiau kaip 10 ekipažų, tarp kurių – dvi automobilių sportą pamilusios moterys.
Viename iš jų – daugeliui gerai žinoma Emilija Gelažninkienė, o štai antrojo ekipažo vėdle taps Aistė Perminaitė, kuri šiemet ryžosi klasikinį ralį iškeisti į gerokai daugiau ištvermės reikalaujantį ralio-reidą.
Per pastaruosius porą metų į savo apdovanojimų lentyną pasidėjai ne vieną apdovanojimą. 2021 m. pelnei greičiausios merginos titulą Lietuvoje, o 2022 m. tarptautiniame FIA „Rally Star“ projekte varžeisi su talentingiausiomis merginomis iš visos Europos ir ten užėmei 3-čią vietą. Kaip šie ir kiti pasiekimai motyvuoja siekti aukštesnių tikslų?
Aistė – Tokie pasiekimai skatina ieškoti didesnių galimybių ir dar didesnės konkurencijos. Norint tobulėti, reikia eiti į „platesnius vandenis“. Po FIA „Rally Star“ pasiektų rezultatų pradėjau domėtis dalyvavimu Europos ralio čempionate, apie kurį dalyvaudama varžybose Lietuvoje net nepagalvodavau. O pasiekus atitinkamus rezultatus ten, tarp konkurentų, kurie turi žymiai daugiau patirties už mane, supratau, kad galiu daugiau. Todėl pradėjau kardinaliai keisti savo tikslus bei žvalgytis į varžybas už Lietuvos ribų.
Ties kuriuo momentu supratai, jog nori siekti profesionalios lenktynininkės karjeros? Kodėl susikoncentravai į ralį ir bekelę? Ar dalyvavimas, pavyzdžiui, žiedinėse lenktynėse neatrodė kaip perspektyvi kryptis?
Aistė – Ties profesionalios karjeros pastūmėjo tie patys projektai užsienyje, kurie leido patikėti, kad turiu potencialo. Kiek tenka susidurti su lenktynininkais, visi jie mėgsta labiau tai, nuo ko yra pradėję. Tarkim, didžioji dauguma ralistų Lietuvoje labiau mėgsta žvyrą, o tie kurie pradėjo nuo žiedo – asfaltą. Natūraliai mėgsti labiau tai – kas geriau sekasi, o geriau sekasi tai – kam skiri daugiau laiko. Ne išimtis ir aš pati. Man komfortiškesnis yra žvyras, nes viskas prasidėjo ant jo ir patirties jame turiu gerokai daugiau negu ant asfalto. Bet mane žavi ir asfaltas, nes norisi prisijaukinti jį taip pat gerai kaip žvyrą ir būti gerai lenktynininkei, tiek ant vienos, tiek ant kitos dangos. Žiedas niekada nebuvo mane traukianti disciplina, bet esu tikra, kad jeigu būčiau pradėjusi nuo jo – kalbėčiau priešingai.
Visi puikiai žinome, jog automobilių sportas – nėra pigus malonumas. Nepaisant to, jau ištisus metus kruopščiai ruošeisi Dakaro raliui. Nuo ko prasidėjo pasiruošimas šiam maratonui? Rėmėjų, tinkamos technikos, bendraminčių paieškų?
Aistė – Kai kilo mintis startuoti Dakaro ralyje, pirmas klaustukas man buvo biudžetas. Neįsivaizdavau kiek tai kainuoja, bet ir sužinoti sumos nebijojau. Tiesiog turėjau tikslą išsiaiškinti „kiek“, kad toliau galėčiau daryti sekančius žingsnius. Iškart žinojau, kad tai bus bagis, nes iš anksto turėjau suformuotą nuomonę, kad Dakaro naujokams tai geriausias ir saugiausias variantas. Todėl, iškart susiderinau susitikimus su dviem Lietuvos lenktynininkais, kurie jau buvo startavę T4 klasėje ir sėmiausi informaciją iš jų. Susižinojau minimaliausią ir sakykim „solidžiausią“. Tuomet, taipogi, lyginau skirtingus galimus biudžetus perkant naują bagį, perkant dėvėtą bagį ir nuomojant bagį. Galiausiai pasiruošiau prezentaciją potencialiems rėmėjams ir „nėriau“ į jų paieškas.
Motobagį sportiniu režimu išbandei europietiškame Dakare – „Breslau“ ralyje. Kokius motobagio privalumus ir trūkumus pastebėjai važiuojant varžybiniu, o ne treniruočių tempu?
Aistė – Privalumus ir trūkumus galėčiau vardinti nebent lyginant bagį su ralio automobiliu. Esminiai skirtumai, kurie man persėdus iš ralinio BMW automobilio į bagį atrodė kaip trūkumai buvo maksimalus greitis. Bagyje jis siekia tik 130km/val, o automobilyje 180 km/val. Be to, bagyje pavarų dėžė yra automatinė, o automobilyje mechaninė. Tuomet – bagio pakaba yra gerokai aukštesnė lyginant su automobiliu ir tas iššaukia daug lengvesnį ir dažnesnį virtimo atvejį, ypatingai posūkiuose. O privalumas bagyje, tai žinoma – amortizacija. Bet kai supranti, kad abi technikos yra sukurtos ir pritaikytos atitinkamai pagal discipliną – nelabai gali sakyti ir lyginti kas kurioje vietoje yra privalumas, o kas trūkumas. Kiekvienas yra pritaikytas savai disciplinai.
Retam lenktynininkui pirmosios ralio reido varžybos būna lengvos. Kokias naudingąsias patirtis pavyko parsivežti iš Lenkijos?
Aistė – Pasikroviau patirties, tiek važiavimo principuose su bagiu, tiek techninėse žiniose apie bagį. Turėjome ir gedimų, ir techninių kliūčių, ir vairavimo klaidų. Viską išsianalizavome ir susidėjome į žinių bagažą.
Ar po šių varžybų buvai dar labiau užtikrina, jog nori startuoti 2024-ųjų Dakaro ralyje?
Aistė – Pirmą dieną apskritai galvojau, kad esu ne savo rogėse. Atrodo nejaučiau malonumo. Mąsčiau, kad šioje disciplinoje trūksta tikslumo ir sportinio intereso. Jaučiausi lyg didžioji dalis važiavimo čia yra iš „matymo“ ir mane tas ypatingai erzino, nes atrodė, kad gali spaust tik ten kur atvirai matai kelią ir dangą. O klasikiniame ralyje esu įpratusi spausti ir aklose vietose, nes iš anksto žinai kas ten tiksliai bus ir tai, kad ten bus lygus kelias, netikėtai nepasitiks dviejų metrų duobė, kaip kad gali nutikti ralio reido disciplinoje. Pirmą dieną tikrai spaudžiau, bet po kelių labai nesmagių įkritimų į duobes supratau, kad spausti čia ne variantas. Supratau, kad spausti pilnai gali tik ten kur tikrai matai, o kitur geriau iš anksto pristabdyti, skenuoti kelio dangą ir atitinkamai pagal ją pasirinkti greitį. Kai tą perpratau, tuomet pradėjau tuo mėgautis.
14 dienų, 5000 kilometrų atstumas. Ar Dakaro keliami iššūkiai nekelia baimės, nerimo?
Aistė – Iššūkiai man nekelia nerimo ir baimės. Iššūkiai man kelia azartą ir norą galvoti kaip tvarkytis su pateiktomis situacijomis. Tikrai žinau, kad važiuojant į Dakarą yra vietos kur dar reikėtų skirti laiko tobulėjimui, bet svarbiausia tai suprasti ir tokiose vietose važiuoti įjungus maksimaliai šaltą protą.
Savo socialinio tinklo paskyroje prasitarei, jog šiuo metu dar neturi reikalingo biudžeto, kuris leistų užtikrintai startuoti lenktynėse. Ar gali atskleisti kokio biudžeto reikia norint startuoti Dakaro ralyje?
Aistė – Biudžetas susideda iš skirtingų faktorių. Bagis – naujas ar dėvėtas ir kokia jo kaina? Atsarginės dalys – kiek jų planuoji vežtis? Mechanikai – kiek jų vežiesi? Komfortas gyvenant bivake – miegosi palapinėje, ar gal kartais viešbutyje, o gal kempinge, kurį gal turi, o gal neturi, o gal nuomosi? Važiuojant iš rėmėjų – kiek skirsi marketingo išlaidoms? Ekipuotė: apranga, šalmai, batai ir kt. – ar turi ar neturi. Jei neturi – kiek jiems skirsi? Biudžetas labai individualus dalykas kiekvienam ekipažui. Sakykime, įskaitant ir patį bagį, biudžeto viduriukas galėtų būti 250.000 eurų, bet tikrai tai yra įmanoma ir su mažesniu biudžetu, ir su gerokai didesniu, ypatingai norint suvažiuoti Dakarą labai profesionaliame lygmenyje.
Ar startavimas 2024-ųjų Dakaro ralyje yra žūtbūtinis? Jeigu to nepavyks padaryti, kokia bus tavo sekanti stotelė?
Aistė – Jeigu nepavyks dabar, sekanti stotelė bus ta pati, tik metais vėliau. Kai žinai, kad yra nueitas didelis kelias ir trūksta visai nedaug žengti tokį žingsnį, galvoji, kad tai yra žūtbūtinis startavimas. Negali garantuoti, kad rėmėjai, kuriuos gavai dabar, tikrai liks su tavimi laukti sekančio Dakaro. Bet aš visuomet manau, kad viskam savas laikas. Bus taip, kaip turi būti. Jeigu nepavyks dabar – vadinasi dar ne laikas. Jeigu pavyks – vadinasi jau laikas!
