neįgalumas

Kai Svetlana Šulc prarado didžiąją dalį regėjimo, ji turėjo išeiti iš mėgstamo darbo ir iš esmės pakeisti savo gyvenimą. Tuomet jai kilo idėja steigti teatrą, kuriame galėtų vaidinti negalią turintys žmonės. 2008 m. lapkričio 13-ąją įkurtas „Naujasis teatras“ tapo oaze ne tik talentingiems negalią turintiems žmonėms, bet ir, kaip sako Svetlana, tiems, kurie, ko gero, niekur kitur darbo nerastų arba būtų priversti dirbti žemos kvalifikacijos reikalaujantį darbą.

Praėjusį sekmadienį gimnastikos klubo „Skrydis“ sporto salėje tvyrojo pakili, šventiška nuotaika. Čia susirinkę tėvai, seneliai, broliukai ir sesutės stebėjo neeilines sporto varžybas – jaunieji klubo „Skrydis“ lankytojai dalyvavo pirmajame Lietuvos specialiosios olimpiados sutrikusio intelekto asmenų sportinės gimnastikos čempionate. Kartu su jais varžėsi svečiai iš Talino ir Klaipėdos.

35-erių Vaidas Kuliauskas, nepaisant to, kad dėl patirtos sunkios traumos juda neįgaliojo vežimėliu ir sunkiai valdo rankas, visą laiką susiranda, ką veikti: verslai, darbas keliose įmonėse, kelionės, šuolis parašiutu, mokslai, dalyvavimas projektuose ir t. t.  Sunkią kaklo traumą Vaidas patyrė labai anksti – būdamas vos dešimties metų. „Nėriau į vandenį ir nusisukau sprandą“, – dabar juokauja vyras.  Tačiau po traumos juokas neėmė. Iš karto buvo aišku, kad vaikas nebevaikščios.

VšĮ „SOPA“ – Vilniuje jau 13 metų veikianti socialinė įdarbinimo agentūra, kuri teikia įdarbinimo su parama paslaugas žmonėms, turintiems mažiau galimybių konkuruoti darbo rinkoje.  Pasak įstaigos vadovės Jurgitos Kuprytės, negalią turintys žmonės nuo pat įsteigimo buvo viena iš tikslinių „SOPA“ grupių, o šiuo metu yra pagrindiniai klientai. Per metus paslaugos suteikiamos maždaug šimtui žmonių, apie 70 procentų iš jų randa darbą, o darbo vietoje išsilaiko daugiau kaip 6 mėn. – apie pusė.

Dvi dukreles auginanti Evelina Paukštė šiandien sako esanti laiminga, nors ir prireikė daug laiko susitaikyti su vyresniosios dukters Sofijos negalia. Evelina nuo pat kūdikystės mergaitę vežiojo pas įvairius specialistus, visais būdais stengėsi skatinti kritiškai vėluojančią raidą.

Mindaugas Kraulaidis į neįgaliojo ratelius buvo priverstas atsisėsti prieš 13 metų, kai jam tebuvo 21-eri – važiuodamas motociklu pakliuvo į tragišką avariją. Šiandien psichologo diplomą turintis vilnietis dirba, planuoja netrukus baigti neurobiologijos magistro studijas Vilniaus universitete.

Miestų, kuriuose gyvena daugiau nei 25 tūkst. gyventojų arba kurie turi kurorto statusą, savivaldybės parengė darnaus judumo planus. Jų tikslas – užtikrinti geresnę žmonių gyvenimo kokybę miestuose ir jų prieigose, taip pat garantuoti susisiekimą visomis transporto priemonėmis, transporto sistemą ir infrastruktūrą pritaikyti specialiųjų poreikių turintiems žmonėms.

Vaida Bandzaitė regėjimo neteko būdama 10 metų – mergaitė buvo operuota dėl netikėtai galvoje atsiradusio auglio, ir po operacijos dienos šviesos jau nebeišvydo. Šiandien Vaidai – 28 metai, ji gyvena Vilniuje ir dirba mylimą darbą.  „Visą laiką stengiausi nuo nieko nepriklausyti, nes mano asmenybei savarankiškumas yra labai svarbu“, – sako Vaida. – Kai suėjo aštuoniolika, pradėjau gyventi atskirai ir tuo labai džiaugiuosi.

Vilniaus universiteto žurnalistikos studentė Laura nustėro, kai gavusi praktikos įvertinimą pamatė, kad jos pažymį galimai lėmė ne parašytų straipsnių kokybė, o tai, kad ji – neįgali. Visgi praktiką vertinusi ir su studente dirbusi Kaišiadorių laikraščio redaktorė įsitikinusi, merginos negalia tikrai trukdė jai atlikti darbą. Moteris aiškina nenorėjusi diskriminuoti studentės, o pastabą, kad „didesnes studentės galimybes riboja judėjimo trūkumas“ parašė todėl, kad taip ir buvo.

Lietuva, Lenkija, Slovakija, Vengrija, Rumunija, ne visada lygūs, patogūs, dažniau priešingai – duobėti ir nelygūs tų šalių keliai. Tokiais keliais jau daugiau nei savaitė rieda baltas kemperis. Jame šeši nuotykiautojai iš Lietuvos: penki suaugusieji ir vienas vaikas. Tik du iš šio penketuko – Algirdas ir Rasa – gali džiaugtis geru regėjimu, Irma ir Žydrūnė nemato visiškai, Olegas – labai silpnai. Kemperis teberieda, paskui jį važiuojanti filmavimo komanda dirba savo darbą.

Širvintų L. Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos mokytoja Rita Česonienė vyresniųjų klasių gimnazistus moko ekonomikos. Be to, nuo šių mokslo metų pradžios ji – ir devintokų auklėtoja. „Žinoma, kai kuriais atvejais neįgaliojo vežimėlis yra kliūtis. Ne viskas mokykloje pritaikyta žmogui, turinčiam negalią, sudėtinga patekti į antrąjį pastato aukštą. Vis dėlto daug padeda kolegos, mokiniai, šeimos nariai, stengiuosi ir pati“, – šypsosi mokytoja.

Trakų savivaldybės tarnautojas Gintautas Paltanavičius jau 27 metus serga Bechterevo liga. Ji keitė vyro gyvenimą, buvo sunkių, beviltiškų dienų, bet jis visą laiką ieškojo, kaip padėti sau ir likimo draugams. Liga neatsitraukė, tačiau Gintautas išmoko ne tik su ja gyventi, bet ir ją valdyti.  G. Paltanavičius šiuo metu keturias valandas per dieną dirba Trakų savivaldybės administracijoje. „Dirbdamas darau pertraukas, pasimankštinu ir vėl dirbu“, – pasakoja vyras.

Užsukę į Trakų neįgaliųjų užimtumo centrą, aptinkame dažais apkrautą stalą, ties spalvingais piešiniais palinkusius lankytojus. Kai čia dirbti atėjo Dailės akademiją baigusi Edita Tamulytė, išryškėjo ne vieno negalią turinčio žmogaus talentai.  Savo piešinį itin kruopščiai dailina Aleksandra. Pakalbinta mergina pasakoja, jog visi jos paveikslai gimsta „iš galvos“. Merginai labai patinka bitės, daug piešinių skirta šeimai – mamai, tėtei, močiutei. „Paveikslų siužetai galvoje gimsta nuolat.

Maratono bėgikės Aušros Garunkšnytės gyvenimą bene geriausiai apibūdina legendinio Lietuvos dainininko Vytauto Kernagio dainos žodžiai: „Rytą vakarą, žiemą vasarą, / Saulei šviečiant, lietui lyjant, / Sningant sodams, riešutams byrant...“ Ar šviečia saulė, ar žemę skalbia rudenio lietūs, Aušra vis bėga. Kasdien po treniruotę, o dažnai ir po dvi. Kaip juokauja pati Aušra, dėl dešimties ar mažiau kilometrų jai neapsimoka autis sportinių batelių.

Ištikus negaliai, sutrikus judėjimui ar kitiems funkciniams gebėjimams žmogus dažnai nežino, kokios pagalbos tikėtis. Techninės pagalbos neįgaliesiems centras prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (TPNC) surengė mokymus savivaldybių socialiniams darbuotojams, kuriuose dar kartą priminė, kokios galimybės pasinaudoti valstybės kompensuojamomis techninės pagalbos priemonėmis (TPP).  Neįgaliųjų vežimėliai, įvairios vaikštynės, tualeto kėdės, vonios ir dušo kėdės ar suoliukai, kėdutės,...

Vilniaus Pedagoginė psichologinė tarnyba (PPT) įsteigta atgavus nepriklausomybę – 1996-aisiais. Pasak įstaigos vadovės Romos Vidos Pivorienės, svarbiausias tarnybos tikslas – padėti negalių, mokymosi sutrikimų turintiems vaikams, taip pat su jais dirbantiems pedagogams ir tėvams.  Konsultuojamų klientų per visus tarnybos darbo metus labai padaugėjo.

Susipažinti su labdaros ir paramos fondo „Rugutė“ įkūrėja ir vadove Edita Abrukauskiene paskatino žinutė vaikų lopšelio-darželio „Strazdanėlės“ feisbuko paskyroje – Edita dėkojo lopšelio-darželio kolektyvui, kad fondo globojama šeima iš Anykščių turi galimybę būti kartu. „Strazdanėlių“ darbuotojai ir padėjo susipažinti su E. Abrukauskiene, drauge su vyru Dainoru jau penkiolikti metai globojančia šeimas, į kurių vaikus pasikėsino onkologinė liga.

Šiaulietė Edita Navickienė augina penkis vaikus – keturias dukras ir sūnų. Moteris neslepia – apie tokią didelę šeimą niekada nesvajojo, ypač po to, kai pirmagimes dvynes Gintarę ir Vidmantę į šį pasaulį atlydėjo sunki negalia. Vis dėlto šiandien ji didžiuojasi tokia gausia, palaikančia šeima ir sako esanti labai laiminga. Moteris drąsina ir kitas neįgalių vaikų susilaukusias mamas padovanoti savo atžaloms sesutę ar broliuką.

Edvardas Paknys neteko kojos, tačiau pavadinti jo neįgaliu turbūt niekam liežuvis neapsiverstų – vyriškis išbando tokius dalykus, apie kuriuos daugelis sveikų žmonių net pasvajoti nedrįstų. Banglentės, snieglentės, automobilių ralis, motoroleris, dviračių lenktynės – tai tik keletas veiklų, kurios domina Edvardą.  Su Edvardu susitinkame sporto klube, kuriame jis sportuoja – metė sau dviejų mėnesių iššūkį.

Asociacijos „Savarankiškas gyvenimas“ iniciatyva prezidentūroje surengtame susitikime su prezidento komandos nariais – Ekonominės ir socialinės politikos grupės vadovu, vyriausiuoju patarėju Simonu Krėpšta ir patarėja socialinės politikos klausimais Irena Segalovičiene – aptarti neįgaliesiems aktualūs klausimai, akcentuojant požiūrio į neįgaliųjų teises svarbą.  Pastaruoju metu Lietuvoje daug kalbama apie gerovės valstybę, atskirties mažinimą.

Vakar pasibaigusioje didžiausioje pasaulyje Briuselyje vykusioje parodoje „Busworld Europe“ tradiciškai daug dėmesio skirta negalią turintiems žmonėms. Su liftu neįgaliesiems – 2020-ųjų „Metų autobusu“ nominuotas turistinis „MAN Lion’s Coach“. Vis dėlto bene įdomiausia parodos naujovė – net 14-ai neįgaliųjų vežimėliais judančių žmonių vežti pritaikytas „VDL Futura“.  Per visą autobuso ilgį įrengti specialūs bėgeliai ir tvirtinimo taškai neįgaliojo vežimėliams.

Sanna Karosas – laiminga keturių vaikų mama, LCC tarptautinio universiteto Klaipėdoje dėstytoja ir, kaip ji mėgsta prisistatyti, meilės imigrantė – būdama 20-ies sutiko savo būsimą vyrą Saulių ir paskui jį atvažiavo į Lietuvą. Sanna sako, kad šiais metais susilygina jos Švedijoje ir Lietuvoje pragyventų metų skaičius.

Kai pakilau atsisveikinti, Irena Žemaitienė dar sykį priminė, kad labai nori lankyti šokių studiją, kurioje šokti mokytųsi judantys neįgaliojo vežimėliu.  Tą akimirką nustebau. Per kelias su Irena praleistas valandas pamiršau, kad ši moteris jau 16 metų juda tik neįgaliojo vežimėliu. Irenos namuose buvo be galo jauku, gera, o ji pati miela, kupina gerumo, rūpinimosi kitais ir gyvenimo džiaugsmo. „Gyvenu antrą gyvenimą“, – pasakė ji, pati viena susitvarkanti būtiniausius reikalus.

Mažeikių kultūros centro Pramogų salėje vyko 11-asis negalią turinčių žmonių šokių maratonas „Mes kartu – mes tvirti“. Šį renginį Mažeikių ir aplinkinių rajonų neįgalieji jau pamėgo ir visus metus laukia, kada vėl galės susiburti ir parodyti savo ištvermę bei grakštumą ant parketo. Senas tradicijas turintis neįgaliųjų šokių maratonas iš pradžių buvo skirtas neįgaliųjų vežimėliais judantiems žmonėms. Iš visos Lietuvos susirinkę jie šokdavo iki paryčių – tol, kol likdavo tik stiprieji.

Renatos Šakalytės-Jakovlevos laidoje „Lūžis“ vieši interjero dizainerė Šarūnė Šaltenė. Net sulaukusi pirmagimio su Dauno sindromu, ji su vyru neatsisakė planų įsivaikinti mergaitę. Abu vaikus skiria vos 10 mėnesių – dabar jiems penkeri metai. „Pradžia buvo labai sunki. Beveik dvejų metukų mažylė nemokėjo nei kalbėti, nei vaikščioti, nei pati valgyti. Į globos namus ji pateko iš alkoholikų šeimos – apleista ir kone laukinukė.

„Kiekvienos šeimos istorija individuali ir ypatinga, bet visas neįgalius vaikus auginančias šeimas sieja negalios faktas, kuris yra lūžis, šeimos gyvenimą padalijantis į du etapus: prieš negalią ir po to, kai ji nustatoma“, – teigia ukmergiškė socialinės iniciatyvos „Galių dėžutė“ įkūrėja Dalia Kuliešienė.  Vis dėlto, jos manymu, dar blogiau nei pats negalios faktas yra pavėluotas ligos ar negalios diagnozavimas.

Lietuvoje garsiai nuskambėjo Žiežmarių ir Biržų istorijos, kai gyventojai griežtai nepritarė psichikos ir proto negalią turinčių asmenų įkurdinimui greta jų. „Nesuprantu tų, kurie linkę bijoti ar ignoruoti kitokius žmones – tarsi patys būtų pasirašę sutartį su likimu. Toks priešiškumas niekuo nepagrįstas, tik rodo tam tikrą mūsų visuomenės vertybių skalę“, – sako Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro Psichosocialinės reabilitacijos skyriaus vadovė Ona Davidonienė.

„Vaikai, turintys judėjimo problemų ir sėdintys vežimėliuose (laikinai dėl traumos ar dėl negalios), gali tik didelėmis akimis stebėti, kaip kiti vaikai lauke ar kitose viešose erdvėse žaidžia, bet dalyvauti patys niekur negali, nes jos tiesiog jiems nepritaikytos.

Rugsėjį Seimas po daugiau nei dvejus metus trukusių diskusijų, nesutarimų ir kompromiso paieškų pagaliau priėmė ilgai lauktą, įvairiai tebevertinamą naująjį Socialinių įmonių įstatymą. Dalis jo nuostatų įsigalios 2020 m. sausio 1 d., kita dalis – 2020 m. birželio 30 d. Kartu priimti ir atitinkami Užimtumo bei Viešųjų pirkimų įstatymų pakeitimai.  Diskusijos, kaip turėtų būti sprendžiamas neįgaliųjų užimtumo klausimas, tęsėsi nuo 2014 metų.

Šiandien Aldonai – 24-eri. Vos prieš pusantrų metų mergina pirmą kartą ryžosi namus palikti be mamos. „Ačiū projekto „Draugystė veža“ iniciatorei Žydrei Gedrimaitei. Tai ji atvėrė tas duris, parodė, kas yra savarankiškumas, ir išmokė pasitikėti savimi“, – sako neįgali mergina. Ir tai buvo tarsi nuo kalno paleista sniego gniūžtė – noras tapti savarankiškai stiprėja sulig kiekviena diena.  Širvintiškė Aldona Vachmistrovičiūtė be neįgaliojo vežimėlio savęs neatsimena.

Diuseldorfe kasmet vykstančioje tarptautinėje parodoje „Rehacare“, kurioje pristatomos reabilitacijos ir slaugos naujienos, šiemet savo gaminius eksponavo per 750 įmonių iš 43 šalių. Joje apsilankė daugiau nei 38 tūkst. žmonių. Parodoje dalyvavęs Seimo narys Justas Džiugelis sako, kad labiausiai jį įkvėpė ne pamatytos naujovės, kurios netgi labai išsivysčiusiose šalyse bus prieinamos dar negreit, bet sutikti žmonės.

Ši rugsėjį tradicinėje bendruomenės šventėje „Pasitikime rudenį Salininkuose“ pirmą kartą pristatyti ir Salininkuose gyvenančios Nijolės Chmieliauskaitės įvairiomis technikomis siuvinėti darbai. Bendruomenės nariai liko nustebinti ir sužavėti.

Išrikiuotos lyginimo lentos, vėjo plaikstomi marškiniai, įkaitę lygintuvai – toks reginys sostinės Vinco Kudirkos aikštėje kvietė stabtelėti, pasidomėti, kas čia vyksta. Netruko paaiškėti, kad taip pristatoma Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos inicijuota socialinė iniciatyva „Lygink rūbus, ne žmones“. Sostinės gyventojai ir svečiai buvo kviečiami išlyginti marškinius, simboliškai išreiškiant solidarumą su socialinę atskirtį darbo rinkoje patiriančiais pažeidžiamų grupių atstovais.

Skaitytojų klausėme, kas, jų nuomone, nustato asmeninio asistento pagalbos poreikį. Dalyvavo 390 žmonių. Dauguma – 63,4 proc. – įsitikinę, kad šį poreikį nustato Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba, 5 proc. mano, kad už tai atsakinga „Sodra“. Teisingą atsakymą pasirinko trečdalis dalyvavusiųjų apklausoje – 31,6 proc. – asmeninio asistento pagalbos poreikį nustato miesto ar rajono savivaldybė.

Rugsėjo 20-ąją vilniečiams pristatytos unikalios transporto priemonės – pirmieji Lietuvoje elektriniai autobusai „Karsan Jest Electric“. Penkias naujas, tik ką nuo gamyklos Turkijoje konvejerių nuvažiavusias transporto priemones buvo galima apžiūrėti sostinės širdyje, Katedros aikštėje. Vis dėlto autobusus įvertinęs asociacijos „Savarankiškas gyvenimas“ prezidentas Ričardas Dubickas pastebėjo ir jų trūkumų.

Rugsėjo 21 dieną Šiauliuose vykęs Lietuvos žmonių su fizine negalia lengvosios atletikos čempionatas sėkmingiausias buvo šeimininkams – Saulės mieste liko 8 aukso, 4 sidabro ir 5 bronzos medaliai. Be to, Šiaulių miesto neįgaliųjų sporto klubas „Šiaulietis“ per čempionato atidarymą sulaukė siurprizo – automobilių gamintojo „Toyota“ atstovai įteikė aštuonviečio automobilio raktelius.

Kultūros paveldas – kiekvienos šalies pasididžiavimas. Tik ar visi juo galime grožėtis? Lietuvos žmonių su negalia sąjungos (LŽNS) organizuotos meninės-socialinės interakcijos „Angelų judėjimas“ dalyviai pakvietė apsilankyti trijuose šalies miestuose – Ukmergėje, Vilniuje ir Kėdainiuose, ir patiems tuo įsitikinti.

Miškas, pievos, vėl miškas, plentas... Keli šimtai skubančių, vienas kitą lenkiančių ar lengva ristele trasą įveikiančių bėgikų. Lietuvos aklųjų sporto federacija jau 30 metų kasmet rugsėjo viduryje Trakų rajone, prie Zelvos ežero, rengia tradicinį Aklųjų ir silpnaregių lengvosios atletikos rudens kroso čempionatą, trumpiau vadinamą tiesiog Zelvos krosu.  Į krosą susirenka po 400–500 žmonių iš visos Lietuvos, jaunų ir sulaukusių žilo plauko, greitų ir ne visai greitų.

Kauno kurčiųjų jaunimo organizacija (KKJO) – viena iš nedaugelio, kurioms Neįgaliųjų reikalų departamentas patikėjo savarankiškai įgyvendinti socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje projektą. 60 narių burianti KKJO projektinį finansavimą per miesto savivaldybę nepertraukiamai gauna nuo 2013 m.  „Visuomet svajojome patys įgyvendinti savo idėjas, įdomiai, nepasiduodami rutinai, – pradeda pasakojimą pirmininkė Dovilė Matulienė.

Praėjusį šeštadienį „Pirmame blyne“ vis dar sklandė šventinė nuotaika – pamerktos puokštės ir ore kabantis helio balionas išdavė, kad restoranas ką tik paminėjo vienerių metų gimtadienį. Kiekvieną įėjusį draugiškai pasitinka Edvinas ir Vaidotas – šiandien jų pamaina. Edvinas siūlo atsisėsti ir išsirinkti, ką valgysiu. Salėje lankytojų nedaug, todėl užkalbinu – klausiu, kaip restorano komanda atšventė gimtadienį.

Skaitytojų klausėme, kiek sporto šakų sudaro Pasaulio kurčiųjų žaidynių programą. Apklausoje dalyvavo 113 žmonių. Dauguma – 59,3 proc. – pasirinko teisingą atsakymą: Pasaulio kurčiųjų žaidynių programą sudaro 21 sporto šaka. 23,9 proc. manė, kad žaidynių programą sudaro 15, o 16,8 proc. – 31 sporto šaka.

„Nerealu! Raginu visus leisti sau pabandyti! Išdrįsti buvo baugoka, bet emocijos viską atperka“, – sakė akcijoje „Mane veža“ pirmą kartą dalyvavusi Marina Dinda. Žodžiai „nerealu, netikėta, nelaukta“ tą dieną skambėjo ne kartą. Savaitgalį trečią kartą Lietuvoje surengta neregių ir motociklininkų akcija „Mane veža 2019“ sulaukė rekordinio skaičiaus dalyvių ir iki paskutinių minučių išlaikė nedidelę intrigą.

Rugsėjo 7-ąją visame pasaulyje minima Diušeno raumenų distrofija sergančių žmonių diena, kurią simbolizuoja raudoni balionai. Šiais metais Lietuvoje svarbią datą nuspręsta paminėti ekologiškai – balionai ne kilo į orą, bet, nupiešti spalvotomis kreidelėmis, gulė ant šaligatvio. Ta proga Kauno botanikos sode atidaryta fotografės Alinos Ovčiarovienės paroda-žaidimas „Jei žinotum...“, skirtas visuomenei supažindinti su Diušeno raumenų distrofija.

Tarp trečią kartą Birštone surengto diskusijų festivalio „Būtent!“ aktualių temų buvo ir švietimo klausimai. Niekaip neįsibėgėjanti švietimo reforma, stringantys sisteminiai pokyčiai, mokytojo kaip prestižinės specialybės siekis – pastaruoju metu garsiai skambančios temos. Lietuvos negalios organizacijų forumo iniciatyva diskusijų festivalyje kalbėta ir apie taip pat labai svarbų dalyką – mokyklos visiems kūrimą. „Per dešimt metų, kai mokiausi namuose, klasiokus mačiau vieną kartą.

Mums įprasta, kad kasdienio gyvenimo ir svarbesnius sprendimus suaugusieji priima patys, tačiau tai gali daryti ne visi. Jei asmeniui nustatytas neveiksnumas, jis pats sprendimų priimti nebegali, pavyzdžiui, jam gali būti panaikinta teisė balsuoti rinkimuose, neleidžiama sudaryti darbo sutarčių ir taip toliau.

Jei Danguolei Venckutei kas nors būtų pasakęs, jog būdama 47-erių susirgs išsėtine skleroze, ji būtų atsakiusi, kad tam žmogui ne visi namie. „Aš juk kopiu į kalnus, šitiek keliauju. Niekada nebūčiau patikėjusi, kad to nebegalėsiu“, – atvirauja moteris. D. Venckutė iki šiol yra Mokslų akademijos turistų klubo narė. Moteris galėtų ilgai pasakoti apie tas keliones – kaip trims savaitėms išvažiuodavo su bičiuliais į laukinius kalnus, ten, kur nepažymėti jokie keliai.

Jonaviškis Rolandas Godliauskas gyvena kartu su paaugliu sūnumi Luku. Žmonai mirus sūnų nuo mažumės augina vienas. Du vyrai namuose tvarkosi kaip išmanydami. Abu sako vienas kitą suprantantys, palaikantys ir netgi palepinantys. R. Godliauskas neįgalus liko po incidento armijoje. Baigęs aštuonias klases, Rolandas tęsė mokslus profesinėje mokykloje, įgijo automatinių įrenginių derintojo-montuotojo specialybę.

Šventojoje įrengtu tualetu, pritaikytu negalią turintiems asmenims, laisvai gali naudotis tik pajūrio gelbėtojai. Jei pavyksta gauti raktą nuo tualeto durų prieš tai įrodžius, kad tau tikrai priklauso juo pasinaudoti, dar nereiškia, kad rasi tai, ko tikėjaisi. Šventosios dalis ties vandens bokštu nuo seno ypač pamėgta įvairių organizacijų, kurios čia rengia vasaros stovyklas negalią turintiems asmenims. Į jas visą vasarą pasikeisdami važiuoja vaikai, jaunimas, senjorai.

Piešimas, tapyba – mėgstamiausi klaipėdiečio Romualdo užsiėmimai. Jis piešia akvarele, pieštukais. „Visas mintis užima kūryba. Vaikštai po kambarį ir galvoji, ką čia sukurti. Įsijungi į procesą kaip į elektros tinklą, tada blogų minčių nelieka. Dabar suprantu: nors ir atrodo, kad nesiseka gyvenime – klystkeliai, liga, bet vis dėlto sekasi. Ankstesnių blogųjų draugų gyvenimas baigėsi liūdnai. Vieni mirė, kitiems nutiko kas nors bloga. Aš radau gyvenime savo kelią.