negalia

Tęsiant institucinės globos pertvarką Lietuvoje, intensyviai ruošiamasi teikti naujas paslaugas neįgaliesiems. Pagal šiuo metu Neįgaliųjų reikalų departamento (NRD) prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) rengiamą projektą „Nuo globos link galimybių: bendruomeninių paslaugų plėtra“ bus vystomos bendruomeninės paslaugos žmonėms, turintiems proto ar psichikos negalią, siekiant jiems sudaryti sąlygas gyventi savarankiškai neišvykstant iš bendruomenės.

Kitokių vaikų susilaukusios mamos buriasi į grupeles socialiniuose tinkluose, kur su likimo draugėmis dalijasi džiaugsmais ir rūpesčiais, patirtimi ir patarimais. Mamos, susibūrusios į virtualią grupelę „Vilties spindulėlis“, paskutinį vasaros savaitgalį nutarė susitikti gyvai. Dvylika šeimų susirinko į netoli Kauno esančią Sadauskų sodybą. „Kai susilauki negalią turinčio vaiko, susiduri su informacijos trūkumu. Nežinai, kas tavęs laukia, kur rasti pagalbos.

Skaitytojų klausėme, kas labiausiai padėtų pasiekti, kad Žiežmarių istorija nepasikartotų kitose Lietuvos vietovėse. Apklausoje dalyvavo 206 respondentai. Apklausos dalyvių nuomonės išsiskyrė, vis dėlto daugiausiai – 24,5 proc. – atsakiusiųjų mano, kad labiausiai padėtų savivaldybių inicijuoti bendruomenių susitikimai su neįgaliųjų organizacijomis. 21,6 proc. mano, kad situaciją pakeistų nuoseklus Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimas. 18,6 proc.

Šiemet lėšas sporto projektams skirsto Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos bei Centrinės projektų valdybos agentūros administruojamas Sporto rėmimo fondas, kuris pakeitė Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondą. Viena esminių naujovių – ne mažiau kaip 10 proc. fondo lėšų skiriama neįgaliųjų sporto plėtrą skatinantiems projektams įgyvendinti. Pasak švietimo, mokslo ir sporto viceministrės Kornelijos Tiesnesytės, bendra Sporto rėmimo fondo suma – 13,2 mln.

Su Sigitu Sinkevičiumi susitinkame ne pirmą ir jau net nebe dešimtą kartą. Kiekvieną kartą tie susitikimai žada ką nors nauja ir nekasdieniška. Šįsyk mūsų susitikimo vieta – laukas šalia Valkininkų miestelio. Aplink Sigitą būriuojasi dar bent dvylika neregių. Minutė kita ir pirmasis jų, pakibęs ant parasparnio diržų, kaip koks legendinis graikų Ikaras pakils į dangų ir nuskris. Tada dar vienas ir dar vienas, kol skrydžio lengvumą, vasaros dangaus vaiskumą pajus visi, net ir negalintys jo matyti.

Žinoma fotografė Vėtrė Antanavičiūtė-Meškauskienė sako, kad jos šeima rugsėjo pirmąją pasitinka su dideliu nerimu. Dešimtmetis Vėtrės sūnus Aistis, turintis autizmo spektro sutrikimą, turėtų eiti į ketvirtą klasę, tačiau berniukas tikriausiai tęs mokslus namie su tėčiu. Aisčio mama sutiko pasidalyti rūpesčiais ir džiaugsmais, kuriuos patiria augindama ypatingą vaiką.

Ukmergiškės Zitos Sabulienės regėjimas ėmė sparčiai silpti po automobilio avarijoje patirtų sužalojimų. „Nors pastaruoju metu norus smarkiai riboja galimybės, stengiuosi neužsidaryti namuose. Didžiausias mano džiaugsmas – bendravimas su žmonėmis, muzika ir eilės“, – sako geros nuotaikos ir optimizmo nestokojanti moteris. Muzika – nuo vaikystės Zita gimė Anykščių rajone, miškų apsuptame vienkiemyje. „Augau viena šeimoje, bet niekada nenuobodžiavau.

Skambant orkestrui ir Baltijos kelio himnu tapusiai dainai „Bunda jau Baltija“ iš Vilniaus, Katedros aikštės, į unikalų Baltijos kelio 30-mečiui skirtą žygį išlydėti automėgėjai, bėgikai, dviratininkai ir vežimėliais judantys neįgalieji.

Minėdami prieš 30 metų įvykusį Baltijos kelią prisimename visus sujungusį bendruomeniškumo jausmą – dauguma jautėsi vienas už kitą atsakingi, pasitikėjo vienas kitu, dalijosi tuo, ką turi. Tuo metu, ko gero, niekam nebūtų atėję į galvą, kad Lietuvoje po 30 metų įvyks tai, kas neseniai atsitiko Žiežmariuose ir Biržuose.

Šiemet Lietuvoje jau 19 įstaigų įteiktas EQUASS kokybės sertifikatas. Šis ženklas įkūnija pagrindines vertybes – orientaciją į paslaugų gavėją, teisių įgyvendinimą, lyderystę, partnerystę, kuriomis būtina vadovautis kasdienėje veikloje siekiant geresnės senolių, vaikų, neįgaliųjų, socialinę riziką patiriančių šeimų ir visų kitų socialinių paslaugų gavėjų gyvenimo kokybės.

Naminukai – taip švelniai savo globotinius vadina bendrijos „Jonavos viltis“ tarybos pirmininkė Olga Traskauskienė. Šis žodis Jonavoje jau tapo bendriniu – taip suaugusius žmones, turinčius intelekto negalią, vadina ir savivaldybės vadovai, ir Socialinės paramos skyriaus darbuotojai. „Didžiajai daliai žmonių, turinčių intelekto sutrikimų, „Jonavos viltis“ – vienintelė vieta, kur jie gali leisti laiką, būti kartu, bendrauti, užsiimti mėgstama veikla. Be mūsų jie sėdėtų namuose.

Linas Balsys – Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro (LASUC) Antano Jonyno gimnazijos skyriaus kūno kultūros mokytojas. Jis ne tik pats aktyviai sportuoja, bet ir skatina daugiau judėti regėjimo negalią turinčius vaikus. Linas gimė matydamas, regėjimo jis neteko vaikystėje dėl traumos. „Mano gyvenimas buvo sunkus. Tėvai išsiskyrė, kai man buvo treji, iki devynerių gyvenau su mama ir patėviu. Kai mama mirė, patekau pas tetą. Ankstyvoje vaikystėje patyriau traumą, išsideginau akis.

Darius Nikliauza juda neįgaliojo vežimėliu – vyras nuo gimimo turi kompleksinę negalią, tačiau jis visada geros nuotaikos, mėgsta bendrauti, ypač kalbėtis telefonu. Darius lanko dienos centrą „Vilties akimirka“, džiaugiasi, kad ten turi draugų, su kuriais gali pasikalbėti. O daugiau nei prieš 30 metų tėvai turėjo mažai vilties, kad jų sūnus po sunkios gimdymo traumos apskritai išgyvens.

Aklieji dirba su naujausiomis informacinėmis technologijomis, dalyvauja paralimpinėse žaidynėse, bėga maratoną, šokinėja su parašiutais ir daro dar daug kitokių įdomių dalykų. Kodėl tada reikia kalbėti apie jų reabilitaciją, pačių paprasčiausių dalykų mokymąsi ir įgūdžių įgijimą? Kai žmogus su savo negalia susigyvena, ją prisijaukina, jis gali daug. Tačiau susigyvenimo procesas dažnai nelengvas, komplikuotas ir skausmingas. Ypač kai regėjimo netenkama jau subrendus arba vyresniame amžiuje.

Rugpjūčio 9 d. kai kuriuose JAV kino teatruose pradėtas rodyti filmas „The Peanut Butter Falcon“ („Riešutų sviesto sakalas“). Jo režisieriai Michaelas Schwartzas ir Tyleris Nilsonas prisipažįsta, kad sukurti šį filmą juos įkvėpė 34-erių Zackas Gottsagenas, Dauno sindromą turintis aktorius. Su Z. Gottsagenu režisieriai susipažino 2012 metais savanoriaudami neįgaliųjų aktorių stovykloje.

Skaitytojų klausėme, ar neįgalumo šalpos pensija turėtų būti laikoma tinkamomis ir stabiliomis pajamomis vertinant asmens finansines galimybes gauti paskolą. Net 69,5 proc. dalyvavusiųjų apklausoje mano, kad neįgalumo šalpos pensija turėtų būti laikoma tinkamomis ir stabiliomis pajamomis vertinant asmens finansines galimybes. 22,1 proc. apklausos dalyvių atsakė „Ne“. 8,4 proc. atsakiusiųjų neturi nuomonės arba ši tema jų nedomina.

Negalią turintys žmonės ir kariuomenė? Atrodytų, nesuderinami dalykai. Tačiau būrelis paralimpiečių įrodė, kad tai – tik dar vienas stereotipas. Negalią turintys žmonės gali daug daugiau nei dažnai įsivaizduojama, o šiuolaikinė kariuomenė – daug atviresnė nei paprastai manoma. „Ypatingas būrys“ – taip vadinasi bendras LRT, Krašto apsaugos ministerijos (KAM) ir judėjimo „Parateam Lietuva“ projektas.

Žodis „kineziterapeutas“ mūsų kalboje atsirado ne taip ir seniai. Vis dėlto Klaipėdos universiteto Holistinės medicinos ir reabilitacijos katedros vedėja profesorė Daiva Mockevičienė sako, jog apie fizinio aktyvumo naudą ir jo įtaką žmogaus sveikatai žinota nuo seno. Sovietmečiu gydomosios kūno kultūros specialistai buvo rengiami tuomečiame Kauno kūno kultūros institute. Čia diplomą įgijo ir prof. dr. D. Mockevičienė.

Žmonės, turintys negalią ar auginantys negalią turinčius vaikus, dažnai skundžiasi reabilitacijos paslaugų trūkumu. Gydytoja reabilitologė Gintarė Vaitkienė, neuroklinikos „Empatija“ įkūrėja ir vadovė, 25 metus dirbanti su sunkią judėjimo negalią turinčiais pacientais, sako: reabilitacijos paslaugų pakanka. Trūksta tik informacijos apie jas, be to, kokybė ne visada atitinka žmonių lūkesčius.

Lietuvos aklųjų bibliotekos (LAB) Ukmergės padalinys – viena iš penkių Lietuvoje veikiančių bibliotekų, skirtų regos sutrikimų turintiems žmonėms. Didžioji dalis leidinių čia – įgarsinti. Padaliniui vadovaujanti Asta Girnienė sako, kad tokios knygos reikalingos ne tik regos sutrikimų turintiems žmonėms, bet ir tiems, kurie dėl skirtingų negalių negali ar nemoka skaityti. Užsukę į biblioteką, sutinkame knygų pasikeisti atėjusią ukmergiškę Veroniką Genovaitę Adamonienę. Išsikalbame.

Negalia netrukdo spindėti – įsitikinę labdaros ir paramos fondo „Algojimas“ darbuotojai. Bendradarbiaujant su UAB „Editos kastingas“ paskutinėmis liepos dienomis surengta būtent taip pavadinta akcija, kurios metu „pasimatuoti“ modelio darbą į atranką buvo kviečiami įvairių negalių turintys žmonės. Juos fotografavo ir filmavo profesionalūs modelių fotografai.

Šiaulietė Vijolė Sinkevičienė augina tris sūnus, kurie turi vienokią ar kitokią negalią. Moteris dalijasi Lietuvos neįgaliųjų draugijos surengtoje stovykloje „Superherojus“ praleistos savaitės įspūdžiais ir neslepia, kad tai jos šeimai didelė dovana – į mokamą stovyklą išleisti savo vaikų neįstengtų. Gyvenimas nepašykštėjo išbandymų Vijolei gyvenimas išbandymų nepagailėjo – 5 vaikus pagimdžiusi moteris vieną sūnų jau palaidojo, o trys vaikai turi įvairių specialiųjų poreikių.

Liepos 15–18 dienomis Pietų Korėjoje, Pjongčange (180 km nuo šalies sostinės Seulo), vyko VII tarptautinis Pjongčango specialusis muzikos ir meno festivalis (Pyeongchang Special Music and Art Festival), į kurį kviečiami negalią turintys vaikai ir jaunimas iš viso pasaulio. Festivalyje vyksta ne tik koncertai, bet ir organizuojamos meistriškumo pamokos, dailės, šokio užsiėmimai ir net sporto varžybos.

Prie Vilniaus miesto savivaldybės susirinkę asociacijos „Savarankiškas gyvenimas“ nariai, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Techninės pagalbos neįgaliesiems centro darbuotojai turėjo progą susipažinti su naujove Lietuvoje – laiptais kopiančiu ir žemyn besileidžiančiu neįgaliojo vežimėliu. „Caterwil GTS“ pavadintas vežimėlis praplečia negalią turinčių žmonių galimybes.

Organizacijos „Unikalus šokis“ įkūrėja Rita Žogelė jau dveji metai negalią turinčius vaikus moko pajusti šokio laisvę. Unikalios šokių mokyklos idėją Rita parsivežė iš Estijos, o ją įgyvendinti padėjo pasaulinė organizacija „Reach for change“. Šios organizacijos skelbtame konkurse „Talentas keisti“ zumbos šokių mokytojos R. Žiogelės socialinio verslo idėja pateko tarp trijų geriausių, o konkurso organizatoriai padėjo ją išplėtoti. Šokių pamokos kol kas organizuojamos Vilniuje ir Alytuje.

Skaitytojų klausėme, kada buvo sukurtas golbolas (aklųjų riedulys). Viktorinoje dalyvavo 202 žmonės. Beveik pusė – 45,3 proc. – dalyvavusiųjų apklausoje manė, kad golbolas sukurtas 1978 m. 14,9 proc. spėjo, kad šis žaidimas pradėtas žaisti 1905 m. Teisūs buvo pasirinkę antrąjį atsakymą – golbolas sukurtas 1946 m. Taip atsakė 39,8 proc. dalyvių. Šią neįgaliųjų sporto šaką akliesiems ir silpnaregiams sukūrė austras Hanzas Lorenzenas ir vokietis Seppas Reindle.

Jau 15 metų vežimėliais su varytuvais po Lietuvą keliaujantys neįgalieji šiemet prisijungė prie maratono „Visi Dzūkijos piliakalnių keliu“. Šįkart jie domėjosi universalaus turizmo idėjomis ir dalijosi įžvalgomis, ką reikėtų padaryti, kad visi galėtų grožėtis šio krašto lankytinomis vietomis. Tauragiškis Petras Kasanavičius neseniai dalyvavo Portugalijos kalnuose vykusiame orientavimosi sporto takais pasaulio čempionate.

Kupiškio rajone, Subačiaus miestelyje, gyvenančių Aridano ir Jūratės Krasauskų dukra Milda negalią turi nuo gimimo. Nepaisydama nenustatytos diagnozės, neguodžiančių medikų prognozių, šeima daro viską, kad mergaitė gyventų visavertiškai. Pasak J. Krasauskienės, negalia Mildutei nustatyta vos gimusiai. Jau penktąją parą medikai pastebėjo, kad mergaitė negali nuryti maisto. Dar daugiau bėdų išryškėjo vėliau. Mama mena, kad medikai dukrą nurašė išsyk.

Ryte – saulės pasveikinimas, mankšta, pusryčiai. Po pusryčių – išvyka į baseiną, botanikos sodą ar tiesiog prie jūros. Po pietų vėl išvyka arba svečiai. Po vakarienės – sportiniai ir meniniai žaidimai, vakaronės. Klaipėdos regos ugdymo centras (RUC) jau beveik dešimtmetį rengia vaikų vasaros stovyklą „Pažinimo stebuklas“. Prasidėjusi kukliai 2011 metais, 2015-aisiais stovykla tapo tarptautine. Tokia ji yra iki šiol.

Grigiškių „Šviesos“ gimnazija – viena tų, kuriose mokosi ir specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai. Pasak direktorės Astos Turskienės, tenka įdėti daug pastangų ir juodo darbo, kad mokykloje gerai jaustųsi kiekvienas vaikas, kad tėvai, palikę savo atžalas, galėtų ramiai skubėti į darbą. Pirmoji neįgaliojo vežimėlyje sėdinti mergaitė į mokyklą atėjo prieš šešetą metų. Jai diagnozuotas cerebrinis paralyžius.

Lietuvos neįgaliųjų draugija (LND) jau kelis dešimtmečius vidurvasarį sukviečia neįgaliuosius iš visos Lietuvos į tradicinę šventę Talačkoniuose. Šis renginys – unikalus neįgaliųjų vienybės įrodymas, keičiantis visuomenės požiūrį, raginantis įvertinti ir priimti negalią turinčius žmones. Biržietis Virginijus Kalvėnas neįgalus nuo vaikystės, juda elektriniu vežimėliu. Vyras prisimena: tokie kaip jis, sunkią negalią turintys vaikai, buvo laikomi nemokytinais.

Vilniaus prekybos centre „Ozas“ esančiame kino teatre „Multikino“ įvyko edukacinio filmo „Nenurašyk, o palaikyk“ premjera. Šį filmą, pasakojantį apie Dauno sindromą turinčius vaikus, kūrybinė grupė skyrė jauniausiems žiūrovams, tikėdama, kad dar pradinės mokyklos suole sužinoję apie Dauno sindromą, jie mokės suprasti ir priimti šį sindromą turinčius žmones.

Su iš Čikagos, JAV, atvykusia kalbos patologijos specialiste Rūta Grigiene susipažinome birželio pabaigoje Molėtų rajone, Alantoje, vykusiame „Santaros-Šviesos“ suvažiavime. Rūta – aktyvi santarietė, dalyvavusi dar „Tabor Farm“ vykusiuose suvažiavimuose. Pašnekovė kalba taisyklinga lietuvių kalba, nors Lietuvoje niekada negyveno – gimė Vokietijoje, o būdama trejų metukų su tėveliais persikraustė į Ameriką. Jie ir išmokė lietuvių kalbos.

„Kai mano Pauliuką paima ant rankų kitas žmogus, nesulaikau ašarų, nes pasijuntu be galo dėkinga“, – sako Daiva Dovydaitienė, trijų vaikų mama. Vyriausias jos sūnus Paulius nuo gimimo serga sunkaus laipsnio cerebriniu paralyžiumi. Berniukas nevaikšto, negali stovėti, sėdėti, nekalba. Daiva sutiko papasakoti apie šeimos, auginančios sunkią negalią turintį vaiką, rūpesčius ir džiaugsmus. Prie durų pasitinka abu jaunesnieji Dovydaičių vaikai: penkiametis Augustas ir ketverių metukų Kotryna.

Viešojo transporto kontrolierių darbas – stebėti, ar visi keleiviai susimoka už kelionę, o neturinčius bilieto – bausti. Be abejo, pažeidėjus kontroliuoti būtina. Vis dėlto ne mažiau svarbu ir žmogiškas požiūris į kiekvieną keleivį, ypač į turintį negalią. Šiaulietės Virginijos Petraitienės dukra Vaida, liepos 15-ąją įlipusi į bendrovės „Busturas“ autobusą, pirmiausia nusipirko iš vairuotojo bilietą. Tiesa, su 80 proc.

Gimus negalią turinčiam vaikui, keičiasi ne tik šeimos gyvenimas, bet ir finansinė situacija. Skurdas – dažnas šių šeimų palydovas. Neretai vienas šeimos narių būna priverstas palikti darbą, būti namuose su negalią turinčiu artimuoju.

Beveik prieš 10-metį Lietuvai ratifikavus Jungtinių Tautų (JT) Neįgaliųjų teisių konvenciją, pagaliau turime jos įgyvendinimo priežiūrą atliksiančią nepriklausomą komisiją. Žmonių su negalia teisių stebėsenos komisijos funkcijos nustatytos liepos 1 d. įsigaliojusiame naujos redakcijos Lygių galimybių įstatyme. Prie Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos įkurtoje ir kontrolierės Agnetos Skardžiuvienės įsakymu patvirtintoje Žmonių su negalia teisių stebėsenos komisijoje – penki nariai.

Šiuo metu Lietuvos pirminės psichikos sveikatos priežiūros įstaigose gydosi apie 164 tūkst. gyventojų, tai sudaro 5,5 proc. visos populiacijos. Lietuvoje psichikos negalia diagnozuota maždaug 28 tūkst. šalies žmonių. Tiesa, sunkių psichikos ligų, tokių kaip šizofrenija, šizoafektiniai sutrikimai ar panašiai, skaičius lieka stabilus, jos diagnozuojamos maždaug vienam procentui pasaulio gyventojų. Vis dėlto sparčiai daugėja demencijų, nuotaikos sutrikimų.

Priimti tikrovę ir gyventi toliau – pats sudėtingiausias iššūkis sunkiai susirgusiam žmogui. Nepagydomos ligos sukelta negalia gąsdina, stumia į neviltį, žmogų apima depresija, panika.

Daug metų po globos įstaigas blaškyta Laura Margevičiūtė džiaugiasi visaverčiu gyvenimu. Pastarieji metai jai buvo itin sėkmingi – pernai Laura pagaliau paliko Kėdainių socialinės globos namus ir apsigyveno Kauno savarankiško gyvenimo namuose „Būkime drauge“, o šiais metais iš Jungtinių Arabų Emyratų sostinėje Abu Dabyje vykusių 15-ųjų Specialiosios olimpiados vasaros žaidynių parsivežė net keturis aukso medalius.

Skaitytojų klausėme, kas, jų manymu, yra Tureto sindromas. Apklausoje dalyvavo 295 žmonės. 69,2 proc. dalyvių atsakė teisingai – tai neuropsichiatrinis sutrikimas, kuriam būdingi pasikartojantys mechaniniai ir balsiniai tikai (trūkčiojimai). 9,8 proc. spėjo, kad tai sindromas, kuriam būdingas drebulys ir dusulys. 7,8 proc. – kad tai asocialus vaiko ar paauglio elgesys, pasireiškiantis įniršio priepuoliais. 13,2 proc. dalyvavusiųjų sakė, kad jų ši tema nedomina.

Glorija ir Evelina – moksleivės, viena iš Vilniaus, antroji – iš Klaipėdos. Ieva – studentė, o broliai Paulius ir Vytautas dar tik rengiasi studijuoti. Edvinas su tėvais gyvena Ignalinos rajone, Laurynas irgi gyvena kaime, tik Šilutės rajone. Justinas dirba, programuoja, Aušra bėga maratoną ir rengiasi Tokijo paralimpinėms žaidynėms, Marius taip pat bėga maratoną, bet tai daro savo malonumui.

Liepos 5–7 dienomis Lietuvoje sulaukta išskirtinio svečio iš Ispanijos – viešėjo filmo „100 metrų“ herojaus prototipas Ramonas Arroyo. Jį pakvietusi išsėtinės sklerozės draugija „Feniksai“ surengė filmo peržiūrą, po jos visi galėjo užduoti R. Arroyo klausimų tiek apie filmą, tiek apie jo gyvenimą. Šeimos stiprybė „100 metrų“ – tai žmogaus, kuriam diagnozuota išsėtinė sklerozė, istorija, papasakota labai jautriai, su humoru, priverčianti žiūrovus tai juoktis, tai braukti ašarą.

Praėjusią savaitę Kauno apygardos teismas paskelbė nuosprendį lazdijiškės Aušros Jankauskienės byloje, nagrinėjusiose be jos žinios atliktos sterilizacijos aplinkybes. Teismo verdiktas šia byla susidomėjusią visuomenę padalijo į dvi stovyklas: vieni tikino, kad priteista suma – pasityčiojimas iš pamintų žmogaus teisių, kiti smerkė esą pasipelnyti norėjusią neįgalią moterį.

Valakampių socialinių paslaugų namuose ilgalaikės globos sąlygomis gyvena 48 intelekto negalią turintys žmones. Nemaža šių namų gyventojų dalis – vyresni už čia dirbančias socialines darbuotojas, tačiau jos jais rūpinasi kaip savo šeimos nariais, suprasdamos kiekvieno jų kitoniškumą, charakterių skirtybes, padėdamos jiems jaustis saugiai, skatindamos pažinti pasaulį ir svajoti. Viktorija Grežėnienė, Valakampių socialinių paslaugų namų direktorė, į socialinį darbą atėjo iš verslo pasaulio.

„Šis projektas – vienas geriausių Europoje“, – nedvejodama sako Anke Hausotter, Vokietijos Hamelno mieste įsikūrusios Heinricho-Kielhorno mokyklos mokytoja, paprašyta įvertinti ką tik pasibaigusį „Erasmus+“ projektą „Vienas už visus, visi už vieną“. Projektas tikrai ypatingas – sujungė keturias Vokietijos, Anglijos, Slovakijos ir Lietuvos specialiąsias mokyklas, kuriose ugdomi intelekto sutrikimų turintys vaikai ir jaunuoliai.

Vilniuje ir kai kuriuose kituose miestuose sparčiai įsibėgėja modernių, pusiau požeminių šiukšlių konteinerių įrengimas. Nauji konteineriai talpesni, gilesni, todėl saugiai izoliuotos atliekos žemesnėje temperatūroje lėčiau ges, neskleis blogo kvapo, nebus taip lengvai išmėtomos. Tai neabejotinai pranašumas kuriant tvarkingesnį miestą, tačiau kol valdininkai vardija privalumus, neįgalieji suka galvą, kaip spręsti su šiais pakeitimais susijusius nepatogumus.

Svaja Venckienė – Klaipėdos rajono Dovilų pagrindinės mokyklos specialioji pedagogė. Ji džiaugiasi, kad mokykloje, kurioje mokosi nemažai didelių specialiųjų poreikių turinčių vaikų, nėra atskirų klasių – visi vaikai ugdomi kartu. Specialistė neslepia, kad to pasiekti nelengva. Ji dalijasi savo patirtimi, su kokiais iššūkiais tenka susidurti priėmus kitų mokyklų nurašytus vaikus.

Kartą per metus kurtieji išsiruošia į kelionę. Nebaugina jų nei atstumai, nei nuovargis, juos skubina ypatinga galimybė – apkabinti negalios bičiulius, iš širdies pabendrauti ir pasidžiaugti per metus subrandintais kūrybos vaisiais. Juos masina Lietuvos kurčiųjų draugijos (LKD) meno šventė – seniausias ir tvirčiausias tradicijas turintis kurčiųjų bendruomenės renginys. Jo ištakos siekia 1957 m., kai į draugijų saviveiklos apžiūrą Vilniuje susirinko trijų Baltijos šalių kurtieji.