negalia

Vilniuje ir kai kuriuose kituose miestuose sparčiai įsibėgėja modernių, pusiau požeminių šiukšlių konteinerių įrengimas. Nauji konteineriai talpesni, gilesni, todėl saugiai izoliuotos atliekos žemesnėje temperatūroje lėčiau ges, neskleis blogo kvapo, nebus taip lengvai išmėtomos. Tai neabejotinai pranašumas kuriant tvarkingesnį miestą, tačiau kol valdininkai vardija privalumus, neįgalieji suka galvą, kaip spręsti su šiais pakeitimais susijusius nepatogumus.

Svaja Venckienė – Klaipėdos rajono Dovilų pagrindinės mokyklos specialioji pedagogė. Ji džiaugiasi, kad mokykloje, kurioje mokosi nemažai didelių specialiųjų poreikių turinčių vaikų, nėra atskirų klasių – visi vaikai ugdomi kartu. Specialistė neslepia, kad to pasiekti nelengva. Ji dalijasi savo patirtimi, su kokiais iššūkiais tenka susidurti priėmus kitų mokyklų nurašytus vaikus.

Kartą per metus kurtieji išsiruošia į kelionę. Nebaugina jų nei atstumai, nei nuovargis, juos skubina ypatinga galimybė – apkabinti negalios bičiulius, iš širdies pabendrauti ir pasidžiaugti per metus subrandintais kūrybos vaisiais. Juos masina Lietuvos kurčiųjų draugijos (LKD) meno šventė – seniausias ir tvirčiausias tradicijas turintis kurčiųjų bendruomenės renginys. Jo ištakos siekia 1957 m., kai į draugijų saviveiklos apžiūrą Vilniuje susirinko trijų Baltijos šalių kurtieji.

59-erių kaunietė Dalia Alė neseniai mamą palydėjo anapilin. Nors netoliese ošia Panemunės šilas, moteris namų slenkstį peržengia itin retai – nuo gimimo turi judėjimo negalią. Visgi moteris nesijaučia vieniša ar izoliuota nuo aplinkos, atvirkščiai – juokauja, kad jos namų durys neužsidaro – ją nuolatos lanko Kauno neįgaliojo jaunimo užimtumo centro (Kauno NJUC) darbuotojai. Dvejus metus su Kauno NJUC bendrauja ir 57-erių Gražina.

Negalią turinčio vaiko gimimas – didžiulis stresas kiekvienai šeimai. Užgriūva daugybė psichologinių problemų, tėvai nežino, kur gauti tinkamą pagalbą sau ir savo vaikui. Negalią turintį sūnų auginanti Neringa Selvestravičienė kartu su būriu bendraminčių rado išeitį – įkūrė VšĮ „Baltijos reabilitacijos centrą“, kuris yra sėkmingo socialinio verslo pavyzdys.

Gunda Venckutė, griežianti violončele solo ir orkestre, yra vienintelė violončelininkė Klaipėdoje, turinti Dauno sindromą. Kaip mergaitė, turėdama įgimtą negalią, atrado muziką ir pradėjo griežti violončele? Gundos istoriją sužinau iš jos mamos muzikės Ilonos Vaitulionytės. Klaipėdos menų gimnazijos muzikos mokytoja Ilona sako, kad muzika yra didžioji Gundos meilė. Mamai be galo malonu, kad dukrai brangu tai, kuo gyvena ir ji pati.

Nuostabūs vaizdai, puikus oras, turininga programa – visa tai žmonės, turintys psichikos negalią, ir jų šeimų nariai atrado Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos surengtoje atokvėpio stovykloje prie vaizdingo Pailgio ežero Švenčionių rajone. Visi kalbinti stovyklos dalyviai vienbalsiai teigė ilgam pasisėmę jėgų, geros nuotaikos ir sveikatos.

„Saugi mokykla, visi mes čia laimingi, vasaros vėjas“, – tokiu haiku savo pranešimą „Santaros-Šviesos“ suvažiavime baigė JT žmogaus teisių ekspertas, VDU profesorius Jonas Ruškus.

„Western Union Lietuva“ ėmėsi originalios iniciatyvos – tapo savanorystės ambasadoriais ir jau trečią kartą surengė nevyriausybinių organizacijų, kviečiančių į jų veiklą įsitraukti kuo daugiau savanorių, mugę. Šįkart prie jos prisijungė visa biurų „Technopolis“ bendruomenė. Jos nariams pasiūlyta įvairių galimybių prisidėti prie prasmingos savanorystės veiklos.

Kaunietė Agnė šiuo metu – laiminga dviejų paauglių mama. Vis dėlto moters gyvenimas nėra rožėmis klotas. Likimas jai atseikėjo daug skausmo, neteisybės, artimiausių žmonių išdavysčių. Vos gimusiai Agnei nustatyta negalia – cerebrinis paralyžius. Dabartinį moters gyvenimą sunkina dar viena ilgametė liga – anemija, dėl kurios jai kas pora metų tenka perpilti kraują. Mergaitės tėvai anksti išsiskyrė, ji augo su mama. „Tėtis manęs beveik nelankė, sutikdavau jį tik kaime, nuvažiavusi pas senelius.

Į 13 kartą Vilniuje surengtą festivalį „Kultūros naktis“ darniai įsiliejo ir Lietuvos žmonių su negalia sąjungos (LŽNS) neįgaliųjų muzikinio teatro trupė. Aušros vartai–Katedros aikštė – tokį maršrutą pasirinkę profesionalių menininkų (režisierių, aktorių, muzikų) lydimi neįgalieji kvietė susipažinti ir įsitikinti – jie ryškūs, įdomūs, kūrybingi, o jų gyvenimas prasmingas ir nenuobodus. Šiemetinis „Kultūros nakties“ festivalis Svetlanai Rybakienei buvo pirmasis.

Kalbėdama trimečio Ariano mama Aistė nepaliauja šypsotis. Moteris pasakoja, kad pozityvumu ir gyvenimo džiaugsmu ji vis dėlto tryško ne visuomet. Sužinojusi, jog kūdikis gali gimti turėdamas Dauno sindromą, Aistė turėjo pakankamai stiprybės ginti savo įsitikinimą, kad visi vaikai verti savo šanso. Pasak jos, neįgalumas – tai aplinkos suformuotas socialinis darinys, kai žmogui nesuteikiama galimybė daryti tai, ką jis gali.

Aleksandra Stankevič, 32 metų kompleksinę negalią turinti moteris, nepaliauja visus stebinti išskirtinai savita tapyba. Moteris gyvena Valakampių socialinių paslaugų namuose, o dienomis lanko VšĮ dienos centrą „Mes esame“. Šiame dienos centre Aleksandra ir nutapė savo darbus, kurie buvo eksponuojami jau septyniose parodose. Parodos vyko Lietuvos dailės akademijoje, Mykolo Romerio universitete, Nacionaliniame vėžio institute, Vrublevskių bibliotekoje ir kitur.

„Sveiki atvykę!“ – tokį užrašą gimtąja ir bene 30 užsienio kalbų galima perskaityti virš durų prieš žengiant į Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Užsienio kalbų institutą (UKI). Tai kalbos, kurių čia mokyta ar mokoma nuo 2001-ųjų, kai buvo įsteigtas instituto pirmtakas Užsienio kalbų centras. 2007 metais pridėtas užrašas lietuvių gestų kalba. „Kalba gerbiama, turi visas teises“, – taip apie vienintelę čia dėstomą regimąją kalbą šiandien atsiliepia UKI direktorė doc. dr. Vilma Bijeikienė.

Prieš penkis metus nelaimingą incidentą patyręs Augustas Navickas, šiandien džiaugiasi akimirka, kardinaliai pakeitusia jo gyvenimą. Tą lemtingą dieną būsimas olimpietis kartu su savo draugais Šiauliuose važinėjo dviračiais kalnų trasoje ir net neįtarė, kokie sunkūs išbandymai jo laukia. Pakilęs į orą, Augustas nesugebėjo suvaldyti dviračio ir nukrito ant jo vairo. Trumpam sąmonę praradęs vaikinas, po kelių minučių atsigavo, tačiau iškart pajuto, kad negali valdyti kojų.

Nickas Santonastasso – geriausias pavyzdys, kad niekada negalima nuleisti rankų, net jeigu jų ir neturi. Svorius kilnojantis ir sudėtingus pratimus atliekantis vaikinas gimė su itin retu sindromu, neleidusiu išsivystyti jo galūnėms. 22-ejų metų vaikinas dienos šviesą išvydo be kojų ir dešinės rankos, tačiau tai jam nesutrukdė gyventi visaverčio gyvenimo. N. Santonastasso – vienas iš dvylikos žmonių pasaulyje, kurie gimė su šiuo itin sudėtingu sindromu.

Vilniuje gyvenančiai Gražinai Sakalauskaitei nustatytas vos 25 proc. darbingumas. Moteris turi ir fizinę, ir psichikos negalią. Gražina sako, kad dirbti negali, o gaunama pašalpa – itin menka, iš jos išgyventi labai sunku. Gražina pasakoja iki septynerių metų augusi Kauno rajone, pas senelius. Tai buvo gražiausi jos gyvenimo metai. Atėjus laikui eiti į pirmą klasę, mama parsivežė mergaitę į Kauną. „Mano tėtis žuvo anksti, mama ištekėjo antrą kartą, gyveno su patėviu.

Savaitgalį vykusiame LTeam olimpiniame žiemos festivalyje pirmą kartą buvo pristatytas vežimėlių akmenslydis – paralimpinė sporto šaka, skirta žmonėms su judėjimo negalia. Druskininkų „Snow arenoje“ vežimėlių akmenslydį reprezentavo Vilniaus ir Kauno komandos, nuolat besivaržančios tarpusavyje dėl šalies čempionų titulų ir teisės atstovauti Lietuvai tarptautinėje arenoje.

Andrius Račkauskas – ne iš tų, kurie skundžiasi ir kaltina likimą, nors, atrodytų, yra dėl ko. Alytuje, mažajame SPA centre „Kristalų namai“ masažuotoju dirbantis jaunas vyras – silpnaregis. Vienos akies regėjimo liko vos 3, kitos – 5 procentai. Andrius sako supratęs, kad turimą regos negalią ir ligą reikia priimti ne kaip bausmę, o kaip dovaną, kaip galimybę pasaulį matyti kitaip, ir sako, kad reikia nebijoti gyvenimo siunčiamų iššūkių, nesvarbu, kokie jie.

15-metė Meida dainuoja chore, lanko plaukimo, gimnastikos užsiėmimus, šoka zumbą... Deja, mokytis skaityti ir skaičiuoti jai tenka pas privačią mokytoją, nes mokykloje jai to nepavyko išmokti. Jos mama sako nusivylusi švietimo sistema, kuri neskatina Dauno sindromą turinčių vaikų mokytis, būti savarankiškais.  „Kokia laimė, kai tavo vaikas kartu su visais pasirodo koncerte...“ – sako mergaitės mama Danguolė Burokienė. Vyresnė jos dukra dainuoja chore „Liepaitės“, nuolat koncertuoja.

Kol esame darbingi ir sveiki, nemąstome, kas bus, kai pasensime. Ką darysime, kai jėgų liks nedaug, kai priges akys, nebegirdės ausys, nebeklausys kojos? Atrodo, ką čia prigalvosi – kai taip nutiks, teliks vargingai vegetuoti ir su nostalgija prisiminti laikus, kai viską galėjai. Tačiau ar tikrai senatvė turi būti nuspalvinta tik liūdnomis nieko negalėjimo spalvomis? Jei galėtume apsitarnauti patys, turbūt ir senatvė neatrodytų tokia baisi. Vienas iš tai palengvinančių dalykų – aplinka.

Sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijoje „Vilniaus Viltis“ – šventinės nuotaikos. Darbo tarpininkę Daivą Žiuramskaitę aplankė jos dirbantys globotiniai Kęstutis Rudzinskas ir Gintaras Nakas. Kalėdas vyrai pasitinka laimingi, nes dirba ir jaučiasi visaverčiais visuomenės nariais. Vis dėlto darbo rinka daugumai neįgaliųjų vis dar nepalanki. Gavęs pastovų darbą pasijuto tvirčiau „Šiandien savo darbu esu patenkintas“, – savo istoriją pasakoja K. Rudzinskas.

Kol apklausų rezultatai rodo, jog negalią turintiems žmonėms Lietuvoje įsidarbinti sunku, kai kurie darbo vietą susikuria patys. Jaunas klaipėdietis dėl sunkios ligos negalintis vaikščioti ir kone nekalbantis sukūrė savo verslą. Iššūkių vyrui netrūksta: koją kiša net ir valdiškos institucijos. Tačiau klaipėdietis nepasiduoda, o ir kitiems linki siekti savo svajonių. 28 metų klaipėdietis Gintautas Vėlavičius nuo gimimo serga cerebriniu paralyžiumi.

Šiaulių apygardos teismas antradienį pradėjo nagrinėti dar vieną bylą dėl galbūt nepagrįstai nustatyto darbingumo netekimo, simuliuojant regos sutrikimus. „Teismas apklausia iškviestus liudytojus, kaltinamosios kaltę neigia“, – BNS sakė teismo atstovas Vytautas Jončas. Prieš teismą stojo Eglė Ruzgienė, ji yra buvusios Šiaulių miesto tarybos narės Virginijos Račienės dukra. V. Račienė jau yra teismo pripažinta simuliavusi regėjimo negalią ir už tai neteisėtai gavusi išmokas.

Lygių galimybių kontrolierė Agneta Skardžiuvienė sako, kad Lietuvoje žmonės dažniausiai diskriminuojami su darbu susijusiuose reikaluose. Savo praėjusių metų veiklos ataskaitą spaudos konferencijoje pirmadienį pristatysianti kontrolierė teigia, kad asmenys į tarnybą dažniausiai kreipiasi, nes jaučiasi diskriminuojami lyties, amžiaus ar negalios pagrindu.

Kovo 14 dieną baigėsi vieno iš žinomiausių šiuolaikinio mokslo vardų, fizikos teoretiko ir kosmologo Stepheno Hawkingo gyvenimas. Ta tema prikalbėta ir prirašyta daug, tad, patogu peržvelgti viską vienoje vietoje. Stephenas Hawkingas daugeliui žinomas savo įspūdingais pasiekimais ir ženkliu indėliu į šiuolaikinį mokslą. Kitiems jis buvo sūnus, brolis, draugas ir įkvėpėjas. Stephenas Hawkingas buvo neįtikėtinai įžvalgus ir talentingai išreikšdavo savo nuomonę, nepaisydamas jam tekusių iššūkių.

Keturių vaikų mamos, klaipėdietės Agnės gyvenimas aukštyn kojom apsivrtė per vieną dieną. Kuomet sveikata niekada nesiskundusį vyrą ištiko insultas. Šiandien jai vienai tenka rūpintis ne tik 4 vaikais, bet ir slaugyti po sunkios ligos sunkią negalią turintį vyrą. Agnė kukli. Pagalbos pati nesikreipė. Jos šeimos istorija internete pasidalino artima draugė. Ši ir paragino moterį aktyviau ieškoti pagalbos. Juk nukritusi bent skolų našta, palengvintų moters kasdienybę.

Parolimpietė Jessica Smith pagimdė sūnų ir papasakojo apie tą jos gyvenimą pakeitusią dieną. Dviejų vaikų mama kartu su vyru Hamidu Salamiti‘u į pasaulį atlydėjo savo 4,1 kg sveriantį sūnų Rezą Raymondą. Savo socialinio tinklo „Instagram“ paskyroje buvusi australų plaukikė pasidalino išties džiugiomis naujienomis ir jautria fotografija, kurioje ji užfiksuota prie krūtinės glaudžianti savo naujagimį. „Vardas Reza reiškia pasitenkinimą, o Raymondas yra mano tėčio vardas“, - aiškino moteris.

Rugpjūčio 12-ąją dieną į šipulius dužo 21-erių metų Roberto Paulavičiaus gyvenimas. Jaunas ir aktyvus vaikinas su širdies drauge ir keliais bičiuliais savaitgalį nusprendė praleisti kaimo turizmo sodyboje. Sutemus, apie vidurnaktį, draugai sugalvojo išsimaudyti Dusios ežere. Robertas šoko nuo liepto ir tiesiai su galva trenkėsi į didžiulį akmenį. „Netrukus Roberto galvoje atsivėrė V formos žaizda“, - besijaudindama į prisiminimus paniro nukentėjusio vaikino sesuo Viktorija Paulavičiūtė.

Spalio 15-oji – Pasaulinė baltosios lazdelės diena, kuomet siekiama visuomenės dėmesį atkreipti į problemas, su kuriomis susiduria turintieji regėjimo negalią. Klaipėdoje gyvenanti ir pozityvumo nestokojanti Vaida Butautaitė (28) tvirtina, kad nors ir negali matyti ją supančio pasaulio, kiekviena diena jai suteikia begalę džiaugsmo, o apie problemas nėra net kada pagalvoti. „Manau, kad gyvenime esu toks mažas vaiduoklis, kuris nuolatos klaidžioja ir trokšta daryti begalę dalykų.

Vilnietis Mindaugas Dapkus nuo gimimo turi cerebrinio paralyžiaus negalią, tačiau tai netrukdo siekti sau išsikeltų tikslų – už poros dienų jis savo rankose laikys aukštosios mokyklos diplomą, o tada, kaip pats sako, prieš darbo paieškas važiuos pailsėti į pajūrį. Taikomąją anglų kalbą Vilniaus verslo kolegijoje studijuojantis 24-erių metų vaikinas sako, kad tai – jo sritis, todėl paskaitų, kurios vyksta šeštadieniais, niekada nepraleidžia.

50 proc. negalią turinčiam, Vilniuje studijuojančiam Mindaugui Kurui darbo paieškos apkarto. Du kartus jis ėjo į darbo pokalbius skirtinguose Lietuvos pašto skyriuose ir du kartus, jam jau atėjus į susitikimą, iškart buvo pasakyta, kad darbo vieta užimta. Šitokį teiginį jaunas vyras išgirsdavo po to, kai darbdaviai pamatydavo jo neįgaliojo pažymėjimą. „Praėjusių metų lapkričio pabaigoje man buvo skirtas 50 proc.

Devynerių metų neįgalią mergaitę auginantis 31-erių Viktoras Kiniulis sako: gyvenimas sunkus. Pats turintis antros grupės negalią vyras sako, kad išgyventi iš 400 eurų jis su mergaite dar išgyvena, tačiau susiremontuoti varvančio stogo jau nebeturi iš ko. Viktoras pasakoja, kad slaugydamas mergaitę, jis ir kito darbo negali dirbti, tad vyras sako besijaučiantis tarsi spąstuose. „Gyvename labai sunkiai. Aš auginu su negalia vaiką, gaunu slaugą, bet kai gauni slaugą, negali eiti į darbą.

Beata Klimavičienė iš Birštono augina 12-os metų neįgalų berniuką – Kasparą. Vaikas turi visa pluoštą ligų: cerebrinį paralyžių, epilepsiją, protinį atsilikimą, autizmo spektro ir elgesio bei emocijų sutrikimus. Kasparo tėvas, sužinojęs apie vaiko negalią, šeimą paliko. Tokių kaip Kasparo tėtis – ne vienas: tokiomis įžvalgomis su tv3.lt ne kartą dalinosi su neįgalius vaikus auginančiomis mamomis dirbantys asmenys. „Taip, mes esame iš tų, kuriuos tėtis paliko. Gimė mūsų vaikutis sveikas.

Sibiro haskio veislės šuo gimė suluošintomis galinėmis letenėlėmis ir be pėdučių pagalvėlių ant visų 4 kojų. Tačiau stebuklas įvyko – šuo turi vežimėlį, kuris padeda tiek vaikščioti, tiek bėgioti. Maya – trejų metų kalytė, kuri gyvena Tailande. Šuo ne tik gimė be pėdučių. Mayą taip pat vargina problemos su klubais bei kaulais, rašo metro.co.uk. Tokie vargšo šunelio negalavimai trukdė ne tik vaikščioti, bet ir pačiam atsistoti. Vos tik gimus, veterinarai neturėjo daug vilčių dėl Mayos gyvybės.

Lietuvoje 9 procentų gyventojų sudaro žmonės su negalia. Negalia gali būti labai įvairi, matoma išoriškai arba ne, fizinė, psichinė, protinė ar kompleksinė, laikina ar ilgalaikė. Gali būti nuo gimimo ar nutikus traumai. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kompetencijos sritis – sudaryti sąlygas žmogui, turinčiam negalią dirbti, gauti reikiamas paslaugas, gyventi tinkamame būste.

Apie neįgaliuosius Lietuvoje kalbama nedaug, o jei kalbama, dažnai norima papasakoti apie šalies erdvių nepritaikymą jiems. Šįkart išlindo kita problema – kai kurie neįgaliųjų atstovai „išmušinėja“ iš renginių organizatorių bilietus į koncertus nemokamai, o po to tuos bilietus perparduoda ar išdalina saviškiams. Nesutikusioms duoti bilietų nemokamai įmonėms jie netgi grasina.

Vilnietis Saulius Cibulskas vėžiu susirgo būdamas 29-erių, bet ir iškart nesuprato, kad tai onkologinė liga, todėl nieko blogo negalvojo, tikėjo, kad viskas bus gerai. Po beveik metus trukusio gydymo jaunas vyras manė, kad jau pasveiko ir atgauti jėgų išvyko prie jūros, tačiau grįžus laukė dar sunkesnė, gyvenimą kardinaliai pakeitusi liga. „Galvojau, kad viskas jau baigėsi, tačiau vėl nauja liga.

Jonas Zimnickas su nekantrumu laukė šios dienos. Liepos 8-oji turėjo tapti diena, kai išsipildys jo svajonė, kurios jis siekė sukandęs dantis liedamas prakaitą sporto salėje bei stadione kiekvieną dieną: rytą jis nubusdavo su mintimis apie ją, vakare su ja pasitikdavo triumfu prieš save paženklintus sapnus. Ta diena atskubėjo greitai, tarsi niekieno nelaukiamas pirmadienis: greitai ir neklausdamas, ar esi tam pasiruošęs.

Teisingumo ministerija (TM) siūlo nustatyti baudžiamąją atsakomybę už diskriminavimą dėl amžiaus ir negalios, taip pat už diskriminacijos, smurto kurstymą ar neapykantos skatinimą prieš šias grupes. „Baudžiamajame kodekse yra numatyta atsakomybė už diskriminaciją dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, taip pat atsakomybė už kurstymą prieš šias žmonių grupes.

Praėjusį savaitgalį visi šventė Mamos dieną, o neįgalios mamytės savo šventę turėjo pirmadienį. Renginio Vilniuje organizatoriai teigia: negalia nėra kliūtis būti mylinčia ir rūpestinga mama. „Motinos meilė pati didžiausia jėga, kuri nugali net ligas, ji daro stebuklus. Tai varomoji jėga, be kurios pasaulis nebūtų toks spalvingas ir gražus. Mes norime, kad visa Lietuva atkreiptų dėmesį į neįgalias mamytes ir vertintų jas lygiai taip pat kaip ir kitas mamas.

Vilniaus apskr. vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato pareigūnai ieško dingusio be žinios Jurijaus Pisanko (gimusio 1948 m.). Balandžio 11 d. apie 18 val. 30 min. šešiasdešimt septynerių metų vyras išėjo iš namų Šaltoniškių k., Riešės sen., Vilniaus r., ir dingo. Jurijaus Pisanko požymiai: 165 cm ūgio, liekno kūno sudėjimo, mėlynų akių, šviesių trumpų plaukų.

20-metis Dovydas Umbrasas gyvena ir dirba Šiauliuose, o mokosi vakarinėje mokykloje Joniškyje. Jo mėnesinė alga siekia 168 eurų – sumokėjus mokesčius ir nuomą, mėnesiui jam lieka pragyventi 20 eurų. Dovydas serga nepagydoma liga – reumatoidiniu artritu, nuo skausmų vaduojasi vaistais, tačiau neišgali nusipirktų tų vaistų, kurių jam iš tikro reikėtų. Dirba Dovydas sukandęs dantis iš skausmo, tačiau pasiduoti nežada.

Šakietė Rima Čepauskienė atsipūsti laiko beveik neturi, nes prižiūri cerebriniu paralyžiumi sergantį 18-metį sūnų Povilą. Tačiau Rima nesiskundžia: ji taip priprato, ir toks gyvenimas jai atrodo normalus, net ir džiuginantis. „Pats Povilas visiškai nejuda, nekalba, nepavalgo. Kažkaip išreikšti savo emocijas, parodyti, kas jam patinka ar ne, sūnus negali. Povilas pabūna ir vienas trumpam, kai reikia į parduotuvę ar į vaistinę man nubėgti: jis guli, nejuda, tai nieko sau nepasidaro.

Šešerių metų Luka iš Utenos serga cerebriniu paralyžiumi. Tačiau mergaitei, palyginti, dar pasisekė – ji gali judėti, kalbėti, yra sąmoninga, eina į darželį, tk judesiai jos nekoordinuoti, o kalba kiek sutrikusi. Lukos mama Dainora dėkoja Dievui, kad mergaitės dar nereikia „apkaišinėti pagalvėmis“ ir kad prašant pagalbos, jos sulaukia. „Luka turi ataksinę vaikų cerebrinio paralyžiaus forma, jos judesiai yra tokie kampuoti. Lukos ir pusiausvyra sutrikusi, ir rankytės nekoordinuotos.

Vilnietis Leonas Kirkilovskis regėjimą prarado autoavarijoje, būdamas 21-erių. Tie metai, prisimena Leonas, buvo sunkūs, tačiau vėliau vyras prisitaikė prie pakitusio gyvenimo, įsidarbino socialinėje įmonėje „Liregus“, vėliau tapo jos vadovu. Leonas sako esantis iš „kitokio molio“ – jam viskas įdomu ir jis randa išeitį iš bet kokios situacijos. „Kai mokiausi Kauno politechnikos institute Mechanikos fakultete trečiame kurse, autoavarijoje praradau regėjimą.

Dėl galimo protinę negalią turinčių nepilnamečių iš Vilijampolės socialinės globos namų samdymo fiziniams darbams atliekamas patikrinimas, sako socialinės apsaugos ir darbo viceministras Algirdas Šešelgis. „Vakar (ketvirtadienį) buvo duotas pavedimas, direktorės įsakymu pavesta atsakingiems darbuotojas išsiaiškinti minimus faktus ir iki gruodžio 14 dienos pateikti visą informaciją dėl galimai neteisėtų veiksmų prieš vaikus“, - penktadienį sakė viceministras.

Solveigai Grižinauskaitei iš Rokiškio gyvenimas nepašykštėjo rūpesčių: moteris su vyru augina du vaikus, ir abu jie neįgalūs. Kai gimė pirmasis jos sūnus Eligijus, medikai patarė mamai iškart ruošti karstelį. Tačiau vilčių neturėjusio Eligijau noras gyventi buvo stipresnis už gydytojų prognozes. „Dar nėštumo metu sužinojau, kad vaikutis turi sunkią širdies ydą, ir medikai tam ruošėsi. Eligijus man gimė beveik negyvas, buvo visas mėlynas, bet medikai jį atgaivino.

Aušra Pekarskaitė – netradicinis modelis. Aušros rankos neišsivysčiusios, bet ji to visai nesureikšmina. Ji yra tikras pavyzdys, kad gyvenime – viskas įmanoma. Pasitikėjimu savimi, energija ir džiaugsmu gyventi trykštanti mergina sako esanti dėkinga gyvenimui už pamokas ir savo išbandymą – nepasiduoti negaliai – kurį ji išlaikė. „Mano vaikystė buvo kaip ir visų vaikų – visokie būreliai, užsiėmimai, kiaurus vakarus žaisdavau su draugais kieme.