negalia

Judėjimo negalią turintys žmonės vis dar susiduria su didžiuliais iššūkiais, kaip pakliūti į norimą parduotuvę, įstaigą ar grožio saloną. Neretai vežimėliais judantys neįgalieji nepatenka net pas specialistus savivaldybėse ar, ištikus bėdai, į policijos komisariatą. Štai iš Biržų kilusi Irma su kolega atliko unikalų tyrimą – aiškinosi, kiek realiai įstaigų neįgaliesiems yra fiziškai neprieinamos.

Šiuo metu daugiau kaip penktadalis žmonių su negalia dėl to, kad jiems neprieinama informacinė aplinka, patiria sunkumų savarankiškai gyvendami, naudodamiesi viešosiomis paslaugomis ir įsigydami prekes ar paslaugas. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SAMD) siūlo pagerinti informacijos prieinamumą neįgaliems žmonėms, rašoma pranešime spaudai. „Nepaisant pastaraisiais metais padarytos pažangos, žmonės su negalia vis dar susiduria su daugybe kliūčių, kurias privalome nedelsiant šalinti.

Lietuvos neįgaliųjų organizacijos reiškią paramą Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos planuojamai negalios reformai, pabrėždamos, per 20 metų galiojanti dabartinė sistema nebeatitinka beveik pusantro šimto tūkstančio šalies neįgaliųjų poreikių.

Seimo Neįgaliųjų teisių komisija pirmadienį nepritarė neįgalumo nustatymo sistemos pertvarkai – komisija pasiūlė Seimui projektą grąžinti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai tobulinti.   Už Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo pakeitimus balsavo trys komisijos nariai, o keturi susilaikė. Projektą dar svarstys Socialinių reikalų ir darbo komitetas, o vėliau – Seimas.

Seimui pritarus, kitąmet bus pradėta įgyvendinti negalios reforma. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) atsako į dažniausiai užduodamos klausimus apie tai, kas nuo kitų metų keistųsi ir ką svarbu žinoti žmonėms su negalia, rašoma SADM pranešime spaudai. 1. Kas iš esmės keisis vertinant negalią? Šiuo metu negalios vertinimas mūsų šalyje iš esmės grindžiamas medicininiais kriterijais.

Stasys prieš metus neteko galimybės patirti paprasčiausių gyvenimo džiaugsmų. Garbaus amžiaus vyras negali nei išeiti vienas pasivaikščioti, nei išgerti arbatos, o apie knygas gali išvis pamiršti. Jėgos apleido senjoro akis ir šiandien jis gyvena tamsoje. Tačiau Panevėžio valdininkams Stasio negalia nepasirodė tokia rimta, tad jis pagalbos kreipėsi į laidą „Prieš srovę“. Jau metus ir pasivaikčiojimui, ir maisto pasišildymui Stasiui reikia pagalbininko.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija siūlo pokyčius, kad žmonėms su negalia būtų lengviau surasti jiems reikiamą pagalbą, būtų aišku, kur kreiptis ir ko tikėtis, rašoma Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pranešime žiniasklaidai. „Žmonės su negalia sudaro beveik dešimtadalį visų šalies gyventojų.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ruošia pokyčius žmonėms su negalia. Nuo kitų metų keisis nedarbingumo nustatymas, vieno langelio principu bus teikiama reikalinga pagalba ir pagal galimybes žmogui siūloma dirbti. Žmonių su negalia organizacijos sako jau ir taip gyvenančios nežinioje, o ministerijos siūlomas naujas negalios nustatymo modelis kelia daugybę klausimų. Kylant kainoms, didžiuliu galvos skausmu tampa ir išmokos neįgaliesiems, kurių pragyvenimui neužtenka.

Vyriausybė pritarė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos siūlomoms naujovėms, tarp kurių – tobulesnis negalios vertinimo modelis, didesnis paslaugų ir pagalbos prieinamumas žmonėms su negalia, operatyviau teikiama individualizuota pagalba ir paslaugos, o viešoji informaciją labiau prieinama žmonėms su negalia, rašoma pranešime žiniasklaidai.  Pokyčiais siekiama, kad 2025 m. 38 proc., o 2030 m. 42 proc.

Vilniečių šeima atsimušė į akliną biurokratijos sieną, kai norėjo užrašyti negalią turintį vaiką į konkrečią specialiąją mokyklą. Septynmečio mama teigia padariusi viską, kad gautų vietą sūnui tokioje mokykloje, kur sąlygos atitiktų visus jo specialiuosius poreikius. Tačiau jau eina rugsėjis, o berniukas į norimą mokyklą eiti negali.  Vilniaus miesto savivaldybė pateikia detalesnį paaiškinimą apie situaciją, kurioje atsidūrė vilniečių šeima.

Kol valdžia keičia Užimtumo įstatymą ir džiaugiasi permainomis, gyventojai beda pirštu į naujos tvarkos spragas. Priimta neįgaliųjų įdarbinimo pertvarka apnuogino skaudžią realybę – negalią turintis asmuo susiduria su suvaržymais, negali laisvai palikti subsidijuojamos darbo vietos ir iš naujo registruotis Užimtumo tarnyboje. Tokią tvarką gyventojai vadina vergija, o institucijos ginasi, kad negalią turintiems darbuotojams suteikiama laisvė rinktis.

Šiandien Seimas priėmė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pasiūlytus teisės aktų pakeitimus, kurie sudarys platesnes galimybes žmonėms su negalia aktyviai įsitraukti į darbo rinką, o darbdaviams – suteiks reikiamą pagalbą juos įdarbinant ar išlaikant darbo vietą darbuotojui įgijus negalią. Naujovės įdarbinant žmones su negalia atviroje darbo rinkoje laukia jau 2023 m. sausio 1 d., rašoma SADM pranešime žiniasklaidai.

Klaipėdietė Donata Vilkaitė – ne šiaip sau paprasta kasininkė. Dauguma klientų lieka taip pakerėti moters šypsenos ir geros energijos auros, kad visai pamiršta jos negalią. Nuo pat gimimo negirdinti moteris jau daugiau nei 10 metų dirba viename prekybos tinkle, o ir klientai renkasi prekes dėti į eilę, kurioje tuo metu dirba D. Vilkaitė. Telšiuose augusi ir baigusi mokslus į Klaipėda Donata Vilkaitė atvyko turėdama tikslą – susirasti darbą.

Valstybė skirs didelį finansavimą, kad šalies viešasis ir privatus sektorius galėtų atnaujinti transporto priemones ir jas pritaikyti neįgaliesiems, sako susisiekimo ministras Marius Skuodis.  Pasak jo, iki 2027 metų vien iš Europos Sąjungos fondų bei Ekonomikos gaivinimo fondo tam numatoma skirti po 100 mln. eurų.

Nuolatinis juoko skambesys, plati šypsena ir tvirta nuomonė – ginklai, kuriais pilnu tempu į gyvenimą kopia Aurelija Ivanauskaitė (25). Iš Jonavos kilusi mergina šiuo metu aktyviai pozuoja prieš fotoaparatų objektyvus, dirba kartu su neįgaliaisiais padėdama jiems įsidarbinti, o laisvu laiku kuria socialiniame tinkle „Tik Tok“ vaizdo įrašus, kurie padeda atsakyti į smalsuolių užduodamus klausimus apie merginos turimą negalią, pavyzdžiui, kaip sekasi pasimatymuose su vaikinais.

Ar išdrįstumėt pažinti judrų miestą lydimi tik neregio? Kaune rengiamos tokios unikalios ekskursijos, jas veda nematantys gidai. Išskirtinius pasivaikščiojimus išbandę gyventojai sako, kad tai ne tik ekstremali patirtis, keičiasi ir supratimas apie neregius ir jų gyvenimą. Keli patarimai ir kaunietis Evaldas dedasi simuliacinius akinius. Panyra į tamsos pasaulį, o čia ir pirmasis iššūkis: „Iš karto pirmos kliūtys, noriu užsidėti teisingai. – Galit nusiimti akinius. – Ne.

Įkvepianti istorija iš Kolumbijos, kur vos vienerių metų kojų netekusiam berniukui tai nesutrukdė tapti tikra žvaigžde futbolo aikštėje. Jis ne tik vieną po kito pelno įvarčius, bet savo užsidegimu ir aistra žavi sirgalius ir komandos draugus. 13-kos metų Juanas Jose Escobaras nors ir neturi kojų, tačiau tai jam netrukdo būti vienu rezultatyviausių puolėjų Medeljinos miesto vaikų futbolo komandoje. Kojų jis neteko vos vienerių metų.

Be pirštų gimęs panevėžietis stebina savo piešiniais. Dažniausiai vyras piešia paprastais pieštukais. Esą pomėgis, kaip niekas kitas suteikia stiprybės ir įrodo, kad bet kokia negalia įveikiama, jei tik yra noro. Vyras džiaugiasi, kad pieštukų imasi ir jo penkiametė dukra, taip pat gimusi su tokia pačia negalia. Baltas popieriaus lapas ir keletas paprastų pieštukų. Viskas ko reikia panevėžiečiui menininkui imtis darbo. Ir taip mikliai vyras darbuojasi pieštuką prilaikydamas plaštakomis.

Vaikų su negalia ugdymą supa įvairūs mitai, baimė ir stigma. Vis dar yra manančių, kad mokinio su negalia vieta yra tik specializuotoje mokykloje, tačiau per ateinančius dvejus metus viskas apsivers aukštyn kojomis – nesvarbu, kokią negalią ar kokių mokymosi ypatumų turi moksleivis, jam turės būti atvertos bendrojo ugdymo mokyklos durys. Specialistai perspėja, kad namų darbus mokyklos turi pradėti ruošti jau dabar.

Nuo 2022 metų pradžios padidėjo baziniai socialinių išmokų dydžiai, o kartu ir netekto darbingumo, senatvės pensijos neįgaliesiems, šalpos pensijos, mokamos žmonėms su negalia, taip pat tikslinės kompensacijos neįgaliesiems su specialiaisiais poreikiais. „Šiemet žmonės su negalia sulauks didesnių jiems priklausiančių pensijų, dalis jų gaus ir vienišo asmens išmokas.

28-erių vilnietis Donatas Liuolia – energingas, motyvacijos kupinas jaunas vaikinas, tik nuo gimimo jį lydi liga, laikui bėgant pažeidžianti stuburo smegenis. Donatui teko patirti daugybę pokyčių, persėsti į neįgaliojo vežimėlį, tačiau šiandien jis džiaugiasi gyvenimu ir sako, jog prie kiekvieno pokyčio įmanoma prisitaikyti.

Energingas, aktyviai laiką leidžiantis Aurimas Kosteckas (42) būdamas visai jaunas netikėtai sykį atsibudo nebegalėdamas judinti kojų. Susitaikyti su nauju gyvenimu buvo nelengva, tačiau šiandien jis gyvena pilnavertį gyvenimą ir bando kitiems įrodyti, kad gyvenimas ant ratukų nėra gyvenimo nuosprendis. 21-erių vilnietis Aurimas Kosteckas vieną rytą atsibudo nebegalėdamas pajudinti kojų. Priežastis net dabar, po 20-ies metų, nėra iki galo aiški.

Penkerių šiaulietė Veronika visus žavi savo guvumu ir energija, o nuo jos veido nedingsta šypsena, tik judėti mergaitei sudėtinga – ji gimė su itin reta patologija, nesusiformavusiu kairės kojos šlaunikauliu, o ir kita kojytė nėra visiškai sveika. Veronika yra viena iš „Išsipildymo akcija 2021“ herojų, jos viltis žengti pirmuosius tvirtus žingsnius dabar geros valios žmonių rankose – surinkus reikiamą sumą, mergaitei būtų atliktos net trys operacijos, suteiksiančios galimybę vaikščioti.

2018-aisiais modelis sugriovė nusistovėjusius stereotipus apie grožį ir gražuolių konkurse ant podiumo žengė be vienos kojos. Chiara Bordi neteko kojos, kai pateko į avariją. Tuomet jai buvo vos 13 metų. Konkurse dalyvavusi neįgali mergina, deja, bet sulaukė ne tik motyvuojančių ir paskatinančių komentarų, bet taip pat ir gausybės piktų replikų. Socialiniuose tinkluose internautai ėmė rašyti negražius žodžius konkurso dalyvei. Tačiau mergina nepalūžo ir rėžė jiems, ką galvoja.

„Tik priėmus save ir supratus, kad galiu būti tuo, kuo aš noriu, tapau tuo, kuo esu dabar“, – tokiais žodžiais pokalbį apie susigyvenimą su negalia pradeda Indrė Babarskaitė (22). Nuo vaikystės ji patyrė ne vieną operaciją, nuolatinį gydymą, kad galėtų vaikščioti. Dabar apie negalią ji kalba pozityviai ir sako, kad nieko nėra neįmanoma. Iš Alytaus kilusi mergina nuo vaikystės turi judėjimo negalią – ji gimė neišnešiota ir gimdymo metu patirtos komplikacijos atsiliepė kojoms.

Lietuva iš Afganistano gelbėjo mūsų kariams padėjusius vertėjus ir jų šeimas, jeigu prireikia, šalys suorganizuoja skrydžius su apsauga kaliniams, tačiau psichikos negalią turintis lietuvis Artūras pusę metų yra įstrigęs Indijos užsieniečių registracijos centre. Paranoidine šizofrenija sergančio lietuvio oro linijų bendrovės neįleidžia į lėktuvą, nes vyras dėl ligos elgiasi keistai, kabinėjasi prie praeivių.

Vaiko gimimas prilygsta tikram stebuklui. Tėvai nekantriai laukia mažojo šeimos nario ir tikisi, kad viskas bus gerai. To tikėjosi ir šiaulietė Oksana, tačiau iškart po gimdymo jos laukė didelis šokas – dukrelė gimė su reta – vos 1 iš 100 tūkst. – pasitaikančia patologija. 4-erių Veronika, kuri spalio mėnesį švęs jau 5-ąjį gimtadienį, yra antrasis Oksanos vaikas. Šis nėštumas nesiskyrė nuo pirmojo, nebuvo jokių signalų, kad kažkas gali būti ne taip.

Aleksandra neįgaliojo vėžimėlyje sėdi ant scenos. Jos akims nuslydus per kompiuterio ekraną  pasigirsta užburianti arfos muzika. Pasirodo, tam tereikia pasižiūrėti į šį spalvotą ratą, kuris iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kaip tiesiog grafinio dizaino programa. Aleksandra serga cerebriniu paralyžiumi ir negali valdyti nei rankų, nei kojų, nei kalbėti. Tačiau nuo šiol – gali groti akimis – tiksliau, valdyti skaitmeninę programinę įrangą.

Redakciją vis pasiekia istorijos apie valdiškuose namuose augusius ir vėliau gyvenime nesugebančius prisitaikyti neįgalius jaunus žmones. Globėja girtuokliavo Protinę negalią turintis 27 metų Eligijus (vardas pakeistas – aut. past.) Vabalninko krašte atsirado maždaug prieš šešerius metus. Vaikinas kilęs iš visai kito Lietuvos krašto. Jį globoti pasiėmė viena moteris iš Kupiškio rajono.

Šuo padeda nusirengti, atnešti pirkinius iš parduotuvės, perspėja apie nukritusį insulino lygį. Tokią nepamainomą pagalbą sergančiam ar negalią turinčiam žmogui gali suteikti šuo asistentas. Tačiau Lietuvoje tokie pagalbininkai ruošiami vos keli. Tokių šunų rengimas kainuoja daugiau kaip 15 tūkstančių eurų, o negalią ar ligą turintys žmonės visapusiška jų pagalba Lietuvoje naudotis negali. Nėra nei tai reguliuojančios įstatymų bazės, nei tam numatyto finansavimo.

Praeitų metų lapkričio 7 dieną įvykusi avarija aukštyn kojomis apvertė Julijos Perevezencevos ir jos šeimos gyvenimą. Kaktomuša susidūrusiame automobilyje lemtingą dieną buvo Julija ir jos 12 metų dukra Liza, kuriai avarija atėmė galimybę vaikščioti. Julija su dukra vyko iš Vilniaus į Mažeikius aplankyti senelių, tačiau jos pasiekė tik pusiaukelę.

Prieš daugiau nei 15 metų Audra (38) su vyru išvyko ieškoti laimės į Italiją. Tačiau jų gyvenimas čia tikrai nebuvo saldus – vos atvykus, porą apgavo, vėliau surastas darbas buvo sunkus, o Italijos ligoninėje vietoj pagalbos sulaukė grasinimų. Būtent šioje ligoninėje ir prasideda Audros jaunėlio Beno istorija. Berniukas gimė su sunkiais smegenų pažeidimas ir negali vaikščioti. Vienintelė išeitis – brangi operacija ir reabilitacija.

Kai Vaida Tirevičė su vyru Mantu sužinojo, kad jų šeimą aplankys ilgai lauktas stebuklas, džiaugsmas liejosi per kraštus, o visos ateities svajonės buvo kone idiliškos. Tačiau beveik prieš trejus metus pasaulį išvydusi jų dukrelė Vakarė nuo pirmų akimirkų siuntė nerimą keliančius signalus, kol galiausiai paaiškėjo – mergaitė bus kitokia nei jos bendraamžiai. Vakarė yra pirmasis ir kol kas vienintelis Tirevičių šeimos vaikas.

Ukmergės krašto neįgaliųjų sąjungos pirmininkė Dalia Unikienė sako, jog negalią turintys žmonės skundžiasi, kad jiems labai trūksta informacijos: „Ypač jos trūksta žmonėms, kurie ką tik tapo neįgaliais – niekas jiems nepasakoja, kur toliau eiti, ką daryti. Tada jie kreipiasi į mus.“  Pasak buvusios Ukmergės krašto neįgaliųjų sąjungos pirmininkės Lionės Aleksienės, labai svarbu, kad negalią turintys vaikai būtų ugdomi kartu su visais.

Kaišiadorių krašto neįgaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Adomaitis pasakoja, kad Kaišiadorių rajone yra neblogas baseinas, kuriame neįgalieji galėdavo lankytis tik ypatingais atvejais. „Pradėjus dirbti mūsų organizacijai baseine pastatytas specialiai pritaikytas keltuvas, kuriuo judantys vežimėliu gali lengvai patekti į baseiną ir dalyvauti užsiėmimuose, kuriuos veda profesionali kineziterapeutė“, – džiaugiasi R. Adomaitis.

Skaitytojų klausėme, kada įsigaliojo Jungtinių Tautų (JT) Neįgaliųjų teisių konvencija. Apklausoje dalyvavo 75 žmonės.  Tik ketvirtadalis (25 proc.) apklausos dalyvių atsakė teisingai – JT Neįgaliųjų teisių konvencija įsigaliojo 2008 m. Beveik pusė apklaustųjų (43 proc.) manė, kad Konvencija įsigaliojo 2010 m., o 32 proc.

2019 m. balandį Kaune įsteigti bendruomeniniai vaikų globos namai vaikams su negalia, į kuriuos iš Vilijampolės socialinės globos namų persikėlė 5 berniukai, turintys autizmo spektro sutrikimų. Jie patys dalyvavo kuriant namų aplinką, išsakė savo norus, rinkosi kambarius. Pasak darbuotojų, vaikai tapo daug ramesni, savarankiškesni, mokosi tvarkytis, daug turiningesnis tapo jų laisvalaikis.

Jiezno žmonių su negalia sąjungos pirmininkė Augenija Stoškuvienė sako, kad didžiausia problema – žmonių vienišumas: „Kadangi mūsų vietovės daugiausia kaimiškos, tai daug vienišų žmonių. Jie patys sako, kad visas kitas bėdas, skausmus ir vargus, dar galima patiems įveikti. Dėl to mes per projektus ir visokias veiklas stengiamės juos burti, organizuoti ekskursijas, padėti.

Kėdainių rajono paraplegikų asociacijos pirmininkė Alma Margevičienė džiaugiasi, kad rajono savivaldybės atstovai mato žmonių su negalia problemas, įsiklauso į jų poreikius.  „Klausosi, gal ne viską gali padaryti, bet stengiasi, – sako pirmininkė. – Savivaldybės dėka gavome autobusiuką, jis buvo skirtas savivaldybei, bet jie paskyrė jį mums, mes gauname kompensaciją ir viso rajono neįgaliuosius vežame į ligonines, reabilitacijos centrus – kur žmonėms reikia.

Viešumoje neretai pasigirsta istorijų apie tai, koks nepritaikytas neįgaliesiems yra pasaulis. Tačiau karantinas ir užklupusi pandemija, regis, dar labiau apnuogina sistemos bėdas. Neįgalieji skundžiasi negalintys patogiai gauti Migracijos departamento paslaugų, tačiau įstaiga atkerta, kad apie tai pranešta jau seniai. Neįgalusis Jevgenijuš Gudanec turėjo pasikeisti asmens tapatybės kortelę, mat senojo dokumento galiojimo laikas baigėsi.

Proto negalią turintys Panevėžio jaunuolių dienos centro lankytojai trokšta dirbti ir įsilieti į darbo rinką, bet net ir siūlantis darbuotis už dyką darbdaviai bijo tokios darbo jėgos. Ir be reikalo, sako šio centro darbuotojos. Praktika įrodė, kad globotiniai labai darbštūs, nesiskundžia, pareigingi ir be galo kruopštūs, gebantys atlikti nesudėtingus verslininkų reikalavimus.

Utenos krašto žmonių su negalia sąjungos pirmininkė Nijolė Gaivenienė prie organizacijos vairo stovi nuo 1999 m. Iš pradžių bendraminčiai rinkosi juos namuose, bet greit pasidarė per ankšta, teko ieškotis patalpų.  Pasak N. Gaivenienės, negalią turintiems žmonėms trūksta įvairių paslaugų, kiekvienas žmogus turi savų problemų. Trūksta ir transporto, per karantiną labai sunku pakliūti pas gydytojus.

Odiniai dėkliukai telefonui arba akiniams, dailios odinės pagalvėlės su specialiu užpildu, odiniai papuošalai su vilna, tinkantys papuošti pabodusią rankinę... Visa tai – Kaune įsikūrusių „Amatų laboratorijos“ socialinių dirbtuvių asortimentas.  Šiuos dirbinius iš natūralių ir kokybiškų medžiagų savo rankomis gamina psichinę negalią turintys žmonės.

Vilkaviškio rajono neįgaliųjų žmonių sąjungos pirmininkė Vita Zimtrevičienė organizacijai vadovauja nuo 2008 m. Ji džiaugiasi bendradarbiavimu su savivaldybe ir tuo, kad mieste yra pritaikomi nauji pastatai. „Aišku, yra nedidelių trūkumų, bet judame į priekį“, – sako V. Zimtrevičienė.

Šilalės krašto neįgaliųjų sąjungos pirmininkė Violeta Kasnauskaitė organizacijai pradėjo vadovauti nuo 2006 metų. „Man kiekvienas žmogus yra projektas, o ypač tas, kurį negalia ištinka jaunesniame amžiuje, – sako Violeta. – Kiekvienas žmogus, kuriam padedu suprasti, kad tai nėra gyvenimo pabaiga, tik reikia tai priimti ir vėl pagal galimybes grįžti į gyvenimą, man tai yra didžiausias laimėjimas ir didžiausias projektas.

Kupiškio krašto žmonių su negalia sąjungos įkūrėja Palma Skrebienė sako, kad, į Kupiškį atvykusi iš Panevėžio, labai norėjo rajone įkurti organizaciją: „Buvo apmiręs laikas, niekas su neįgaliaisiais nebendraudavo.“ Organizaciją kartu su bendraminčiais ji įkūrė 1997 m.  Dabartinis pirmininkas Gediminas Virbickas prisipažįsta, kad pradėjus vadovauti organizacijai didžiausias iššūkis jam buvo rasti bendrą kalbą su savivaldybe.

Praėjusių metų vasarą uostamiestyje pastatytame socialiniame daugiabutyje gyvenanti neįgali klaipėdietė, jos žodžiais, dienas leidžia tarsi kalėjime. Nors pagal projektą, jos ir kitų pirmo aukšto kaimynų butai pritaikyti neįgaliesiems, realybėje moteris jokių išskirtinių sąlygų neturi. Pro langą klaipėdietė gali matyti tik medžių viršūnes, o vonioje nėra nė vieno kištukinio lizdo.

Zarasų krašto žmonių su negalia sąjungos pirmininkė Olga Ludziš organizacijai ištikima jau beveik 20 metų. Ji sako, kad sąjunga yra aktyvi, vykdo daug projektų, į ją kreipiasi žmonės, kuriems reikia įvairių paslaugų, informacijos. „Kai rajone yra stipri organizacija, vyksta nuolatinis darbas, organizuojami renginiai, geriau girdimi ir neįgalieji, nes jeigu jie sėdės namuose, iš jų neišeis, niekada apie juos neišgirsim“, – tvirtina O. Ludziš.

Kauno krašto neįgaliųjų sąjungos pirmininkė Jolanta Beresnevičienė prisimena, kad organizacija susikūrė Kauno neįgaliojo jaunimo užimtumo centre susibūrus būreliui bendraminčių: „Sulaukėm labai didelio palaikymo, organizacija per pusmetį išaugo iki 150 narių. Buvome tikri entuziastai, norintys veikti, matantys daug negerovių, žinantys, ką reikia keisti. Visi dirbome savanoriškai, iš idėjos, organizacijoje nebuvo jokių atlyginimų ir jokių etatinių darbuotojų.