lucasas

Sprendimas iškviesti Caroline Wilson į Kinijos užsienio reikalų ministeriją turėjo įbauginti. Britanijos ambasadorė gavo pylos už paskelbtą straipsnį, kuriuo buvo palaikoma žiniasklaidos laisvė.

Amerika sugrįžo. Tokia buvo prezidento Joe Bideno žinutė praėjusią savaitę nuskambėjo Miuncheno saugumo konferencijoje. Tiesą pasakius, Jungtinės Valstijos ne visiškai buvo dingusios. Dabar Europoje yra daugiau JAV karių nei prieš ketverius metus, kai ponas Bidenas buvo viceprezidentas. Be to, jie daugiau daro. JAV ne visiškai pasitraukė ir iš pasaulinės arenos Azijoje: šalis stovi pavėluoto spaudimo prieš Kinijos agresyvias taktikas priešakyje.

Praeitą savaitę Rusija pasigyrė savo branduoline triada, leisdama raketas iš jūros, sausumos ir oro, kad primintų, jog bent jau pagal savo branduolinį potencialą ji tebėra supervalstybė. Akivaizdu, kad raketos veikia; galima manyti, kad kovinės galvutės irgi atliktų savo paskirtį. Nors šie ginklai šiuolaikiški, efektas atrodo truputį archajiškas – tarsi būtų demonstruojamos kavalerijos atakos.

Trys svarbūs įvykiai pasakoja kardinaliai skirtingas istorijas. Kaukaze Rusija įtvirtino savo geopolitinius gniaužtus tarpininkaudama paliauboms užbaigti šešių savaičių karą tarp Armėnijos ir Azerbaidžano. Baltarusijoje milicijos sumušto 31 metų Ramano Bandarenkos mirtis pabrėžė režimo negailestingumą besitęsiančių opozicijos protestų akivaizdoje.

1999 metų vasario 22 dieną Jungtinėse Valstijose anekdotai apie lenkus pagaliau tapo nepriimtini. Žiniasklaidos magnatas Tedas Turneris paskelbė gilų atsiprašymą už įžeidžiamus rasistinius pareiškimus, o anksčiau išreiškė apgailestavimą, kad Lenkijos vyriausybė kritikuojama kaip nevisavertė.

Jums gali nerūpėti Kiniją, bet Kinijai jūs rūpit – tokią žinią siunčia šio mėnesio neįprastas nutikimas Prancūzijos mieste Nante. Tai – pavyzdys, kaip Kinijos komunistų partija atmeta, jos nuomone, nereikšmingą vakarietišką akademinės ir kultūros laisvės sampratą. Bet koks Kinijos pavaizdavimas arba diskusija apie šią šalį bet kur pasaulyje yra potenciali grėsmė režimo legitimumui, todėl tai privalo būti kontroliuojama.

Sekmadienio protestai Baltarusijoje buvo kiek kitokie. Drąsa ir kūrybingumas, kaip ir riaušių policijos brutalus elgesys, liko tokie patys. Tačiau dėmesys kiek nukrypo nuo paties režimo piktadarysčių prie kainos, kurios Rusija gali paprašyti (o Baltarusija – sumokėti) už jo išlikimą.

Kai Baltarusijoje viešpataus laisvė, gatvės ir aikštės sovietiniais pavadinimais bus pervadintos dabarties ir praeities didvyrių ir draugų vardais. Pavyzdžiui, tikiuosi pamatyti prospektą, pavadintą 1918–1919 metais trumpai gyvavusios Baltarusijos Demokratinės Respublikos Rados, dabar veikiančios emigracijoje, pirmininkės Ivonkos Survilos vardu. Savo gatvės nusipelnė ir Lietuva, o ypač jos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, palaikęs savo šalies pietinės kaimynės demokratijos siekį.

Britanijos parlamento Žvalgybos ir saugumo komiteto ataskaita apie Rusiją nuo jos paskelbimo praeitą savaitę sulaukė daug dėmesio. Kaip senas Kremliaus kritikas (ir tyrimo pirmasis liudytojas), jaučiuosi esąs maloniai reabilituotas. Ataskaitoje ankstesnės Britanijos vyriausybės peikiamos, kad pražiūrėjo šią grėsmę, o žvalgybos ir saugumo agentūros pelnė aštrių priekaištų dėl savo baikštaus nesugebėjimo apginti mūsų demokratijos procesų.

Švč. Išminties soboras, kadaise buvęs aukščiausia pasaulyje bažnyčia, taps mečete. Šis Turkijos lyderio Recepo Tayyipo Erdogano žingsnis panaikina 1931 metais priimtą šalies įkūrėjo Mustafos Kemalio Ataturko sprendimą paversti šią šventovę sekuliariu muziejumi. Tai sukėlė sielvartą tarp krikščionių ir protestus tarp tebebranginančių sumenkusią Turkijos tolerancijos tradiciją. Stambule mečečių nestinga.

Vladimiras Putinas turi pasirinkimą. Tai – daugiau, negu Rusijos žmonės turėjo per tuščią balsavimą dėl konstitucijos pataisų. Vis dėlto pasidžiaugęs savo pergale Rusijos lyderis grįš į savo kabinetą Kremliuje – ir prie klausimo, ką daryti su Kinija. Daug metų Rusija vengė imtis spręsti šią problemą.

Atstumti savo draugus ir perspėti priešus – tokią politiką 15 metų vykdė Vladimiro Putino Rusija. Kremliui jos rezultatai buvo siaubingi. Rusija sutelkė Ukrainos nacionalinį identitetą, pavertė Švediją ir Suomiją užsienio politikos vanagais ir privertė NATO suvokti, kad Baltijos valstybes reikia ginti.

Atstumti savo draugus ir perspėti priešus – tokią politiką 15 metų vykdė Vladimiro Putino Rusija. Kremliui jos rezultatai buvo siaubingi. Rusija sutelkė Ukrainos nacionalinį identitetą, pavertė Švediją ir Suomiją užsienio politikos vanagais ir privertė NATO suvokti, kad Baltijos valstybes reikia ginti.

Vladimiras Putinas dažnai kritikuojamas už savo nostalgiją SSRS (gerai prisimenama, kaip jis šios valstybės subyrėjimą pavadino „geopolitine katastrofa“). Tačiau tūkstančiai rusų, įsitraukusių į judėjimą „Tarybiniai piliečiai“, šį požiūrį dar labiau išvystė. Pasak jų, dauguma dalyvavusių 1991 metų kovą surengtame referendume dėl Sovietų Sąjungos ateities balsavo už šalies išsaugojimą.

Reputacija kuriama lėtai, bet išnyksta staigiai – dažniausiai kai itin svarbūs įvykiai sufokusuoja senus, bet dar miglotus nuogąstavimus. Daugeliui žmonių buvo neramu dėl karingojo islamo dar prieš 2001 m. rugsėjo 11-ąją. Vis dėlto tik po teroristų atakų Niujorke ir Vašingtone ši grėsmė buvo aiškiai suvokta.

Sapnas baigėsi. Du dešimtmečius buvo įprasta galvoti, kad Kinijos ekonominis pakilimas jokios politinės kainos neturės. Iš tikrųjų buvo aiškinama, kad klestėjimas atneš demokratiją. Pandemija aiškiai parodė, kad klydome. Visų pirma, koronaviruso sukeltos mirtys ir žala tiesiogiai kyla iš apgaulės ir bauginimo, kurie yra Kinijos komunistų partijos vizitinė kortelė.

Kiek maistinga jūsų dieta? Ne tai, ką valgote, o tai, ką vartojate savo akimis ir ausimis? Nelabai galime pasiteisinti, kai piktnaudžiaujame riebalais, cukrumi arba alkoholiu. Tiesiog pakanka paskaityti etiketes. Tačiau ką daryti ką daryti, kai vartojama per daug gąsdinimo, mitų ir sensacijų? Toks valgiaraštis mus daro bailius, kupinus apmaudo ir įtarius. Tai kenkia mūsų sveikam protui ir daro žalą kitiems.

Miuncheno saugumo konferencija – bauginama vieta pristatyti naują idėją. Jos dalyviai – vieni svarbiausių ir labiausiai išmanančių žmonių pasaulyje. Atkreipti jų dėmesį sunku, sulaukti jų pritarimo – dar sunkiau. Kita vertus, jeigu nori kažką pakeisti, šis renginys yra tinkamas tokiam sumanymui pradėti. Po 35 metų darbo žurnalistikoje suvokiau, kad mūsų pagrindinės prielaidos apie žiniasklaidą dabar yra klaidingos.

Pradedant Aušvicu ir baigiant mūšiu dėl Britanijos, herojiški mitai nusveria realybę. Žuvusieji nusipelno daugiau. Nėra sunku pykti ant Vladimiro Putino. Rusų lyderis pasinaudojo Aušvico mirties stovyklos išvadavimo 75-osiomis metinėmis kaip proga pasakyti sovietų laikų stiliaus propagandinę kalbą, prisiimdamas didžiąją dalį kančių ir šlovės.

Švedija yra puolama ir jai skubiai reikalinga pagalba. Tai gali būti staigmena galvojantiems, kad didžiausia Šiaurės šalis yra neutrali, geranoriška, nesikišanti į pasaulio reikalus, apdovanota daugeliu draugų ir neturinti priešų. Nors šis vaizdinys visuomet buvo netikslus, dabar jis išties pasenęs. „Savo draugus vaišiname puikiu vynu, – pareiškė Kinijos ambasadorius Švedijoje Gui Congyou, – bet savo priešams esam paruošę šautuvus.

2016-ųjų birželį argumentavau, kad „Brexitas“ nėra neišvengiamas. Žmonės nubalsavo, bet demokratija yra procesas, o ne įvykis. Žinant, kad bet koks įsivaizduojamas susitarimas būtų blogesnis negu dabartiniai ryšiai, kuriuos Britanija palaiko būdama Europos Sąjungoje, buvo sunku suprasti, kaip „Brexitui“ galėtų pritarti parlamentas. Tuomet galvojau, kad veikiausiai būtų surengtas kitas referendumas, per kurį žmonės iš naujo apsvarstytų savo sprendimą ir galbūt nubalsuotų pasilikti.

„Paklauskit jo apie kapines, Deanai“, – JAV prezidentas Lyndonas Bainesas Johnsonas pasakė savo valstybės sekretoriui Deanui Ruskui, kandžiai paminėjęs daugiau kaip 20 000 JAV karių, palaidotų šalyje, už kurios išvadavimą jie žuvo. Tai įvyko 1966-aisiais, kai generolas Charles'is de Gaulle'is, tuometis Prancūzijos prezidentas, buvo ką tik paskelbę sprendimą pasitraukti iš Aljanso vadovavimo struktūros, tai pat pareikalavęs išvesti iš jo šalies visas užsienio pajėgas.

Euroatlantizmo šalininkai dešimtmečius skundėsi, kad aljanso europinė dalis bijo veikti ir laikosi siauro požiūrio. Po sensacingo Emanuelio Macrono interviu „The Economist“ šiuos skundus reikėtų iš naujo apmąstyti. Prancūzijos prezidento užmojai ir vizija negali būti nuneigti.

Galbūt kurdams reikėjo pavadinti į Idlibą vedantį kelią „Trumpo greitkeliu“. Arba išversti „Sandorio meną“ į kurdų kalbą. Regis, meilikavimas tikrai suveikė Lenkijai, kuri, beveik vienintelė iš Amerikos sąjungininkių, mėgaujasi palankiu Vašingtono žvilgsniu. Greitai ten bus nusiųsti 4 500 JAV karių – taip pat ir į bazę, kurią lenkų valdžios pareigūnai apdairiai praminė „Fort Trump“. Meilikavimas, o ne lojalumas, dabar yra pagrindinė valiuta Amerikos draugams.

Rusija pridaro nemalonumų savo kaimynėms, bet jai stinga lėšų ir įtakos būti pasaulio masto supervalstybe. Šis raminantis požiūris visuomet vesdavo prie pernelyg atsainių veiksmų. Na, o dabar jis apskritai yra klaidingas. Afrika tampa Rusijos įtakos operacijų židiniu. Kremliaus ryšiai su šiuo žemynu bus aiškiai demonstruojami per ateinantį mėnesį vyksiantį pirmąjį Afrikos ir Rusijos viršūnių susitikimą, rengiamą Juodosios jūros kurorte Sočyje.

Baltijos kelias padėjo Lietuvai, Latvijai ir Estijai patekti į pasaulinės žiniasklaidos antraštes. 1989-ųjų rugpjūčio 23-ąją apie 2 mln. žmonių susikibę už rankų suformavo gyvąją grandinę, minėdami 50-ąsias Molotovo ir Ribbentropo pakto metines. Adolfo Hitlerio ir Josifo Stalino susitarimas į įtakos sferas pasidalyti Rytų ir Vidurio Europą pasmerkė Baltijos valstybes keliems dešimtmečiams pražūtingos ir brutalios okupacijos.

Komunistai, reikalaujantys sąžiningų rinkimų ir mojuojantys Stalino portretais, kad atkreiptų dėmesį į savo reikalavimus – tai atrodo panašu į absurdo komedijas kuriančio italų dramaturgo Dario Fo sugalvotą ironišką atomazgą. Kas toliau? Tarptautinė ksenofobų sąjunga? Anarchistų lygos taisyklių sąvadas? Vis dėlto jeigu praeitą savaitgalį būtumėt apsilankę Maskvoje, savo akimis būtumėt pamatę būtent tuo užsiimančius 4 000 Rusijos Federacijos komunistų partijos šalininkų ir jų sąjungininkų.

Viena – puiki vieta kurti filmus apie šnipus. Žanro klasika – principų nesilaikantys vietiniai veikėjai ir besikišantys pašaliečiai, dideli statymai ir niekšiškos suktybės – atpalaiduoja ir išplečia vaizduotę. Tačiau prieš praeito savaitgalio politinę sumaištį nublanksta netgi Grahamo Greene'o trileris „Trečiasis žmogus“, kuriame vaizduojamas komunistų teroras, šnipinėjimas, banditizmas ir žmogžudystės.

Šeštadienio popietę Londone (Anglija) buvo sužaistos antros 34-ojo turo „Premier“ lygos rungtynės. Vietos „Tottenham“ be didesnio vargo pervažiavo autsaiderių „Huddersfield“ klubą. Naujame stadione „Tottenham“ varžovus įveikė 4:0 (2:0) ir taip dar kartą šoktelėjo į trečią turnyrinės lentelės vietą. Pergalę Londono klubui padovanojo tris įvarčius (27, 87 ir 93 min.) pelnęs brazilas Lucasas. Pirmąjį rungtynių įvartį 26 minutę pelnė Victoras Wanyama.

Vakarų žiniasklaidos pranešimai apie šį mėnesį įvykusius Latvijos parlamento rinkimus man buvo panašios į mėgstamą vaikystės galvosūkį „sujunk taškus“. Mano netvirta rankutė vedžiodavo linijas tarp iš pažiūros atsitiktinai išbarstytų taškų, kol pasirodydavo figūros, fonas ir kitos detalės. Jeigu viskas būdavo padaryta teisingai, joks taškas nelikdavo nesujungtas, o kiekviena linija būdavo paveikslėlio dalis.

Geri santykiai tarp šalių yra trokštami, o blogi – peiktini. Tokia yra standartinė Vakarų mąstysenos nuostata. Viena dažniausių priežasčių, kodėl diplomatai pasirenka savo karjerą – nes jie nori būti malonūs užsieniečiams. Mes darome geranorišką prielaidą, kad bet kuris ginčas turi dvi puses, ir kaltiname savo vyriausybes, kai reikalai pašlyja. Taigi, mums yra įprasta kaltinti savosios pusės veiksmus dėl bet kokių tarptautinių santykių sutrikimų.

Kas dabar? Po savaitę trukusio chaoso atrodo viliojama pasinerti į nuostabos ir siaubo būseną. Prezidento impulsyvus, neišmanėliškas elgesys, jo panieka sąjungininkams ir meilikavimas priešininkams Vašingtone sukėlė didžiulę sumaištį, neregėtą nuo „Watergate“ skandalo laikų. Po prezidentų Trumpo ir Putino mįslingo susitikimo akis į akį Helsinkyje buvęs JAV ambasadorius Maskvoje Mike'as McFaulas atrodo patekęs į kažkokį amerikiečių, kuriuos norėtų ištardyti rusai, sąrašą.

Kai mus puola, skubiai kviečiame kitas šalis padėti. Patiems spręsti savo problemas yra gerokai sunkiau. Taip galima apibūdinti Vakarų reakciją į Rusijos „hibridinį karą“ – vis intensyvėjantį kibernetinių, diplomatinių, ekonominių, karinių ir propagandos atakų derinį.

Mįslė: Rusija baugina savo kaimynes, bet nepakankamai sistemingai, kad pajungtų jas savo valiai. Ji kišasi į kitų šalių politiką, bet rezultatai – fragmentiški ir nuviliantys. Pavyzdžiui, užpuolęs Ukrainą Kremlius tik užbaigė šimtmečius tvyrojusį dviprasmiškumą dėl savo svarbiausios kaimynės nacionalinės tapatybės, sukristalizavo šios šalies postkolonijinę orientaciją.

Vėluojantis, nepakankamas ir pasenęs – apibendrintai toks yra Vakarų atsakas į Rusijos grėsmę. Tai, kad jis vėluoja, tiesiog erzina. Visi žmonės, kurie dabar kalba apie Kremliaus kišimąsi į pernykščius JAV prezidento rinkimus, atrodo, mano, kad tai buvo pirmasis Rusijos politinio karo pavyzdys. Tiesą sakant, jis tebuvo naujausias ir pastebimiausias.

Rusija turėjo visus reikiamus ginklus užpulti Vokietijos kanclerę Angelą Merkel – daugybę vogtų elektroninių laiškų ir dokumentų iš šios šalies parlamento ir kanclerės Krikščionių demokratų sąjungos (CDU). Selektyviai juos suredagavęs ir nutekinęs, Kremlius būtų parodęs, kaip politikai vykdo politiką: kuria intrigas, apsimetinėja ir niekšiškai elgiasi. Rinkėjai būtų buvę šokiruoti. Panašiai buvo sužlugdyta kandidatės į JAV prezidentus Hillary Clinton kampanija.

Per Didžiojo dvidešimtuko (G-20) viršūnių susitikimą Hamburge daugiausia dėmesio sulaukė du dalykai: audringi protestai ir pirmasis JAV prezidento Donaldo Trumpo bei Rusijos vadovo Vladimiro Putino susitikimas. Būtų gražu manyti, kad protestuotojai itin susierzino pamatę drauge du autokratus – žiniasklaidos nekenčiančius lyderius, turinčius nesąžiningų verslo ryšių. Deja, antiglobalistų judėjimui D.Trumpo ir V.Putino susitikimas tėra antraeilis įvykis.

Kaip jums patiktų toks kaimyno pareiškimas: „Neįsirenk signalizacijos savo namuose. Ir nedėk grotų ant langų. Antraip taip supyksiu, kad už pasekmes neatsakau“? Veikiausiai toks pareiškimas priverstų jus sunerimti – ypač jei kaimynų name anksčiau dirbo gangsteriai, mėgę grobti žmones, plėšikauti ir neteisėtai brautis į kitų namų teritorijas. Bet kurio namo savininkas nieko nelaukdamas imtųsi didesnių saugumo priemonių. Kai kurie net apsvarstytų galimybes persikraustyti.

J.K.Rowling (Dž.K.Rouling) išgalvoto pasaulio burtininkų mokyklos mokiniai naudojosi laiko atsuktuvu, kad galėtų lankyti kelias pamokas vienu metu, o vėliau – kad nugalėtų valdovą Voldemortą. Bet Didžioji Britanija tokio prietaiso neturi, ir dėl „Brexit“ ji atsidūrė keblioje padėtyje.

Britanijos visuotinių rinkimų kampanija dar neįsibėgėjo. Opozicijos partijos pakrikusios. Teresos May konservatoriai turi dominuojančią persvarą. Visą gyvenimą buvau liberalas demokratas (savo pirmąjį plakatą, agituojantį už tuometę Liberalų partija, priklijavau per rinkimus 1974-ųjų vasarį, būdamas 11-metis) ir nesu beaistris stebėtojas – juolab vertindamas savo paties partiją.

Tampa aišku, kad Rusijos vykdomos kibernetinės atakos ir informacijos nutekinimai yra daug didesnė grėsmė mūsų demokratijai negu branduoliniai ginklai. Kam leisti raketas, jeigu politinę sistemą galima išsprogdinti iš vidaus? Tai yra žinia, siunčiama naujausio „WikiLeaks“ paskelbto „demaskavimo“, susijusio su CŽV elektroninio šnipinėjimo priemonėmis. Tiesa yra paprasta: žvalgybos agentūros vykdo žvalgybos operacijas. Tai galima suprasti iš jų pavadinimo.

Jėga, pinigai ir informacija yra trys pagrindiniai Rusijos puolimo prieš vakarus vektoriai. Kiekvienas jų daro kitus du veiksmingesnius. Taikiniai – pradedant individualiais asmenimis, baigiant valstybėmis. Nužudymai, nunuodijimai, sumušimai ir apiplėšimai – tai pavyzdžiai, kaip jėgos vektorius pritaikomas „mikrolygmenyje“. Panašiai naudojamas šantažas ir reketas. „Makrolygmenyje“ Rusija pagal karinę galią neprilygsta Sovietų Sąjungai. Tačiau turimos pajėgos naudojamos veiksmingai.

Praeitą savaitgalį Miuncheno saugumo konferencijoje tvyrojo Pax Americana pabaigos Europoje pojūtis. Trumpa nuvilianti gynybos sekretoriaus Jameso Mattiso kalba ir neįtikinamas viceprezidento Mike' Pence'o pasisakymas nesugebėjo atitaisyti sumaišties, sukeltos Donaldo Trumpo neatsargių kalbų. Galbūt Europa viešai vis dar viliasi geriausios baigties. Deja, privačiai kalbantis su kitais delegatais tapo aišku: ruošiamės blogiausiam scenarijui. Dėl to Didžiosios Britanijos padėtis tampa labai opi.

Istorija gali atrodyti kaip puikus ginklas – kol jis neatsigręžia prieš jus pačius. Šia tiesa įsitikino Kremlius, artėjant 1917-aisiais Rusijoje įvykusių revoliucijų metinėms. Dėl senojo ir naujojo kalendoriaus skirtumų Vasario revoliucijos pradžia atitinka dabartinę kovo 7-ąją, o Spalio revoliucijos – lapkritį. Tačiau istoriografijos keblumai nustelbia kalendoriaus permainas.

Kalbos apie dialogą su Rusija neturėtų siųsti klaidingos žinutės, sako britų ekspertas Edwardas Lucasas. „Jeigu kalbame apie dialogą, taip pat turime pasakyti, kokią žinutę norime tuo pasiųsti. Ir dar svarbiau, koks (yra dialogo) tikslas, kurį bandome pasiekti“, - BNS sakė E.Lucasas, šią savaitę dalyvavęs saugumo ekspertų ir diplomatų „Sniego susitikime“ Trakuose.

Fidelio Castro skelbtos žalingos ir nusikalstamos idėjos niekur nedingo. Jos sugrįžo, nors ir įgijo naują pavidalą. Liberali santvarka, kurios jis nekentė – tokie buržuaziniai pramanai kaip įstatymų viršenybė, laisvi rinkimai ir žodžio laisvė – dabar patiria grėsmę, keliamą kairiųjų ir dešiniųjų populistų. Netgi išrinktojo JAV prezidento požiūris į šias vertybes atrodo gana neaiškus.

Mintis, kad „Brexit“, mano laikų politinė katastrofa, neįvyks, atrodo gundanti. Amerikiečiai turi patarlę, kad „dar ne pabaiga, kol neuždainavo storoji ponia“, daugmaž atitinkančią mūsiškę „viščiukus skaičiuoja rudenį“. Dar nežinia, kas esanti ta „storoji ponia“, kaip ji įžengs į sceną, kada pradės savo dainą ir kokia bus ta daina, o juo labiau kokia bus pabaiga.

Jeigu ketiname išgelbėti laisvąją rinką ir liberalią demokratiją nuo jos vidinių ir išorinių priešininkų, turime parodyti, kad šios sistemos naudingos kiekvienam. „Panamos popieriai“ atskleidžia, kad taip toli gražu nėra. Jeigu esi pakankamai turtingas, gali nusisamdyti apsukrią teisinių paslaugų bendrovę, kad nuslėptum savo turtą – nuo mokesčių institucijų, baudžiamojo teisingumo sistemos ir nuo rinkėjų.

Vieno geriausių visų laikų Lietuvos krepšininko Šarūno Jasikevičiaus svajonė užsivilkti Kauno „Žalgirio“ marškinėlius gali išsipildyti. „Eurohoops.net“ praneša, kad LKL čempionų vadovybė stengiasi įtikinti 37-erių veteraną, kuris šiuo metu individualiai sportuoja Barselonoje, grįžti į gimtinę. Priduriama, kad pats Š.Jasikevičius svarsto tokį variantą, tačiau vis dar laukia „geresnio pasiūlymo iš komandos, kuri pretenduotų į Eurolygos čempionės titulą“, rašo sportin.lt.