lucasas

„Ai!“ Toks yra atgrasymo tikslas. Priešininkas turi pajusti, kad apsiskaičiavo. Jo taikinys nebuvo įbaugintas, jis atsakė veiksmingai ir skausmingai. Rusija (ir kitos priešiškos valstybės) nuo pat praėjusio amžiaus 10-ojo dešimtmečio išbando Europos ir Šiaurės Amerikos šalių atgrasymo priemones. Įsiveržimas į kaimynines šalis. Kibernetinės atakos. Ekonominis karas. Kišimasis į politines sistemas. Padegimai. Sabotažas. Žmogžudystės. Sąrašas ilgas.

Jake'as Sullivanas yra labiausiai nekenčiamas žmogus Ukrainoje po Vladimiro Putino. Internete dažnai pasitaiko spalvų sutirštinimo, tačiau neseniai socialiniuose tinkluose pasirodęs įrašas apie prezidento Joe Bideno patarėją nacionalinio saugumo klausimais atspindi bendras nuotaikas nemažoje pafrontės Europos dalyje. Jungtinių Valstijų nenoras leisti Ukrainai naudoti Amerikoje pagamintus ginklus smūgiams toli Rusijos teritorijoje brangiai kainuoja – daug gyvybių ir turto.

Blenimas – klaidingai užrašytas vokiškas vietovės, kuri yra visiškai britiška, pavadinimas. Prabangūs rūmai ir skulptūromis išpuošta teritorija atsirado siekiant apdovanoti Molboro kunigaikštį už jo pergalę 1704 metais Blindheime Bavarijoje, išgelbėjusią Vieną Ispanijos įpėdinystės kare.  Dabar Blenimas, kur, be kita ko, gimė britų karo meto lyderis Winstonas Churchillis, rengiasi ketvirtajam Europos politinės bendrijos (EPB) viršūnių susitikimui.

Buvęs (ir galimai būsimas) JAV prezidentas Donaldas Trumpas į aljansus žiūri per sandorių prizmę. Jo kalbose nėra miglotos retorikos apie vadinamosios D dienos išsilaipinimą, Berlyno sieną ar džiaugsmingą Europos susivienijimą 1989–1991 metais. Jis jau seniai tiki, kad kitos šalys yra ciniškos šykštuolės, kurios naudojasi Amerikos dosnumu ir patiklumu. Jis tai įrodinėja žodžiais ir frazėmis, sąmoningai skirtomis šokiruoti.

Skleidžiasi pavasaris. Nusilpę Ukrainos gynėjai gaus dalį jiems reikalingos amunicijos. Nukentėję Ukrainos miestai turėtų gauti daugiau oro gynybos priemonių. JAV politinė sistema pagaliau, vėluodama pusę metų, pasiekė rezultatą, kurio norėjo dauguma rinkėjų ir dauguma įstatymų leidėjų: didelį pagalbos Ukrainai paketą, kuris greičiausiai bus galutinai priimtas šią savaitę. Žinoma, demokratija yra netvarkinga.

Lietuviai pagrįstai didžiuojasi 701-ąjį gimtadienį neseniai paminėjusia savo sostine ir nekenčia skurdaus sovietinės okupacijos palikimo. Naujoji Vilnių reklamuojanti, turizmui skatinti skirta reklama negailestinga šiems jausmams. Pradžioje reklamoje rodomi groteskiški vaizdai, tarp kurių – apgriuvę mediniai pastatai šalia duobėtų gatvių, apsukrūs ir grėsmingi vietiniai gyventojai bei maistas: daugiausia bulvės ir marinuoti produktai.

Naujoji Vilniaus reklama, pirmiausiai skirta Vakarų Europos gyventojams, tradiciškai daug šurmulio sukėlė namuose. Daugelis nuomonės formuotojų pasipiktino provokuojančiai tiesmuku sovietinio palikimo ar banaliu šiuolaikinės Lietuvos pristatymu. Autoritetingas ir daugelį metų Lietuvoje dirbęs britų žurnalistas Edwardas Lucasas mano, kad ši kritika nėra pelnyta ir paaiškino, kodėl.

Dėl gėdingo Berlyno, Vašingtono ir kitų sostinių neveiklumo Ukraina moka didžiulę žmogiškąją ir fizinę kainą, o tai kelia milžinišką riziką visiems. Rusijos karo mašina nesustos, kol nebus sutriuškinta. Arba Vakarai laimės su Ukrainos pagalba, arba mes vėliau kovosime su Rusija kur nors kitur ir kur kas blogesnėmis sąlygomis. Tai pakankamai baugu. Tačiau Kinijos komunistų partijos (KKP) keliama grėsmė yra kur kas didesnė. Rusija pirmiausia siekia atkurti įtakos sferą savo kaimynystėje.

Terorizmas padėjo gimti Vladimiro Putino režimui. 1999 metų rudenį dirbdamas korespondentu Maskvoje, mačiau, kokį siaubą visuomenei atnešė kruvini daugiabučių namų sprogdinimai Rusijos sostinėje ir kitur.  Šių išpuolių sukelta persmelkianti panika per kelias savaites smarkiai išaugino griežtakalbio V. Putino populiarumą. Iš pradžių tai užgožė pagrįstus klausimus apie tai, kas iš tikrųjų įvyko. Daugelis tų, kurie bandė aiškintis sprogimų paslaptis, atsidūrė kalėjime arba yra negyvi.

Minėdami antrąsias plataus masto invazijos į Ukrainą metines, Vakarai turėtų konfiskuoti Rusijos centrinio banko 350 mlrd. dolerių užsienio aktyvų. Tai turėtų didžiulę simbolinę ir praktinę naudą, nes pakeltų Ukrainos kovinę dvasią, pademonstruotų vienybę, nubaustų Rusiją ir papildytų sparčiai tuštėjantį Kyjivo iždą. Vienas iš argumentų prieš tokį žingsnį yra tas, kad tarptautinė finansų sistema priklauso nuo pasitikėjimo. Ji neturėtų priklausyti nuo politinių užgaidų.

Kai praėjusią savaitę kartu su tūkstančiais lietuvių apsnigtame Vilniuje sveikinau Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį jo kelionės po Baltijos šalis pirmojoje stotelėje, ore tvyrojo nebylus klausimas: ar mes būsime kiti? Kontrastas tarp gražiai papuoštų, ramių Lietuvos sostinės gatvių ir nuniokotų miestų ir miestelių, į kuriuos grįš Ukrainos delegacija, buvo ryškus. Dėl Ukrainos padėties Baltijos šalyse, kurios per savo istoriją patyrė panašių kančių, labai išgyvenama.

Kai Rusija urzgia, mažesnės šalys dreba. Bent jau to tikisi Kremlius. Tačiau kai rusų ambasadoriaus prie Jungtinių Tautų pavaduotojas Dmitrijus Polanskis išsikvietė Čekijos nuolatinį atstovą į skubų Saugumo Tarybos susitikimą, kad pasiskųstų dėl tariamo čekų gamybos raketų paleidimo įrenginių panaudojimo Ukrainai atakuojant Rusijos Belgorodo miestą, Prahos reakcija buvo tiesmuka. „Atsisakome būti kur nors išsikviečiami Rusijos. Čekija netarnaus melu apnuodytai agresorės propagandai.

Vakarų pažadai dėl pagalbos Ukrainai atrodė nuoširdūs, bet iš tikro buvo tušti, sako Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas Edward Lucas. Nuo: ES, NATO, Vakarų vyriausybių Kam: ukrainiečiams ir jų lyderiams Data: 2022-ųjų vasara Brangūs ukrainiečiai, Mums labai malonu girdėti, kad sugebėjote atlaikyti pirmąją Rusijos plataus masto invazijos dalį. Dabar mes džiaugiamės jūsų didvyriškumu ir norime būti jūsų draugais. Dėl to jaučiamės drąsūs, žavūs ir svarbūs.

Kai Kremlius ankstesnį kartą puolė Suomiją, jis pasitelkė tankus ir naikintuvus. Praėjus aštuoniasdešimčiai metų, jam pakanka mikroautobuso. Rusų pareigūnai veža 55 prieglobsčio prašytojus iš dabar jau uždaryto pasienio punkto Saloje į paskutinį dar veikiantį Lotoje Tolimojoje Šiaurėje, netoli Murmansko. Vaizdai – širdį veriantys: nevilties apimti žmonės iš Somalio, Irako bei Sirijos stoviniuoja stingdant šalčiui vos keli šimtai metrų nuo vienos saugiausių ir geriausiai valdomų šalių pasaulyje.

„Ieškome patyrusio politiko vadovauti sėkmingiausiam istorijoje kariniam aljansui. Kreipkitės adresu Leopoldo III-iojo bulvaras, B-1110 Harenas, Briuselis, Belgija. NATO – lygių galimybių darbdavys, nors kai kurios šalys lygesnės už kitas.“ Šis darbo skelbimas gali būti išgalvotas (nemaža dalimi todėl, kad paskutinis punktas yra teisingas). Tačiau konkursas dėl kito NATO generalinio sekretoriaus jau vyksta.

„Nė negalvokite apie tai“ yra sėkmingo atgrasymo žinutė. Įvairiausios atakos gali būti įmanomos, tačiau esant tikrumui dėl baudžiamojo atsako jos tampa nepatrauklios. Žvelgiant iš Latvijos sostinės Rygos, kur dalyvavau saugumo konferencijoje, tai neveikia. Mes Britanijoje taip pat turėtume nerimauti. Pastarosiomis dienomis Estijos, Lietuvos ir Latvijos mokykloms buvo išsiuntinėta šimtai melagingų grasinimų susprogdinti: tokią pat taktiką 2019 metais rusai panaudojo prieš 700 Lenkijos mokyklų.

Mokslas ir technologijos veikia su socialine licencija. Gydytojai mokosi ne tik praktinių savo profesijos įgūdžių, bet ir medicinos etikos, o tokios pramonės šakos kaip farmacija ir žmogaus embrionų tyrimai yra reguliuojamos. Tačiau didžiosios technologijų kompanijos praleido šią žinutę. Daugelio šios industrijos atstovų pasaulėžiūrą suformavo Johno Perry Barlow „Kibernetinės erdvės nepriklausomybės deklaracija“, kurioje aiškiai atmetami senojo, neinternetinio pasaulio apribojimai ir kišimasis.

Pagaliau kelios NATO šalys nusprendė leisti Ukrainos pilotams pradėti mokytis valdyti naikintuvus F-16. JAV taip pat uždegė žalią šviesą Nyderlandams ir Danijai pradėti šių karo lėktuvų perdavimą Ukrainai. Ši žinia sveikintina, bet vėlavimas kelia pyktį. Mokymai užtruks kelis mėnesius, o sprendimas galėjo būti priimtas prieš pusantrų metų ar net anksčiau. Tai ta pati liūdna istorija, kurią matėme su tankais, oro gynybos sistemomis, didelio tikslumo amunicija ir kitais ginklais.

Tris dešimtmečius nuo 1991-ųjų europiečiai ignoravo Rusijos ir Kinijos grėsmę, taupė gynybai ir laikė Jungtinių Valstijų pagalbą savaime suprantamu dalyku. Dabar jie daugiau išleidžia gynybai, baiminasi Rusijos ir nerimauja dėl Kinijos. Tačiau jie dar iki galo nesuvokia savo priklausomybės nuo Jungtinių Valstijų ir to keliamo pavojaus. Jie buvo nepasirengę pirmajai Donaldo Trumpo kadencijai.

NATO lyderiams šią savaitę susirinkus Lietuvos sostinėje, nuotaika bus pakili. Aljanso jau nebeištikusi smegenų mirtis, kaip 2019-aisiais sakė Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, ir jis nebėra atgyvenęs, kaip kad 2016-aisiais pareiškė Donaldas Trumpas. Jo karinės pratybos nebėra žvanginimas ginklais, kaip 2016 metais pasakė tuometinis Vokietijos užsienio reikalų ministras, o dabar – prezidentas, Frankas-Walteris Steinmeieris.

Narystė NATO suteikia ne tik saugumą. Ji gerina standartus. Artėjant liepos viduryje Vilniuje vyksiančiam NATO viršūnių susitikimui vis dažniau minima viena idėja. Vietoj narystės Aljanse Ukrainai turėtų būti pasiūlyta karinė parama ir stiprios saugumo garantijos – tokios, kokias Jungtinės Valstijos teikia Izraeliui. Vienas neįvardytas aukštas administracijos pareigūnas „The Wall Street Journal“ sakė, kad JAV svarsto dalykus, „laisvai“ grindžiamus šiuo modeliu.

Neseniai dalyvavau vienoje iš Baltijos šalių vykusioje konferencijoje, kurioje buvo diskutuojama apie demokratiją ir žmogaus teises Rusijoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje. Joje kalbėjo žymus rusų išeivis, aršus Vladimiro Putino režimo priešininkas, padaręs puikią kultūrinę karjerą. Konferencija nebuvo vieša, todėl vadinsiu jį Andrejumi.

Olafo Scholzo neryžtingumas kenkia Ukrainai, Vokietijai ir Vakarams.  Pradėkite nuo godumo, pridengto apsukrumu. Tada pažadėkite keistis, bet nesugebėkite to įgyvendinti.  Tokia yra Vokietijos Rytų politika nuo 1991 metų. Tris dešimtmečius vyriausybės Bonoje, o paskui – Berlyne, siurbė pigią rusišką energiją, atmesdamos kitų šalių nerimą dėl Kremliaus imperializmo. Šią politiką jos dangstė šventeiviškomis kalbomis apie dialogą ir derybas.

Oligarchinis režimas, kilus gatvės protestams, dreba, o vėliau, remiamas Maskvos, žiauriai susidoroja su protestuotojais. Tokį scenarijų jau matėme: po 2020 metų rinkimų klastojimo Baltarusijoje ir Kyjive per 2014 metų Maidano sukilimą prieš korumpuotą ir išdavikišką Viktoro Janukovyčiaus valdymą.  Tačiau naujausias to variantas įvyko Kazachstane prieš metus.

Prognozuodami naujuosius metus, pirmiausia turėtume įvertinti, ko išmokome per praėjusius. Viena iš svarbiausių pamokų yra ta, kad Kremlius yra silpnesnis, nei manėme. Jo karo mašina palūžo mūšio lauke. Jo propagandos aparatas negali paaiškinti, kodėl. Jo sprendimų priėmėjai negali ištaisyti klaidų.

Prezidento Volodymyro Zelenskio prieššventinė kelionė į Vašingtoną žymi naują etapą kantriame, varginančiame ir vis dar nebaigtame Ukrainos išorinio pasaulio mokyme. Šiais metais ukrainiečiai vieną po kito griovė nusistovėjusius įsitikinimus. Šalis, padalinta į „ukrainakalbius“ ir „rusakalbius“? Nebėra. Korumpuota, oligarchinė valstybė, valdanti apatiškus gyventojus? Nebėra. Nacių nostalgijos bastionas? Nebėra. Kareiviai mėgėjai, nemokantys naudotis šiuolaikiniais ginklais? Nebėra.

Artėjant Kalėdoms pamatykite šiuolaikinį stebuklą. Šventės scena – tai pažangi šalis, kur susiklostė sąlygos, kurios mūsų seneliams atrodytų nepakeliamai primityvios. Geriausiu atveju elektros, šilumos, vandens ir kanalizacijos nebuvimas vargina ir žemina. Blogiausiu atveju – tai mirtina. Seni, ligoti, neįgalūs ir kiti pažeidžiami žmonės tyliai miršta nuo šalčio, streso ir sveikatos priežiūros sistemos sutrikimų. Tačiau kol kas kovinė dvasia stebuklingai nesumažėjo. Ukraina kovoja toliau.

„Dabar yra metas siekti taikos Ukrainoje“, – tokią tezę praėjusią savaitę aptariau Londono centre vykusiuose „How To Academy“ debatuose. Mano oponentai buvo du britų apžvalgininkai – Peteris Hitchensas ir Mary Dejevsky. Mano sąjungininkė buvo ukrainiečių žurnalistė Svitlana Morenec. Būčiau pageidavęs aštriau suformuluotos tezės, pavyzdžiui, „Tik visiškas Rusijos pralaimėjimas Ukrainoje gali atnešti taiką Europai“, tačiau neturėjau jokių abejonių dėl debatų su P. Hitchensu.

Karai baigiami susitarimais, o šie pasiekiami per diplomatiją. Per aštuonis besitęsiančio Rusijos puolimo Ukrainoje mėnesius ši tradicinė išmintis patyrė smūgį. Tačiau žiemai artėjant galima tikėtis, kad pasigirs daugiau balsų, saugiai nutolusių nuo mūšio lauko ir siūlančių, kad atėjo metas kalbėtis apie taiką. Pirmasis Rusijos invazijos į Ukrainą etapas 2014–2015 metais baigėsi Minsko susitarimais. Kažkas panašaus neabejotinai galėtų suveikti ir vėl.

Karas Ukrainoje išryškina tiek NATO tikslą, tiek trūkumus. Ištisus dešimtmečius Rusijos grėsmę smarkiai nuvertindavusiam Aljansui reikalingi nauji planai, nauji pajėgumai, naujos vadovavimo struktūros, nauji įsipareigojimai ir naujas mąstymas. O artėjant 2023 metais Vilniuje vyksiančiam NATO viršūnių susitikimui, organizacijai reikia naujo lyderio.

„Visiškai beatodairiškas“ – taip „The New York Times“ žurnalistas Tomas Friedmanas apibūdino Nancy Pelosi vizitą į Taivaną. Kai Jungtinės Valstijos užsiėmusios Ukraina, kam provokuoti žemyninės Kinijos vadovybę nereikalingu įžeidimu? Įniršusio Pekino reakcija į Atstovų Rūmų pirmininkės kelionę, įskaitant provokuojančias karines pratybas, kurios gali reikšti visišką savarankiškos salos blokadą, tarsi pabrėžia šią žinią. Tačiau sekant T. Friedmano logika toliau, iškyla problemų.

Applebaum? Snyderis? Belton? Arba galbūt Dostojevskis ar Solženicynas? Putino karas Ukrainoje pavėluotai sužadino smalsumą, kokia yra Kremliaus vadovybė ir kaip ji priima sprendimus.

Medaus mėnuo tiek ir tetruko – toks yra Lietuvos užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio niūrus vertinimas. Rusijos karo prieš Ukrainą ankstyvosiomis savaitėmis trumpai buvo susidariusi regimybė, kad lengvabūdiškos, arogantiškos, neišmanėliškos ir godžios „senųjų Vakarų“ šalys iš tikrųjų atsibudo dėl Rusijos keliamo pavojaus ir yra pasiruošusios priimti jam atremti reikalingų sprendimų bei aukų. Dabar taip nebeatrodo.

Saviapgaulė būdavo Vakarų mąstysenos apie Baltijos jūros regioną leitmotyvas. Nuo šio regiono atitolusių veikėjų indėlis buvo grindžiamas įsitikinimu, kad simboliniai priešakiniai daliniai apsaugotų jas nuo Rusijos agresijos. Jeigu tik šioms pajėgoms būtų sukeltas pavojus, iškart būtų atsiųsta pastiprinimų; prireikus prieš Rusiją galėtų būti nukreipta visa Vakarų aljanso galia, kad būtų išvaduotos užkariautos teritorijos.

Jei manote, kad konfrontacija su Vladimiro Putino Rusija kelia nerimą, pasvarstykite, kiek blogiau gali būti. Įsivaizduokite, kad mūsų akademinis, žiniasklaidos, politikos ir šou verslo elitas, paveikti dešimtmečius trukusio atkaklaus šnekinimo, jaučiasi labai skolingas Maskvai, o jos propaganda, kuri toli gražu nėra tulžinga ir sau prieštaraujanti, yra subtili, kantri ir veiksminga.

Neišmanėliški, arogantiški, lengvabūdžiai, bailūs, o visų pirma – godūs. Kaltinimų sąrašas šalims ir žmonėms, 30 metų ignoravusiems gausius perspėjimus apie Rusijos pavojingus planus prieš savo kaimynes atrodo vertas bausmės. Neabejotina, kad istorija griežtai nuteis ignoravusius baisingą grėsmę, kurią V. Putinas kelia mūsų demokratijai.

Įsivaizduokit teniso žaidimą, per kurį kamuoliuką visuomet paduoda tas pats žaidėjas. Būtent taip veikia Rytų ir Vakarų santykiai. Vėl ir vėl Rusija perima iniciatyvą, o Vakarai galvotrūkčiais puola ruošti atsaką. To pavyzdys – sekmadieninis Vladimiro Putino žvanginimas branduoliniais ginklais. Grįžome į 1961-ųjų Kubos raketų krizę, tik šįkart priešininkas yra nykštukiška burnojanti Putino figūra, o ne ūmus, žiaurus, bet iš itin racionalus sovietų lyderis Nikita Chruščiovas.

Nežinojimas, apatija, kaltė, cinizmas, arogancija, godumas ir bailumas. Tai, o ne kariai, tankai, kariniai lėktuvai ir raketos, yra galingiausi Kremliaus ginklai kare prieš Vakarus. Pradėkime nuo nežinojimo. Kur vis dėlto yra ta Ukraina? Ši šalis, kad ir kur ji būtų, nelabai emociškai rezonuoja daugumos vakarų europiečių ir amerikiečių galvose. Mokykloje apie ją nesimokėme. Mes ten neatostogaujame. Mes niekada nematome jos produktų savo parduotuvėse.

Ženklai pievelėje priešais Lietuvos parlamentą, perspėjantys apie minų laukus, nors jokių minų ten nebuvo. Įsitempę jaunuoliai, ginkluoti medžiokliniais šautuvais, turintys nedaug šovinių, bet pasiruošę mirti gindami savo šalies trapią laisvę. Vos už kelių kilometrų prie kareivinių riaumojo sovietų tankai. Mūsų baimė buvo persipynusi su nuožmiu ryžtu. Viską prisimenu, tarsi tai būtų nutikę tik vakar. Praėjus trisdešimčiai metų Lietuva ir vėl atsidūrė geopolitinės audros centre.

Kremlius paskelbė savo reikalavimus. Jis nori oficialaus, teisiškai įpareigojančio NATO plėtros sustabdymo, ribojimų dėl karinių pratybų, susitarimų dėl ginklų kontrolės. „Pradėkime kalbėtis apie šiuos dalykus arba užpulsime Ukrainą“, – leidžia numanyti šis grasinimas. Jis paremtas Vladimiro Putino neslepiamomis neosovietinėmis ambicijomis – tai pražūtis šalims, gavusioms nepriklausomybę, kai sugriuvo ši blogio imperija.

J. Bideno administracijos kitą mėnesį organizuojamas Demokratijos viršūnių susitikimas glumina jo kritikus. Iš tikrųjų šis renginys gali nedaug skirtis nuo grupinio pokalbio per „Zoom“. Svečių sąrašas gali būti kritikuojamas (Bosnija, Vengrija ir Singapūras nebuvo pakviesti, bet dalyvaus Pakistanas Irakas ir Kongo Demokratinė Respublika). Tačiau tai jau atnešė rezultatų. Pirma, kvietimas Taivanui pasiuntė signalą, kad jis įsilieja į plačiąją tarptautinę bendriją.

„Popierinis tigras“ buvo vienas mėgstamiausių pirmininko Mao Zedongo įžeidimų. Šio epiteto autorystė priklauso ne Kinijos diktatoriui, kaip šis teigė Henry Kissingeriui. Vis dėlto jis mėgo vartoti šią frazę, ypač Jungtinių Valstijų atžvilgiu. Dabar šie metaforiniai žvėrys vėl slampinėja. Kinija pažėrė rūsčių grasinimų Lietuvai, kai ši ištesėjo savo pažadą atidaryti Vilniuje Taivano atstovybę.

Pekino valdžia vėl griebiasi savo įžeidimų žodyno. Šią savaitę po Europą keliauja Taivano delegacija, kuri lankosi Čekijoje, Slovakijoje ir Lietuvoje. Josephas Wu, demokratiškai valdomos salos užsienio reikalų ministras, turi suplanavęs oficialius susitikimus su Čekijos Senato pirmininku Milošu Vystrčilu ir Prahos meru Zdeneku Hribu. Žemyninės Kinijos pareigūnai įdėmiai stebi Josepho Wu „lakstymą“, sakė atstovas, pagrasinęs, jog bus imtasi „būtinų priemonių“ prieš tuos, kurie su juo susitiks.

Susidūręs su kleptokratijos galia pavienis žmogus gali jaustis bejėgis. Kaip gali būti mūsų balsai arba balsavimas paveikti šiuos milžiniškus, negailestingus priešininkus? Atsakymas – mūsų kišenėse. Sulig kiekvienu išleistu centu – balsuojame. Galime rinktis, ką pirkti, ir ko vengti. Galime atsilyginti kitiems, kurie irgi priima tokius sprendimus. Galime naudotis socialiniais tinklais, kad sustiprintume savo pastangas. Maži žingsneliai gali tapti galingais žingsniais.

Nėra sunku į tris Ukrainos nepriklausomybės dešimtmečius žvelgti su nusivylimu. Daugybė praleistų galimybių. Politikos ir ekonomikos elitas, kuris, regis buvo susitelkęs vien į savo praturtėjimą. Daugybė iššvaistyto laiko ir pinigų, begalė sugriautų svajonių ir neišsipildžiusių gyvenimo galimybių, daugybė ilgus metus trukusio pasitenkinimo esama padėtimi, už kurį po 2014-ųjų teko mokėti krauju. Niekas neturėtų būti pernelyg patenkintas praeitimi.

2001 metų rugsėjį teroristų atakos Niujorke ir Vašingtone buvo ką tik sudavusios smūgį Jungtinėms Valstijoms. Vis dėlto Vakarai tuo metu atrodė neįveikiami – ne vien moralės, bet ir karybos požiūriu. Kai vėliau tą mėnesį atvykau į Afganistaną, tikrai atrodė akivaizdu, kad Talibano režimas, priglaudęs atakų sumanytojus iš „al Qaeda“, yra pasmerktas. Praėjus dvidešimčiai metų paveikslas pasikeitė. Talibanui atakuojant JAV ir jų sąjungininkams gresia didžiausias pažeminimas nuo Saigono žlugimo.

Aliaksandras Lukašenka gali atrodyti lyg personažas iš satyrinio romano apie įsivaizduojamą Rytų Europos šalį. Lengva pašiepti Baltarusijos autoritarinio prezidento laužytą sintaksę, nerangią kūno kalbą, iškreiptą pasaulio matymą ir nepotistinius įpročius (jo ne itin nuovokus sūnus Mikalajus nejaukiai sėdėjo prie stalo per praėjusios savaitės pietus su Vladimiru Putinu). Tačiau A. Lukašenka yra tikras, grėsmingas – ir triumfuojantis.

Europos širdyje klesti piratavimas. Ir mūsų lyderiai dėl to nieko nedaro. Būtent to galima pasimokyti iš Baltarusijos diktatoriaus Aliaksandro Lukašenkos negailestingo ir įžūlaus triuko, kai „Ryanair“ lėktuvas, skridęs iš Atėnų į Vilnių, buvo nuleistas iš padangės. Tikslas – sulaikyti 26 metų opozicijos veikėją Ramaną Pratasevičių, buvusį šiame lėktuve.

Ar jums teko skaityti, kaip Rusija mėgina spausti Holivudą? Ar teko girdėti, kad koks nors scenarijus, kritikuojantis Vladimirą Putiną, nebūtų pasiekęs kino studijos? Arba kad koks nors aktorius, viešai sukritikavęs Kremlių, būtų pasmerkęs save faktinei bedarbystei? Ne, tokių dalykų jums girdėti neteko – nes pati mintis, kad Rusija galėtų surengti sėkmingą įtakos operaciją JAV kino pramonės širdyje, atrodo verta pajuokos.