kapitalizmas

Žmonės vis labiau skursta, tūkstančiai bėga svetur, tačiau dešiniesiems politikams ir „laisvosios rinkos“ ekonomistams tai visiškai nerūpi. Minimalios algos didinimas nesulaukia platesnio pritarimo, o pavieniai ekspertai, raginantys didinti žmonių uždarbį, retai girdimi. Vis dėlto, BTV tiesioginiame eteryje Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius prof. Boguslavas Gruževskis nepabūgo įvardinti dabartinės sistemos blogybių.

Daugeliui politikų ir kai kuriems visuomenės veikėjams patinka kartoti, kad Valdovų rūmai yra paminklas ne mūsų istorijai, bet korupcijai. Kokie didžiausi įtarimai dėl Valdovų rūmų? Paskutiniu metu juos metė keistai besielgiantis Viešųjų pirkimų tarnybos vadovas Žydrūnas Plytnikas. Kaltinimai migloti, kalbama apie pirminę sutartį su statybos bendrove iš Panevėžio. Tačiau visuomenei nepateikta faktų, kad dėl tos sutarties buvo permokėta daugiau nei reali buvo darbų vertė.

Žiemą Panevėžyje savo darbo vietose labiausiai šąla pardavėjos, nedidelių kavinių ir barų darbuotojai. To neišvengė ir prekybos centro „Babilonas-2“ vienos iš parduotuvių pardavėjos. Valstybinės darbo inspekcijos Panevėžio skyriaus inspektoriai, gavę signalą iš Valstybinės darbo inspekcijos Vilniuje, kad trijose Panevėžio parduotuvėse „Norfa“ šąla darbuotojai, atliko patikrinimą ir nustatė, kad patalpų temperatūra iš tiesų yra per žema.

Biblija mus moko, kad skolininkas tampa skolintojo vergu. Tai aksioma. Visa žmonijos vystymosi istorija mus moko, kad vergystė tai neišvengiama skolinimosi pasekmė. Nesiskolink nes tapsi vergu, tai Dievo perspėjimas, kuris yra toks pat tikras kaip ir tai, kad jeigu šoksi nuo uolos - užsimuši. Labai keista padėtis dabartinėje mūsų visuomenėję. Net jeigu žmogus seka Dievo perspėjimu ir nesiskolina, jis vie viena tampa skolininku.

Laisvosios rinkos instituto (LLRI) ideologai toliau nerimsta. Su karščio banga naujais siūlymais bando paveikti valdžios ir žmonių mąstymą. Aišku, ta pačia jau prakeiksmu tapusia giesmele, jog privatus kapitalas tvarkosi geriau. Anot jų, tik jis „atneštų privačių vadybos praktikų, padidintų veiklos efektyvumą, atliktų investicijas“. Kaip tai atrodo tikrovėje, žmonės ne kartą jau realiai patyrė savo kailiu.

Kūrėme Lietuvą – sukūrėme Europą Minėdami Baltijos kelio dvidešimtmetį prisiminėme, kad anuomet buvome naivūs idealistai, mat tikėjome, kad tereikia duoti Lietuvai laisvę ir ji taps pavyzdžiu šalies be melo, nusikalstamumo, be didžiųjų socialinių problemų.

Nuolatos diskutuojant su oponentais virtualioje erdvėje, o ir skaitant „laisvosios rinkos“ ideologų bei jų adeptų tekstus, teko pastebėti, kad dažniausia įvardinami tie patys kapitalistinės sistemos tariami privalumai. Todėl man ir kilo mintis pabandyti apibendrinti oponentų argumentus ir, sudėliojus juos į kelias grupes, kiek galima išsamiau atsakyti į kiekvieną jų.

Dar prieš šimtą metų toje pačioje Lietuvoje menininkai bandė save identifikuoti kaip dvasios* darbininkus, kurie visą savo energiją ir įniršį ketino skirti visuomenės transformavimui. Deja, užuot paskelbę atvirą kovą išnaudojimui, jie iš karto susitapatino su besiformuojančia nacionaline viduriniąja klase. Tas pats ir šiandien. Šiandien menininkai tapatina save su buržua, o ne su darbininkais. Lietuvos meno kūrėjai visuomet orientavosi tik į aukštesniąją klasę ir laižė jiems padus.