ferdinandas kauzonas

Vienas radijas gavo klausimą: „Ar gali ekonominė krizė užmušti dvasinę krizę?“. Radijas atsakė klausytojui: „Gali. Bet ekonominė turi būti labai stipri...“. Sunku pasakyti, ar mūsų ekonominė krizė jau pasiekė tokį lygį, kad galėtų užmušti aną, bet turėkime vilties, kad Kubiliui pavyks per savo kadenciją šia garbingą misiją atlikti ir nereikės jos perduoti kitiems, kaip Kirkilas perdavė „Sodros“ biudžetą.

Kažkas sugalvojo ir mes apsiskelbėme pasauliui, kad mūsų, lietuvių, išskirtinė savybė yra drąsa. Paklausinėkime atokiau nuo Lietuvos: ei, pasauli, ar žinai, kad lietuviai labai drąsūs? Ir pasaulis atsakys klausimu į klausimą: o kas tie lietuviai? Tai žalčiai, nežino. Bet juk ir patys nelabai žinome, kad esame drąsūs. Ir teisingai darome, kad nežinome. Nes drąsa ne visada reikalinga. Dažniausiai tada, kai proto pritrūksta generolams. Ir antpečiuotiems, ir civiliams. Ir kare, ir taikoje.

Ferdinandas KAUZONAS SANTARA - tai santaika, susitarimas, susiklausymas, darna. SANTARA - tai, apie ką ketvirtadieniais, ir jau ne vien ketvirtadieniais, kalbamės su „Respublikos“ pašnekovais. SANTARA - tai kultūros žurnalas Lietuvai ir išeivijai, kurį su savo bendraminčiais leidžia žurnalistas Romualdas Norkus. Šiandien jis – „Respublikos“ pašnekovas. Apie SANTARĄ. Tą, kuri yra jo. Ir tą, kuri yra mūsų visų. Galėtų būti mūsų visų.

Vladas Terleckas - Kovo 11-osios Akto signataras, ekonomikos mokslų daktaras, docentas, ilgametis Vilniaus universiteto dėstytojas, mokslininkas. Bankininkystės ir pinigų istorijos tyrinėtojas. Ir staiga kaip perkūnas iš giedro dangaus kad svies jis žaibus mūsų iškiliausiems nūdienos istorikams.

Su kiekvienu Seimo nariu galima kalbėtis bet kokia tema. Atsisėda į Seimo nario kėdę ir akimirksiu ima trykšti tokia universalia kompetencija, kad ją panaudojus leidžiant įstatymus tautai kyla didžiulis noras daužyti Seimo langus. O jie, tie langai, mažiausiai dėl to kalti. Kalta Seimo nario kėdė, suteikianti tokį didelį kompetencijos kiekį.

Penktadienį tūkstančiai įtūžių, šūviai, šauksmai, dujos, dūmai, dūžtantys Seimo langų stiklai ir vištų kiaušiniai pasivogė visų mūsų dėmesį, ir mes likome nepastebėję kito, visai atvirkščio, įvykio. Tą dieną Dailės muziejuje buvo teikiamas Santarvės ordinas pirmajam Baltijos šalių žmogui, įveikusiam aukščiausią pasaulio kalną - Everestą, žemės stogu vadinamą, Lietuvos vėliavas iškėlusiam visų kontinentų aukščiausiose viršukalnėse, Vladui Vitkauskui. Ką padarysi – Santarvė yra tyli.

Žvaigždžių Lietuvoje buvo ir anksčiau, kai ji dar nesirgo ta prakeikta „žvaigždžių liga“. Tik tada žvaigždės buvo kitokios. Jos kabėjo ant krūtinių, buvos įsegtos į dangaus skliautą ir antpečius ar pritvirtintos prie labai nemalonių geležinių tvorų vartų. Dabar žvaigždės žiba jau tik iš televizorių ekranų ir dangaus. Nei vienų, nei kitų suskaičiuoti neįmanoma.

Jis – moralinis autoritetas ištisoms mūsų kartoms. Bent jau per 60 tūkstančių mūsų, kurie baigėme Vilniaus universitetą, kai jam beveik 33 m. vadovavo Jonas Kubilius, jį iki šiol vadiname Rektoriumi. O buvo laikai – kai kas net prezidentu vadinome. Tik jis pats, ko gero, net nežinojo. Tai buvo dar tada, kai Lietuvoje apskritai nebūdavo prezidento. Bet jeigu jis būtų buvęs, tai, mes buvome įsitikinę, jis turėjo būti būtent toks, koks buvo Jonas Kubilius.

Daugelis „Respublikos“ ketvirtadienio pokalbių herojų neslėpė svarbiausių dvasinių vertybių gavę iš šeimos, ypač motinos. Net šviesaus atminimo kardinolas Vincentas Sladkevičius kažkada „Respublikai“ yra prisipažinęs, kad tokį, koks jis yra, kildina iš motulės. Yra etatų, kuriuos užimantis žmogus tampa moraliniu autoritetu. Poetas Justinas Marcinkevičius etato neturi. Jis yra tiesiog Justinas Marcinkevičius.

„Nežinau, gal tai dėl paauglystės, bet pastaruoju metu labai pykstuosi su mama, pradėjau nesimokyti, nes niekaip negaliu išmesti iš galvos, kad mama turi meilužį. Tai žinoti yra skaudu, negaliu susitaikyti su tuo, kai ji išdavinėja tėtį. Jis stengiasi, dirba, tačiau jai kažkas netinka, mano manymu, juk šitaip negalima elgtis, juk jis taip pat žmogus. Pastaruoju metu ji ant manęs rėkė, ir aš tiesiog pradėjau neapkęsti, jai niekada neįtiksi.

Visiškai gyvenimiška, kai žmogus, vieną ar dvi kadencijas buvęs Seimo nariu, pasisėmęs politinio patyrimo, deja, per rinkimus savo rinkėjų yra nuskriaudžiamas ir lieka didžiosios politikos užribyje.

Visos partijos turi savo donkichotų. Sezoninių. Prieš rinkimus. Už žmogų, už teisybę! Prieš malūnus! Ir vienos partijos donkichotai prieš kitos. Pirmyn! Paskui jau jie paprastai lieka tik opozicijoje. Ir vėl – už žmogų, ir už teisybę. Ir prieš malūnus. Tuos, kurie ten, valdžioje, labai visaip sukasi ir mala velnias žino kokius miltus. Petras Navikas – ne partinis donkichotas. Ir ne sezoninis. Ir teisybė jo visada buvo ne sezoninė ir ne partinė. O ta, kuri amžina. Jis visada visur buvo toks.

Prieš 20 metų stovint ant mūsų nepriklausomybės slenksčio – Sąjūdžio suvažiavime dar jaunas kaunietis Rolandas Paulauskas karštai pareiškė tai, kas gerokai sutrumpintai atrodytų taip: „Pasakykime tiesiai: pasiliekame TSRS ar išeiname“? Tuoj pat tribūnoje atsirado vienas Sąjūdžio lyderių rašytojas Vytautas Petkevičius ir karštai karštam R. Paulauskui trenkė tai, kas gerokai sutrumpintai atrodytų taip: „Rolandas – piemuo, o jo prakalba – provokacija!“, rašo „Respublika“. Vieni plojo atsistoję ...

Ne, Rimantas Dichavičius nesako, kad lietuvyje šiandien randasi vis daugiau pavydo, neapykantos, kad tampame vis labiau svetimi kaimynui, draugui, broliui, savo valstybei. Net patys sau. Dichavičius tiesiog negali taip sakyti. Jame yra kažko, kas neleidžia jam taip šnekėti apie daugelį. Apie vieną kitą galbūt jėga ką nors iš jo ir ištrauktum. Bet tik jėga. O gal gerai, kad jis to nesako apie daugumą.

Prieš bemaž 10 metų „Respublika“ vykdė žurnalistinį tyrimą: kas iš visų buvusios ir prieš tai buvusių kadencijų Seimo narių yra leidę savo sūnums tarnauti nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje? Buvo rasti 52 šaukiamojo amžiaus sūnūs ir apklaustos visos jų motinos ar tėvai, esami ir buvę Seimo nariai. Po ilgų tyrimų buvo aptiktas vienas sūnus. Ir jo tėvas buvo Julius Veselka.

Štai taip dabartinį šalies gyvenimą su visomis vertybėmis, gėriu ir blogiu apibūdinau visai ne aš. O visiems puikiai žinoma ir gerbiama profesorė Vanda Zaborskaitė. Šįkart su ja ir kalbėjomės apie tai, kodėl tas romanas toks dramatiškas ir ar yra nors kiek galimybių paversti jį romantine poema, rašo „Respublika“. Beje, šis interviu labai įpareigojo.

Jų pavardė – Požela. Jų gyvenime viskas labai logiška. Jie net profesijas renkasi pagal kažkokius nerašytus dėsnius. Sovietiniais laikais – fizikai, posovietiniais – revoliucionieriai profesionalai. Jų net vardai dėsningi. Tėvas Karolis. Revoliucionierius profesionalas. Sušaudytas 1926 m. kartu su kitais trimis komunistais. Yra duomenų, kad sušaudymą Smetonos režimas suderino su Stalino režimu. O gal net atvirkščiai... Kada istorikai išsiaiškins.

Seniai mūsų sveikatos apsaugos sistemoje įžiūriu kai kurių reiškinių, mano galva, prieštaraujančių tradiciniams moralės dėsniams. Šiuo klausimu galima būtų diskutuoti su bet kuriuo mediku ir turbūt kiekvienas gintų savo chalato baltumą. Bet Gediminas Rimdeika, Vilniaus Sapiegos ligoninės direktorius, tokiai diskusijai man pasirodė tinkamiausias. Jau vien ką reiškia jo vadovaujama ligoninė su savo specialiu kontingentu. Kažkoks ne itin aiškus tarybinių spec.

Prestižine Vinco Kudirkos premija Lietuvos žurnalistų sąjunga šiemet apdovanos dienraščio "Lietuvos žinios" žurnalistę Aldoną Svibutavičiūtę už straipsnių rinkinį knygai "Korupcijos gniaužtuose.