balsas.lt savaitei

Ko lietuviai važiuoja gyventi į kitą šalį ir ką ten randa? Labai dažnai čia tiktų sudužusio iliuzijų veidrodžio simbolis. Apie išvažiavusiųjų patriotizmą nevengiama kalbėti net iš aukščiausių tribūnų, pasimėtant kaltinimais „lengvo gyvenimo ieškotojams“. Tiesa, jei Londono moksleivė parveža medalį Lietuvai, „lengvo kelio“ ieškotojo šlovės spinduliuose mielai šildosi visi, kas netingi.

Gali būti, kad po kelerių metų Lietuvos teismuose veidus po kaukėmis slepiantys saugomi liudytojai ir jų sargybiniai taps retenybe. Tokie spėjimai laužti ne iš piršto. Šalies Teisėjų tarybos pirmininkas Gintaras Kryževičius šiemet vasario 3 dieną patvirtino tvarkos aprašą dėl vaizdo konferencijų įrangos naudojimo teisme apklausiant saugomus liudytojus ir nukentėjusius.

Teoriškai galutiniai ir neskundžiami Lietuvos teismų sprendimai gali būti nevykdomi ir ignoruojami. Į teisininkų aimanas visuomenė reaguoja abejingai ar net priešiškai. Teisingumą pagal Konstituciją Lietuvoje vykdo teismai. Už jų sprendimų nevykdymą numatoma baudžiamoji atsakomybė. Nepaisant to, dalis „galutinių ir neskundžiamų“ sprendimų praktikoje nevykdomi, todėl sukelia visuomenėje įniršį.

Lietuva ieško didelių tikslų, bet jų neranda. Visur integravusis ir nespėjus į euro zoną, pradedama nesveikai fantazuoti. Ispanų filosofas Chose Ortega y Gassetas veikale „Masių sukilimas“ rašė, kad nacijos kuriasi apeliuodamos į didingą praeitį. Iš tiesų į valstybes susitelkiančias bendruomenes suburia bendri projektai ir siekis ką nors nuveikti kartu.

Skolų išieškotojai patys sulaukia teisėsaugos kirčių ir persekiojimo. Antstoliai – viena dažniausiai keikiamų profesijų Lietuvoje. Šie žmonės, vykdydami teismų sprendimus, iš klientų išgirsta pačių aštriausių žodžių.

Vadinamojoje Kauno pedofilijos byloje slaptojo liudytojo žodžiai sudrebino ne tik visuomenę, bet ir nepajudinamais vadintus aukštus policijos pareigūnus. „Ar jūsų rankos suteptos krauju?“ – toks vieno žurnalisto užduotas klausimas ne tik lyg šešėlis persekioja šalies policijos vadovus, bet ir gerokai sudrebino šalies teisėsaugos institucijų pamatus.

Prieš dešimt metų Panevėžyje vykusią įkaitų dramą išgyvenęs Aleksandras Špilevojus savaitraščiui „Balsas.lt savaitė“ papasakojo, kas iš tiesų dėjosi tą dieną. Ankstyvas 2001 metų spalio 8-osios rytas Panevėžyje, Ramygalos gatvėje, prasidėjo įprastai. Vaikai skubėjo į mokyklą. Tarp jų – ir tuomet 13-metis A. Špilevojus. Tomis dienomis spauda skelbė, kad visos Lietuvos policija ieško ginkluotų pavojingų žudikų ir plėšikų dueto – 31 metų Romo Zamolskio bei 26-erių Virginijaus Savickio.

2008–2009 metais įsisiautėjus krizei premjero Andriaus Kubiliaus Vyriausybė visus baugino ir glumino, o dabar, kai klausiama apie galimo Graikijos bankroto grėsmę, ji tyli arba kažką neaiškiai lemena pro sukąstus dantis. Dauguma pamena, kaip kadencijos pradžioje, baugindama artėjančia ir bręstančia katastrofa, dabartinė premjero A. Kubiliaus Vyriausybė ėmė naktimis kaitalioti mokesčius ir isteriškai diegti reformomis vadintus eksperimentus.

Naujausio „Balsas.lt savaitė“ numerio „Karštoji tema“ skirta lietuviškam skandalui, kuris prasidėjo nuo WikiLeaks.org tinklalapyje paviešintos medžiagos apie tai, kad socialdemokratas Gediminas Kirkilas gyrėsi JAV diplomatams, jog rengė sąmokslą prieš Darbo partiją (DP). Seimo DP frakcijos narė Loreta Graužinienė sakė nesistebinti dėl paviešintų žinių ir pridūrė, kad laikas turėtų išplukdyti paviršiun dar daugiau nuslėptos tiesos.