„Tiesiog pajutau, kad mano pagalba gali būti reikalinga, nes puikiai žinojau, kokioje kritinėje situacijoje atsidūrė hospise gulintys asmenys. Norinčiųjų dirbti su COVID-19 trūksta net tarp profesionalių gydytojų, o ką jau kalbėti apie paprastus žmones. Mes visi labai vieningai mokame palaikyti žodžiais, aukojame pinigus, bet kai reikia imtis realių darbų, deja, savanorių atsiranda vos vienas kitas,“ – sako Agnė.
Žinoma visuomenės veikėja neslepia, kad psichologiškai pasiruošti taip pat teko, nes ji puikiai suprato, kokia didelė rizika užsikrėsti pačiai – juk koronavirusas buvo nuolat šalia. Bet, pasak Agnės, nuojauta kuždėjo, kad viskas bus gerai.
„Jeigu būčiau nuolat galvojusi tik apie tai, kad galiu užsikrėsti, ko gero taip ir būtų įvykę, nes panikai pasiduoti labai lengva. Tačiau aš susikoncentravau tik į darbą ir, jei atvirai, net nebuvo laiko pasiduoti kažkokioms baimėms. Turėjome begalę užduočių, kurias privalėjome įvykdyti, be to, mes buvome puikiai pasiruošę dirbti tokiomis sąlygomis: netrūko nei apsaugos priemonių, nei žinių, ką daryti,“ – pasakoja moteris.
O kaip į Agnės sprendimą vykti savanoriauti reagavo jos vaikai ir kiti artimieji? Juk vilnietė pasirinko įstaigą, kurioje teko tiesiogiai rūpintis koronavirusu užsikrėtusiais senjorais.
„Mano šeima ir draugai labai gerai žino, kad jeigu jau aš ką nors sugalvoju, tai tikrai nelengva mane nuo to atkalbėti. Jiems teko tiesiog susitaikyti ir pasitikėti, kad sugebėsiu save apsaugoti. Visgi 12 parų mes negalėjome susitikti, o jautriausias momentas buvo, kai per Mamos dieną sulaukiau iš savo vaikų gėlių puokštės... Nes kaip tik tuo metu dar dirbau hospise ir neslėpsiu – verkiau kruvinomis ašaromis. Buvo labai gera žinoti, kad jie apie mane galvoja“, – graudinosi Agnė.
Ji pasakoja, kad ir hospise Motinos diena praėjo labai jautriai, nes daugelis vaikų negalėjo aplankyti ten gulinčių savo mamų. Todėl, Agnės teigimu, personalui teko ir laiškus skaityti, ir padainuoti, ir kitaip džiuginti garbaus amžiaus moteris.
„Mes galime tik įsivaizduoti, ką tie žmonės turėjo išgyventi, kai staiga dingo jais ilgą laiką besirūpinusios slaugės, gydytojai ir vietoj jų atsiradome mes – visiškai nepažįstami, kosmonautų kostiumais nuo galvos iki kojų vilkintys asmenys. Todėl aš galiu tik pasidžiaugti, kad mums pavyko įgyvendinti daug dalykų sėkmingai. Tikras stebuklas, kad nuo COVID-19 pasveiko ir 94-erių, ir 92-ejų metų močiutės,“ – sako Agnė.
Visgi moteris pabrėžia, kad šiuo metu daugelio požiūris į žmones, dirbusius su užsikrėtusiais koronavirusu ar turėjusiais kontaktą, nėra malonus. Dažnu atveju, Agnės teigimu, ji jaučiasi lyg būtų raupsuotoji. Ypač moterį įskaudino vyro – politiko Artūro Zuoko, su kuriuo vyksta skyrybos, akibrokštas.
„Labai nemalonu, kai artimi žmonės taip nepasitiki ir sukuria dar daugiau rūpesčių,“ – atvirauja Agnė.
Tad ką gi A. Zuokas padarė? Taip pat išgirsite, kaip moteriai sekėsi savanoriauti karštojoje koronaviruso linijoje ir kodėl ji mano, kad nuoširdi, natūraliai kylanti savanorystė Lietuvoje nėra tokia jau dažna.
„Yra žmonių, kurie šiandien gali būti įvardijami tikraisiais herojais. Mano aplinkoje viena tokių yra kaunietė Vilma, kuri turėdama tris vaikus – mažiausiajam vos dveji metukai, net keturiolika parų dirbo Klaipėdos hospise. Ši moteris – verta didžiausios pagarbos, bet jai svarbiausia ne įvertinimas ar apdovanojimai, o tai, kad buvo šalia tų, prie kurių tiesiog nebeliko kam būti,“ – sako Agnė.
„Pasikalbėkim“ – tai tv3.lt rubrika, kurioje žinomi ir įdomūs Lietuvos žmonės dalinasi savo kasdienybės akimirkomis. Dėl ko jie liūdi, džiaugiasi ir ką naujo atranda.
