Praėjus šiek tiek laiko po A. Smilgevičiūtės pasirodymo „Eurovizijoje“, tapo aišku, kad Lino Rimšos ir lietuvių liaudies sukurtas „Strazdas“ – išskirtinė daina.
Šią dainą iki šiol prisimena „Eurovizijos“ gerbėjai ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Kalbant apie ją, pabrėžiama, kad lietuviai 1999 metais buvo per daug progresyvūs ir matė toli į ateitį, todėl konkurse liko nepelnytai neįvertinti.
Po „Eurovizijos“ konkurso A.Smilgevičiūtės muzikinė karjera klostosi labai sėkmingai. Grupė „Skylė“, kurios vokalistė ji yra, iki šiol tęsią aktyvią veiklą ir yra viena seniausių Lietuvoje sėkmingai funkcionuojančių grupių.
Portalui tv3.lt pasiteiravus, kaip atlikėja dabar prisimena savo patirtį dainų konkurse, ši patikina, kad prisiminimai jau nebe tokie ryškūs.
„Prisiminimai iš to laiko tikrai neišdildomi. Aš tada buvau dar labai jauna, man buvo apie 20 metų. Tokiam jaunam žmogui patekti į tokį renginį ir pamatyti, kaip ten viskas vyksta, buvo didžiulė patirtis, galbūt geriausia patirtis mano gyvenime.
Įspūdžiai, išgyvenimai tikrai buvo nuostabūs, man tai buvo labai įdomus etapas. Pati Lietuva tuo metu buvo vos bepradedanti kapanotis po nepriklausomybės atkūrimo – aišku, jau kiek metų buvo praėję, bet viskas tik stojosi ant kojų ir krito į savas vietas. Sąlygos pačioje Lietuvoje buvo gan sudėtingos ir surasti finansavimą dar išvažiuoti į tokį konkursą buvo didžiulis iššūkis“, – šypsosi Aistė.
A. Smilgevičiūtės pasirodymas 1999-aisiais:
„Aišku, ne aš viena tai dariau, turėjome visą komandą. Tuo metu prie projekto labai prisidėjo žurnalistė Vilija Grigonytė, ji labai padėjo man pasiruošti ir išvažiuoti“, – priduria ji.
Daugybė naujų potyrių
Jei su ta pačia daina ir tuo pačiu Juozo Statkevičiaus sukurtu įvaizdžiu A. Smilgevičiūtė būtų pasirodžiusi maždaug penkeriais metais vėliau, labai tikėtina, kad Lietuva konkurse būtų iškovojusi itin aukštą vietą. Istorija parodė, kad būtent tokio stiliaus ir atlikimo kūriniai tapo „Eurovizijos“ favoritais.
Tuo metu dainų konkurse pasirodžiusi atlikėja sako, kad jau 1999-aisiais jautė, kad konkurso mastas – visai kitoks. Daug dalykų jaunai atlikėjai buvo pirmą kartą matomi, gausybė prisiminimų ilgam nugulė atmintyje.
„1999-aisiais visas „Eurovizijos“ mastas buvo didžiulis, tai nebuvo šiaip projektas, kurį Lietuvoje pamatytum. Visa ta scena man atrodė įspūdingai, niekada anksčiau tokių dalykų savo gyvenime nebuvau mačiusi.
Man atrodo, kad tuo metu dar ant scenos buvo monitoriai, tik paskui mes pradėjome ant scenos dirbti su ausinukais.
Įspūdinga dekoracija, kuri šiuo metu atrodytų kaip visiška iškasena, man buvo apšvietimas. Ta judanti šviesa man atrodė tiesiog kažkas neįtikėtino. Tais laikais dar net nebuvo jokių kalbų apie jokias LED šviesas ar didžiulius ekranus. Pamenu, per mano pasirodymą ta didžiulė judanti saulė buvo apšviesta saulėtekio spalva, kas man buvo labai gražu“, – tikina ji.
„Apskritai, kai turėjau galimybę po pasirodymo eini aptarti savo pasirodymą su režisieriais, video žmonėmis, kurie peržiūri tavo pasirodymo vaizdo įrašą, kai gali pasakyti, kas patiko, kas nepatiko, ką norėtum keisti – man visa tai buvo labai nauja, nepatirta“, – apie naujus potyrius kalba ji.
Aistė Smilgevičiūtė „Eurovizijoje“ uždainavo ne tik lietuvių, bet ir žemaičių kalba. Po jos nedaugelis lietuvių ryžosi dainuoti gimtąja kalba. Ar ji mano, kad reikėtų daugiau lietuviško skambesio „Eurovizijoje“?
„Manau, kad atlikėjai renkasi dainuoti angliškai galvodami apie didesnį auditorijos pasiekiamumą ir didesnę sėkmę. Dabar atsiranda daugiau atlikėjų, kuriems anglų kalba dainuoti jau yra labai įprasta. Tarkim, šiemet man pasirodė, kad ir Monikai Linkytei, ir Rūtai MUR, anglų kalba pasirodymuose jau yra visiškai natūrali. Kartais atrodo, kad atlikėjai, nors visada dainuoja lietuviškai, vien dėl „Eurovizijos“ renkasi kitą kalbą“, – neslepia ji.
Apie jaunąją kartą pasisakiusi atlikėja neslepia, kad anglų kalba mūsų kultūroje ir muzikiniame pasaulyje yra stipriai įsišaknijusi.
„Jaunoji karta dabar yra jau Europos, pasaulio žmonės ir jiems angliškai dainuoti jau yra visiškai natūralu. Dažnai galvoju apie mūsų kalbą, ar jos reikėtų daugiau tarptautiniu mastu. Nes juk žiūrint į istoriją, yra šalių, kurios ne kartą buvo laimėjusios „Euroviziją“ su savo nacionalinėmis kalbomis, ar pasiekusios aukštų rezultatų. Net ir slaviškos šalys sugeba „nuskinti“ aukštesnę vietą dėl to, kad jų kalbos yra panašios, ir jie turi didesnę auditoriją.
Mūsų kalba yra labai unikali, kuo mes ir džiaugiamės. Tuo pačiu lietuvių kalba yra mažai suprantama, – tikina ji. – Man labai patiko praeitų metų Monikos Liu daina. Džiaugiuosi, kad ji išėjo į eurovizinę sceną su lietuvių kalba. O pasirodymą ji sukūrė ir perkėlė į aukštesnį lygį su savo pasirodymu, stiliumi.“
Jausmą jau paragavo
A. Smilgevičiūtės daina „Strazdas“ pateko į konkurso istoriją ir nors nebuvo įvertinta, lietuvių tai tikrai pamilta daina.
„Aš labai džiaugiuosi, kad ši daina pas mus rado savo atgarsį. Man ši daina yra viena iš kertinių dainų – ji man davė proveržį kaip atlikėjai, į ją įdėjau labai daug širdies. Tai daina, nuo kurios neatskiriamas mano asmeninis proveržis.
„Strazdas“ – tai ne tik mano išorinis, tarptautinis proveržis, bet ir atlikėjos augimo ženklas. Toliau tokių proveržių turėjau kartu su grupe „Skylė“. Daugelį metų man ši daina buvo kaip vizitinė kortelė“, – neslepia moteris.
O ar ji dar kartą norėtų sudalyvauti „Eurovizijoje“? „Ta scena tikrai turi šiokios tokios magijos. Aš tą jausmą jau paragavau. Tačiau dabar galvoju, kad taip nebesugebėčiau susikoncentruoti į tą tikslą ir atiduoti pakankamai savo jėgų. Nenorėčiau suklysti.
O eiti į konkursą vien dėl to, kad galėčiau pastovėti ant gražios scenos, man yra per maža motyvacija, – juokiasi ji. – Nes ten reikia tiesiog žvėriškų pastangų, ypač jei praeini į finalą. Tai labai rimti dalykai. Yra jauni žmonės, kurie turi šviežių minčių, idėjų ir aš tik džiaugiuosi, kad jie eina ir rodo savo sugebėjimus.“
Atlikėja puikiai prisiminė ir tų laikų eurovizinę atranką Lietuvoje bei teigė, kad per daugiau nei 20 metų ji pasikeitė. Dabar daugybė atlikėjų, iš kurių daug jaunų, turi didelį šansą patekti ant didžiosios Europos scenos.
„Buvo pačių įvairiausių etapų, kai į atrankas žmonės ėjo tiesiog save parodyti. Bet į mūsų atranką galima pažiūrėti demokratiškai – į „Euroviziją“ gali eiti netgi tas žmogus, kuris per savo gyvenimą nėra surengęs daugiau nei 5 koncertų, o pas jį nėra susirinkę daugiau nei 20 žmonių. Atrodo, kad tokių dalykų mažėja. Kai aš buvau atrankoje, nebuvau jauniausia dalyvė, bet viena iš jaunesnių. Tada irgi nebuvau labai žinoma. Jaunimas yra stiprus, kūrybingas ir šiuo metu keičiasi. Tai labai smagu“, – šypteli ji.
