G. Žemaitė papasakojo, kas paskatino save išbandyti nauju amplua.
Anot G. Žemaitės, tai pirmas kartas, kuomet savanoriauja karštojoje linijoje, tačiau tikrai ne paskutinis: „Šiuo metu mano vyras turi galimybę dirbti nuotoliniu būdu, todėl porą kartų per savaitę jis gali pasirūpinti mažiuku, kad mane išleistų savanoriauti.“
Galimybę, jog galima tapti savanore, ji atsitiktinai pamatė internete: „Pamačiau feisbuke Jolantos Rutkauskienės įrašus, kuriuose kviečia jungtis į savanorystę. Savanorių tikrai trūksta... Nusprendžiau jungtis. Paskambinau jai ir pareiškiau norą. Ji iš karto mane užregistravo. Raginu visus žmones jungtis prie savanorystės. Ypač – jaunimą, kurie neturi vaikų ir šeimų. Tai tikrai naudinga veikla ir geras darbas. Tuo labiau, galima prasiblaškyti nuo sėdėjimo namuose.“
Moteris net ir antrą Velykų dieną laiko veltui neleido ir skubėjo savanoriauti. „Pirmiausia buvo instruktažas, o po to sėdau į darbo vietą. Nemeluosiu. Buvo tikrai jaudulio – ar sugebėsiu? Bet viskas praėjo sklandžiai, piktų skambučių nesulaukiau. Visi buvo geranoriški“, – pasakojo pašnekovė.
Nepaisant to, kad tai pirmasis jos kartas, tačiau su jokiais sunkumais Gerda tikina nesusidūrusi: „Visada, jeigu atrodo, kad kažko nežinai, gali konsultuotis su koordinatoriais telefonu. Taip pat, nukreipti skambinantį žmogų gydytojo konsultacijai.“
Moteris neslėpė, kad nors iš pradžių dėl naujo užsiėmimo jai buvo neramu, visa tai greit praėjo: „Jaudulys tikrai buvo, bet balsą pavyko suvaldyti. Tiesa, jaučiasi, kad ir žmonės nerimauja. Net jei simptomai ir labai švelnūs, tačiau tai visiškai natūralu, kad žmogus jaudinasi.“
G. Žemaitė tikino, kad daug skambučių nesulaukė, o visai netrukus vėl keliaus savanoriauti: „Nebuvo labai daug skambučių, bet tikrai pakankamai. Gal dėl to, kad šventės? Kalbant apie skambučius, negaliu daug ko atskleisti, nes pasirašiau konfidencialumo sutartį, bet iš esmės, žmonės skambina su simptomais, o mes registruojame į punktus tyrimams arba nukreipiame konsultacijai su medikais. Kartais žmonės paskambina tiesiog pasikonsultuoti. Tai buvo mano pirmas kartas, tačiau tikrai ne paskutinis. Laikas ten visai neprailgsta. Net nejauti, kaip jis prabėga.“
