Povilas atviras – kovoti dėl išlikimo jis tikėjosi. Tiesa, vaikinas netikėtai atskleidė, visiškai nesidžiaugęs, kai kovos pabaigoje išgirdo savo vardą: „Aš turėjau nuojautą, kad reikės pakovoti.
Jau prieš tai sakiau dalyviams – pas mus nesijaučia jokios konkurencijos, visi puikiai sutariame – nenorėjau būti tokioje situacijoje, kad turėčiau kautis su kitu žmogumi ir dėl manęs turėtų iškristi kitas žmogus.
Tą bilietą būčiau galėjęs atiduoti. Alika – nuostabus, šaunus žmogus, labai talentinga ir man labai liūdna. Nebuvo vakar daug gerų emocijų apskritai. Aišku, turėčiau džiaugtis – nutiko geras dalykas, perėjau į kitą etapą, bet man tiesiog buvo labai gaila Alikos. Buvo gaila, kad jos nebus projekte, kaip žmogaus – kad nebus užkulisiuose“, – pasakoja P. Žilionis.
Paskelbus, jog Alika palieka projektą, abiejų dalyvių akyse sužibo ašaros. Povilas paaiškino, jog emocijos jį užliejo dėl kelių priežasčių: „Kilo daug emocijų, buvo labai gaila Alikos. Mes visi labai artimai bendraujame, vieni kitus palaikome.
Turbūt tai mus vienija, kad visi muzikuojame. Man ten visi kaip seniai pažįstami, šeima. Ir staiga vienas iš tų visų brangių žmonių dingsta ir klausimas, ar mes dar pasimatysime apskritai. Tokių žmonių reta“, – tikina vaikinas ir netikėtai prisipažįsta – nėra pilnai patenkintas savo pasirodymu, o ir nuovargis jau daro savo.
„Vakar mano pasirodymas buvo visai kitoks – ne pagal mano amplua. Jau nupieštas mano paveikslas žiūrovų akyse – vaikinukas su gitara, man atrodo, kad tai – artimiausias mano atspindys. Mano vakarykštėje dainoje buvo mažai dainavimo, daugiau šou. Ar aš šou žmogus? Nežinau. Pabandėme, rezultatas – teko dalyvauti išlikimo kovoje. Išvadas padarysime.
Nuovargį jaučia visi. Per pirmą tiesioginę transliaciją visi buvo pilni energijos, o dabar vos savaitė paruošti pasirodymą, visi pavargę. Tas tempas prieš pirmą transliaciją buvo žymiai ramesnis. Dabar per savaitę reikia išsirinkti dainą, įrašyti back‘us, susidėlioti pasirodymą, žodžius išmokti, natas...daug dalykų. Nemažai iš mūsų turi darbus, sunku tikrai“, – pasakoja Povilas Žilionis.
Būdamas paauglys, Povilas susidūrė su netikėtu iššūkiu – vaikinas susirgo stuburo smegenų uždegimu. Tiesa, dainininkas tikina, niekada per daug negalvojęs apie situacijos rimtumą – liūdną statistiką, rodančią kiek žmonių po šios ligos nebegali vaikščioti, jis sužinojo tik vėliau, o kai kuriuos ligos padarinius teigia jaučiantis iki šių dienų:
„Man buvo perpūsta nugara, sušalau ir kilo komplikacijos. Man taip nutirpo kojos, kad negalėjau vaikščioti. Mėnesį gulėjau ligoninėje, mėnesį reabilitavausi. Teko mokytis vaikščioti. Tai – graži istorija, iš jos išmokau labiau vertinti savo sveikatą. Manau, kad viskas gyvenime vyksta ne be reikalo. Svarbiausia, kad pasveikau.
Aš daug negalvojau apie šitą scenarijų. Tiesiog žinojau, kad taip gali būti, nežinojau nei statistikos, nieko. Nedaug pasveiksta, bet aš žiūrėjau labai pozityviai į visa tai. Galvojau „jeigu taip bus, aš vis tiek galėsiu mėgautis gyvenimu“. Kas ten žino, gal po dešimtmečio ar kelių medicina bus tokia galinga, kad visi žmonės, kurie negali valdyti kojų, sulauks pagalbos.
Jau daugiau gyvenu po ligos nei prieš ligą. Sunku pasakyti, ar liko kokių nors pasekmių. Pėdose mano lytėjimo pojūtis susilpnėjęs, jis yra kitoks nei ant rankos. Šiek tiek koordinacija sutrikusi, ant vienos kojos sunkiau stovėti. Man tai – menkniekiai, apie kuriuos aš net negalvoju“, – pasakoja Povilas.
