Dar 2005-aisias dainomis „Myliu Motiną Tėvynę“, „Nuoga bamba“, „Labas rytas“ ir kitomis išjudinęs realybės šou „Kelias į žvaigždes“ žiūrovus Vudis žaibiškai skynėsi kelią į pramogų pasaulį. Net ir praėjus 18 metų jis tvirtai stovi scenoje ir iki šiol kuria puikiai žinomas dainas ir jų melodijas.
„Labai džiaugčiausi, jei mano vaikai įsimylėtų muziką taip, kaip ją myliu aš“, – šyptelėjo dviejų vaikų tėvas.
Naujienų portale tv3.lt – interviu su A. Martinėnu apie jubiliejų, jį išgarsinusį projektą, populiarumą ir namuose vis dažniau girdimą muziką.
Ką jums reiškia šis jubiliejus ir kaip švęsite?
Didelės puotos nekeliu, bet draugų, šeimos rate pasibuvimą su pirtele, kubilu paorganizavau.
Ką jums reiškia besikeičiantys skaičiai gyvenime?
Sako, kad kai sueina 40-imt, žmonės vis dažniau pradeda linkėti sveikatos. Nesijaučiu susenęs, verčiau kaip 22-ejų vaikinas, man laikas sustojo ties tais metais.
Atvaizdas daugiau keičiasi turbūt veidrodyje, o viduje viskas kaip ir seniau. Iš daug ko esu girdėjęs, kad žmonės tai ties 21-eriais, ties 28-eriais užstringa. 22-eji man buvo geri metai, galbūt susiję, kad tada pasibaigė „Kelias į žvaigždes“, prasidėjo naujas etapas. Iki dabar tęsiasi mano buvimas scenoje, dainavimas, muzika. Dabar viskas gerai sekasi, belieka tik dėkoti, kad turiu sveikatos, kūrybinių minčių ir aplinkui nuostabių žmonių, su kuriais kartu dirbu.
„Kelias į žvaigždes“ jums buvo tarsi tramplinas į muzikos pasaulį.
Taip, mes sakome, kad ištraukėme loterijos bilietą, kurį pavyko gerai išnaudoti. Tuo džiaugiuosi tiek aš, tiek Algirdas Grudinskis-Grūdas ir kiti kolegos, kurie iki šiol koncertuoja. Praėjo jau 18 metų, bet žmonės vis dar prisimena šį projektą. Reiškia, kad tai buvo labai ryškus dalykas.
Dabar tokių projektų jau nebėra, ir manau, kad nebebus. Pasikeitė laikai, dabar medija visai kitokia, kitaip veikia internetas. Mes esame iš tų laikų, kai buvo kompaktinės plokštelės ir laikraščiai. Dabar to beveik nėra.
Pagrindinis dalykas, kad tu dabar gali tiesiogiai bendrauti su savo gerbėjais per socialinius tinklus, nėra būtina būti televizijoje, radijuje. Turime puikių pavydžių, kada atlikėjai be jokios žiniasklaidos pagalbos gali koncertuoti bei vykdyti savo pramoginę veiklą. Tai ryškus pasikeitimas.
„Kelias į žvaigždes“ užaugino jau ir visą gerbėjų, taip pat ir subranmdino projekte dalyvavusius atlikėjus. Kokias emocijas kelia projektas?
Nostalgiją kelia ne tik ir prisiminimai, bet ir tais laikais įrašytos dainos. Žmonės labai dažnai klausia, kada bus mūsų susitikimas, juk jau karta visa užaugo, į vestuves, gimtadienius kviečia dainuoti būtent tas senas, pasiilgtas dainas. Manau, kad po truputį bręsta ir mintis susiburti su projekto dalyviais ir padaryti prisiminimų koncertą artimiausiais metais.
Norėtume, kad ne vien tik mums būtų gera ir smagu, bet ir kad žiūrovas pamatytų viską aukščiausiame lygyje.
Realybės šou tuo metu stebėjo rekordiškai daug žmonių, jis prisimenamas dar iki šių dienų. Po projekto užgriuvo netikėtas populiarumas – ar tuomet jis neslėgė?
Buvau jaunas, durnas, man populiarumas labai patiko. Man buvo smagu, kad mane visi pažįsta, atpažįsta, nejaučiau nemalonumo, o kaip tik viskuo mėgavausi. Paskui, aišku, su tuo susigyvenau ir buvo tik malonu, kad mane pažindavo.
Paskui atėjo laikas, kada populiarumas mano nuslopo. Dabar vėl manimi daugiau domisi, kadangi su grupe „DAR“ koncertuojame, tokia nauja banga mus užklupo.
Atpažįstamumas yra neatsiejama mūsų darbo dalis, su kuria reikia susigyventi. Kai mes norime žmones džiuginti savo dainomis, tai normalu, kad turime būti atpažįstami.
Ar nekėlė tai sunkumų?
Aišku, įsiveli į pačias įvairiausias situacijas. Kažkurią vasarą buvome vos neįvelti į muštynes, didelį konfliktą vien dėl to, kad kažkam nepatikome. Būna tikrai nemalonių situacijų, apsižodžiavimų. Turbūt tai yra tam tikrų žmonių kultūros stoka. Nemanau, kad čia viskas dėl to, kad mes esame kažkuo blogi. Yra žmonių, kuriems gyvenime su savimi viskas blogai. Atsiduriame ne vietoje ir ne laiku, tad būna, kad gauname ir tikrai neigiamų patirčių.
Bet iš tiesų džiaugiuosi savo karjera, gyvenimu ir tuo, ką darau. Dažniausiai žmonės mus priima su begaliniu pozityvu ir gerumu. Didžiuojuosi, kad 18 metų po „Kelias į žvaigždes“ man pavyko išsilaikyti scenoje.
Šiuo metu ne vien tik koncertuojate, bet esate turbūt vienas žinomiausių muzikos prodiuserių Lietuvoje.
Taip, rašau dainas, koncertuoju ir daug darbo atlieku studijoje. Čia mano aistra, aš labai tai mėgstu. Viskas, kas susiję su scena, man labai patinka. Kai su grupe „DAR“ važiuojame į koncertinį turą, mes patys jungiame ir patys vežame savo aparatūrą, šviesas patys programuojame, galvojame, kaip tuos žmones labiau nustebinti.
Viskas būna padaryta mūsų rankomis, niekada nesamdome jokių darbuotojų. Į mūsų komandą įsitraukia tik labai profesionalus garso režisierius, kadangi sukontroliuoti visko negalime, kai patys esame scenoje.
Mes su Grūdu esame labai ūkiški žmonės, patys prisigalvojame veiklų, jų pridarome, esame patys prisipirkę aparatūros. Viskas yra padaryta mūsų rankomis (šypsosi).
Kartu su Grūdu dalyvavote „Kelias į žvaigždes“. Ar palaikote tokį glaudų ryšį ir su kitais projekto dalyviais?
Su tais, kurie dar vis koncertuoja, dažnai susitinkame renginiuose. Su visais susitikome ir tada, kai iš šio pasaulio iškeliavo Rūlė, pakalbėjome ir pasidalijome prisiminimais. Kai tik turime progą, būtinai susitinkame ir pozityviai su visais bendraujame.
Muzika jus lydi nuo pat jaunystės, dabar tai tapo ir pragyvenimo šaltiniu. Auginate du sūnus – Elajų ir Rojų – ar pastebite ir jų polinkį į muziką, meną?
Šeimoje turime talentą, penkerių Elajus jau rodo ryškius muzikinius talentus. Jis turi geresnę klausą nei mano, tuo labai džiaugiuosi (šypsosi).
Jį po truputį vedame į muzikos klasę, bet labai nespaudžiame muzikuoti. Norim, kad jis pats muzika užsidegtų. Jis dažnai pas mane ateina ir į studiją, jis pagroja, kartu įrašinėjame.
Kaip tėvas labai norėčiau ir džiaugčiausi, jei vaikai įsimylėtų muziką taip, kaip ją myliu aš. Kiek įmanoma jiems stengiuos padėti jiems, pasidalinti patirtimi. Būtų didelis džiaugsmas, jei vaikai pasuktų muzikiniu keliu. Nelengvas tai kelias, reikia labai daug darbo, kantrybės, bet tai labai įdomi veikla. Tai nėra darbas, kurį supa ta pati rutina. Mane nuolat supa nauji garsai, naujos idėjos ir nauji kūriniai. Tikrai nėra nuobodu (šypsosi).
Bandote sūnus privilioti į sceną?
Elajus yra mano koncertuose keletą kartų dalyvavęs, jam ten patinka, nes yra daug garsų, mygtukų, lempučių. Gimus vaikams mano gyvenimas labai pasikeitė, gavau naujo įkvėpimo. Tuo džiaugiuosi.
Ko sau palinkėtumėte gimtadienio proga?
Būti drąsesniam, atkaklesniam, atrasti savyje daugiau disciplinos. Kartais būna, kad prisiimu labai daug darbų, bet nespėju visko padaryti, todėl reikia atsiprašinėti. Norėtųsi savyje turėti daugiau tvarkos. Bet šiaip linkėčiau sveikatos ir kad šeima būtų sveika ir laiminga. Man tai svarbiausia (šypteli).
