Sekmadienį Lietuvoje švenčiama Tėvo diena V. Vitkutei-Degutienei – viena gražiausių metų švenčių. Kaip pasakojo moteris, tradicija minėti šventes jų giminėje yra atėjusi iš prosenelių ir senelių, todėl su šeima stengiasi tai puoselėti. Vita prasitarė, kad šventinį sekmadienį bus Molėtų rajone esančiame šeimos dvarelyje, kuriame sutiks į svečius atvyksiančius uošvius.
Prisiminusi 2021 m. dėl plaučių embolijos netikėtai mirusį tėtį Kęstutį, Vita teigė širdyje jaučianti neapsakomą ilgesį.
„Gyvenime turėjome tiek daug gražių akimirkų.. Nuo vaikystės buvome kartu, su tėčiu dirbome Raudonojo kryžiaus ligoninėje, po to džiaugėmės kasdien dirbdami mūsų privačioje klinikoje. Mano tėveliai visas atostogas leisdavo kartu, su šeima prie jų prisijungdavome, daug keliavome. Kaip gerai, kad mes tiek daug fotografavome ir filmavome, stengėmės viską įamžinti. Esu labai dėkinga Dievui ir gyvenimui už viską, ką patyrėme kartu“, – jautriai pasakojo V. Vitkutė-Degutienė.
Pokalbio metu mintimis nusikėlusi į vaikystę, garsaus chirurgo dukra atskleidė, kad tėtis pasižymėjo griežtumu. Vita prisiminė, kaip kiekvieną rytą atėjusi į virtuvę, ant stalo rasdavo dienos darbų sąrašą.
„Jame buvo surašyta, ką tą dieną man reikia padaryti. Visi mano darbai, visa diena būdavo suplanuota. Vis pagalvodavau: ir vėl neliks laiko su draugais pabūti. Reikėdavo skalbti ir lyginti baltus tėčio marškinius, chalatus, tekdavo ir fizinių darbų. Kaip kariuomenėje!“ – juokėsi V. Vitkutė-Degutienė.
K. Vitkus buvo žvejys, todėl Vitai dažnai tekdavo ir žuvį valyti. Pirmaisiais studijų metais ištekėjusi už verslininko Gedimino Degučio, moteris sutuoktiniui pasakė, jog ne tik marškinių nebelygins, bet ir žuvies nevalys. Juk tiek daug šių darbų jau teko nudirbti.
„Man užtekdavo tėčio žvilgsnio. Manęs niekada nereikėjo moralizuoti – jis pasižiūrėdavo ir suprasdavau, kad kažką padariau ne taip. Nors buvo griežtas, niekada nepakeldavo balso. Per visą gyvenimą mes esame susipykę vos du kartus“, – tikino ji.
Tėčio griežtumas Vitą lydėjo visą gyvenimą – tik mirus mamytei, dizainerei Daivai Vitkienei-Reimerytei, profesoriaus dukra išdrįso jam pasakyti „ne“: „Tuomet subrendau kaip moteris ir tai buvo mano pirmieji kartai, kai galėjau neigiamai jam atsakyti. O iki tol niekada nesiginčydavau. Jei matydavau, kad jis nėra teisus, eidavau pas mamą ir skųsdavausi, jog nesusikalbu su tėčiu. Jis vis sakydavo, kad nekeltume įtampos, nesureikšmintume smulkmenų, iš esmės žiūrėtume į gyvenimą. Man jis visada buvo didelis autoritetas. Mūsų santykiai buvo draugiški ir tuo pačiu įdomūs.“
Plastinės mikrochirurgijos pradininko K. Vitkaus kasdienybė buvo įtempta ir užpildyta veiklomis – vyras daug dirbo ne tik ligoninėje, bet ir ūkio darbuose. V. Vitkutės-Degutienės teigimu, vaikystėje dažnai teko jausti tėvelio ilgesį.
„Oi, kaip mes laukdavome tėčio, kada sugrįš po budėjimo. Jis labai daug dirbo ligoninėje, operuodavo žmones, todėl su broliu labai jo laukdavome. Vasaros atostogų metu su mumis prie Alaušo ežero dažniau būdavo mama. Prisimenu, kaip eidavome su broliu arčiau kelio ir vis laukdavome, kada tas tėtis atvažiuos. Visada labai pasiilgdavome“, – prisiminimais dalijosi moteris.
K. Vitkaus darbštumas Vitai tapo vertybe, kurią ji perėmė iš tėčio. Profesoriaus dukra niekada nėra mačiusi jo žiūrint televizorių – kiekvieną dieną žinomas vyras anksti keldavosi, paskaitydavo knygą ir vis kažką veikdavo.
„Tas jo darbštumas, didžiulė meilė gyvenimui, gamtai, žmonėms labai įkvepia. Todėl su vyru ir dukrytėmis stengiamės lygiuotis į jį. Kiekvieną dieną vis prisimenu ir pagalvoju, kaip tėtis būtų pasielgęs, ką daręs vienoje ar kitoje situacijoje. Iš jo paveldėjau įkvėpimą ir džiaugsmą gyvenimui“, – emocijų neslėpė V. Vitkutė-Degutienė.
Nors K. Vitkaus dienotvarkėje būdavo apstu darbų, jis daug skaitydavo, o ypač domėjosi istorija. Pasak profesoriaus dukros, klausytis tėčio gyvenimo istorijų buvo nepaprastas malonumas.
„Jis buvo be galo išsilavinęs, išprusęs žmogus, kuris domėjosi istorija, autobiografijomis, karais. Tėtis žinojo tiek daug įdomių dalykų, jog galėdavai klausytis ir klausytis, kad ir kokią temą paliesdavo. Kai mes keliaudavome, jis mums būdavo tarsi gidas, viską žinodavo. Visas tas istorijas pasakodavo kaip pasakas, pasiremdamas tikrais gyvenimo įvykiais. Tai buvo vertingiausios akimirkos kartu“, – teigė Vita.
Molėtų rajone V. Vitkutės-Degutienės šeima turi didžiules valdas, kuriose stovi Keistų dvarelis, o po pievą ganosi ne tik avys, bet ir lamos, alpakos, poniai. Išskirtiniame dvare nuolat lankosi daugybė žmonių, o anksčiau čia rinkdavosi tokios asmenybės kaip Kernagių ir Mertinų šeimos. Daug laiko rūpinantis ūkiu čia praleido ir K. Vitkus, o dabar jo darbus tęsia dukra Vita su vyru Gediminu.
„Kad jūs žinotumėte, kiek mes čia turime veiklos. Žinodami, su kokia meile mano tėtis rūpinosi gyvuliukais, išplėtėme ūkį. Neseniai pas mus gimė eržiliukas – mūsų Japonas ponis tapo tėvu. Šetlando ponį Japoną tėtis padovanojo mūsų dukrytei Austėjai, dabar jis jau 30-metis. Taigi, dabar mūsų ūkis didžiulis. Kiekvieną dieną keliuosi ketvirtą valandą ryto ir tvarkausi jame, o apie pusė septynių važiuojame į Vilnių dirbti. Po to vėl lekiame atgal į kaimą.
Labai džiaugiuosi, kad turime tikrai gerų draugų, kuriems patinka ūkio darbai. Savaitgaliais susiorganizuojame talkas, jie vis prisideda ir padeda mums“, – kalbėjo V. Vitkutė-Degutienė.
Vita pripažino, kad kalbant apie tėtį sunku sulaikyti ašaras: „Manau, kad niekada su tuo nesusitaikysiu. Daugybė daiktų, aplinka nuolat primena apie jį. Nėra taip, kad mes gedime. Tiesiog norime džiaugtis gyvenimu ir dabartimi, nes visi anksčiau ar vėliau atsidursime ten pat.“
