A. Terleckas mirė vasario 16-ąją, eidamas 96-uosius metus. Velionis laidojamas Vilniaus miesto Rokantiškių kapinėse, kur Amžinojo poilsio atguls šalia savo žmonos Elenos.
Iškilmingose A.Terlecko laidotuvėse dalyvauja ir pirmasis atkurtos Lietuvos valstybės vadovas Vytautas Landsbergis.
A. Terleckas gimė 1928 metų vasario 9 dieną Krivasalio kaime, Švenčionių apskrityje.
Pirmą kartą jis suimtas 1945 metų vasarą, apkaltintas priklausąs antisovietinei organizacijai, tačiau neradus jokių įrodymų, paleistas.
Pokariu A. Terleckas Vilniaus universitete studijavo finansininko specialybę. Anot Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pranešimo, sovietmečiu jis su kalbininkais ir studentais lituanistais važinėjo po pietryčių Lietuvą, lietuvių gyventas Baltarusijos dalis, vežė ten lietuviškų leidinių ir vadovėlių.
„A. Terlecko patriotizmas, nesitaikymas su sovietine okupacija ir ryžtingas būdas atkreipė į jį KGB dėmesį. 1957 metų pabaigoje bute buvo padaryta krata, o jis pats suimtas“, – teigiama pranešime žiniasklaidai.
A. Terlecko byla susieta su kelių kitų žmonių bylomis, jie kaltinti pogrindinės organizacijos sukūrimu. Sovietų Lietuvos aukščiausiasis teismas A. Terlecką nuteisė ketveriems metams lagerio, bausmę jis atliko Taišetlage, Irkutsko srityje.
Būdamas 36 metų, A. Terleckas įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakulteto neakivaizdinį skyrių. Baigdamas studijas, buvo išlaikęs 31 egzaminą ir programą įvykdė, bet diplomo negavo, jo diplominis darbas neįtiko politiškai.
Bene svarbiausias A. Terlecko kūrinys buvo Lietuvos laisvės lygos įkūrimas 1978 metais, minint 38-ąsias okupacijos metines. Pogrindinės organizacijos tikslas buvo ugdyti politinę ir tautinę sąmonę, kelti laisvės klausimą tarptautiniuose forumuose.
1979 metais Laisvės lyga inicijavo „Keturiasdešimt penkių pabaltijiečių memorandumą“. Jį pasirašė 35 lietuviai, šeši latviai, keturi estai, parėmė Rusijos disidentai Jelena Boner, Andrejus Sacharovas, Tatjana Velikanova ir kt.
Tai buvo reikšmingiausias neginkluoto pasipriešinimo laikotarpio dokumentas. Memorandume reikalauta negaliojančiais paskelbti Molotovo-Ribentropo pakto slaptuosius protokolus nuo jų pasirašymo momento, iš Baltijos šalių išvesti okupacinę kariuomenę, taip likviduojant abiejų diktatoriškų režimų suokalbio padarinius šiame regione.
Memorandumo tekstas paskelbtas per užsienio radijo stotis, publikuojamas pogrindžio leidiniuose.
Pabaltijiečių memorandumas sulaukė didelio atgarsio pasaulyje – 1983 metų sausio 13 dieną Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl padėties Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje.
1979 metų spalio mėnesį A. Terleckas vėl buvo suimtas, nuteistas ir aštuonerius metus kalėjo Rusijoje.
1987 metų pradžioje grįžęs į Lietuvą jis greitai vėl įsitraukė į visuomeninę ir disidentinę veiklą. Jo vadovaujama Laisvės lyga rengė protestus ir mitingus prieš sovietų valdžią, garsiausias iš jų – 1987 metų rugpjūčio 23 dieną vyko prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje.
Prasidėjus Lietuvos atgimimui, A. Terleckas ir jo vadovaujama lyga oponavo Lietuvos komunistų partijai, o neretai ir Sąjūdžio politikai.
1989 metais Laisvės lyga inicijavo parašų rinkimą dėl SSRS kariuomenės išvedimo iš Lietuvos teritorijos. Su Sąjūdžio pagalba surinkta daugiau kaip milijonas parašų.
Atkūrus Lietuvos valstybės nepriklausomybę A. Terleckas dalyvavo politiniame gyvenime, komentavo politinius įvykius, rašė knygas, dalyvavo Seimo rinkimuose, 2000 metais buvo išrinktas į Panevėžio miesto tarybą.
Už savo veiklą A. Terleckas apdovanotas 3-iojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu, Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi, ordino „Už nuopelnus Lenkijos Respublikai“ Karininko kryžiumi, Estijos Marijos žemės kryžiaus 3 klasės ordinu.
2013 metais Seimas jam skyrė Laisvės premiją.
