Nors ir daug kas laidą „TV pagalba“ asocijuoja su humoru ir juoku, Gerda Žemaitė tikina, kad yra kiek kitaip. Už kameros objektyvų būna visko – ir juoko, ir ašarų, ir netgi baisių momentų.
„Nepasakyčiau, kad šis darbas linksmas ir nepriskirčiau „TV pagalbos“ prie komiškų laidų. Aišku, būna įvairių situacijų, kuriose gali suimti juokas. Yra skirtingi žmonės, visi skirtingai elgiasi. Galima pasijuokti, tačiau dažniausiai būna problemos, kurios tikrai Lietuvoje įsišaknijusios. Deja, tokių čia nemažai, ypač kaimuose, kur nėra jaunimui darbo. Tada jie būna ir įklimpsta į alkoholio liūną, priklausomybes.
Mūsų tikslas yra tiesiog ištiesti pagalbos ranką šiems žmonėms, parodyti kelią ir padrąsinti. Kai nėra šalia žmogaus, kuris galėtų tai padaryti, vienam būna labai sunku. Be galo smagu matyti rezultatą, kai tau pavyksta kažką padaryti, kai žmogus pakeičia savo gyvenimą – tai pati smagiausia darbo dalis“, – dalijasi pašnekovė.
Vis dėlto moteris pastebi, kad itin svarbu, kad pats pagalbos prašantis žmogus norėtų įdėti pastangų padėti sau – kitaip net ir gelbėtojai negali padėti ir nuvilia. O gelbėtojai turi būti tie žmonės, kurie nuoširdžiai padeda, motyvuoja ir pataria.
„Kiekviena istorija turi skirtingus žmones – net jei būna aptarinėjama ta pati problema. Kiekvienas problemą sprendžia skirtingai, todėl ir rezultatai dėl to būna vis kitokie. Turime suprasti, kad viskas yra to žmogaus rankose. Tačiau jei pats žmogus skambina mums ir prašo pagalbos, tai rodo tik vieną dalyką – kad jis yra tikrai pasiryžęs ir nori sau padėti. Dinamikos yra labai daug“, – sako G. Žemaitė.
„Būna atvejų, kai žmogus iš provincijos niekur nėra iškėlęs kojos. Jis iš tiesų net nežino, kad gyvenimas gali būti kitoks – kad galima eiti į teatrą, kiną, apsilankyti renginyje. Dažnai jis nežino, kad gyvenimas gali būti ne vien tik sėdėjimas su taure tarp keturių sienų, kad užsimirštum, kaip bloga gyventi“, – priduria ji.
Tenka nubraukti ašarą
„Aišku, būna situacijų, kada grįžti namo ir galvoji, kodėl nepavyko padėti, kas negerai nutiko. Jei žmogui trūksta motyvacijos ir noro, nepadės nei specialistai, nei artimi žmonės. Žmogus turi pats imti savo gyvenimą į rankas“, – tikina pašnekovė.
Portalas tv3.lt pasiteiravo, kokios istorijos per tiek metų laidoje labiausiai įsiminė. „Yra ne viena istorija“, – kalbėjo Gerda. Per tiek metų jai teko atsidurti ir nemaloniose padėtyse, kartais kirbėdavo baimė, o kartais per skruostą riedėdavo ašara.
„Buvo viena jauna moteris, itin stipriai įnikusi į alkoholį, turėjo labai stiprią priklausomybę. Net neabejoju, kad žiūrovui bus labai gaila jos. Net pati netikėjau, kad ji taip suims save į rankas. Mums į laidą ji paskambino visiškai verkdama, neturėdama jokios vilties. Tačiau šiandien ji jau visiškai įveikusi savo priklausomybę. Mes ją nuvežėme pas specialistus ir viskas baigėsi į gera“, – šypsosi pašnekovė.
„TV pagalbos“ vedėja atvira – per daugybę metų darbe ji matė visko – ir skaudulių, ir širdį veriančių akimirkų. Ji tikina besidžiaugianti, kad ši laida padeda pažvelgti giliau į Lietuvos problemas ir padėti jas žmonėms spręsti, o žiūrovus pamokyti.
„Man turbūt visada labiausiai įstringa istorijos, kuriose dalyvauja vaikai. Palikti mažyliai, ar kai tėvai plėšosi dėl vaikų priežiūros, gyvenamosios vietos ir vaiką įtraukia į savo konfliktą. Gal jei nebūčiau mama, kitaip reaguočiau, bet kadangi pati turiu savo vaikų, viską priimu labai jautriai, – dalijasi ji. – Aišku, buvo istorijų ir su labai gražiomis pabaigomis, kai padėjome tėvams atgauti vaiką, įrodyti teises.
Per tiek metų jautrių istorijų buvo labai daug. Man be galo patinka šitas darbas, nes jis parodo kitokią Lietuvos pusę ir žmonių skaudulius.“
„Yra visokių nuomonių – vieni sako, kad „TV pagalbos“ nežiūri, nes ten rodom vien tik alkoholikus, tačiau mes tai pat rodome ir istorijas su labai gražiais žmonėmis“, – kritikams atkerta laidų vedėja.
Nors ir gelbėtojams dažnai tenka bendrauti su žmonėmis, kurie turi daug problemų, pati Gerda atskleidžia, kad vos du kartus teko panaudoti dujų balionėlį – visada stengiamasi kuo labiau išvengti smurtinių situacijų. Tiesa, kartais to padaryti nepavyksta.
„Man iki šiol būna, kad baimė kirba, ypač jei susiduri su neprognozuojamu asmeniu. Turime dujų balionėlius, jei prireikia – kviečiame ir pareigūnus. Esame porą kartų panaudoję dujas. Būna ir nejauku, ir baisu. Tai nėra patogiausias darbas.
Bet jei žinai, kad yra kažkoks terorizuojantis žmogus, o šalia jo – auka, su ja negali kalbėti net telefonu, tai mes, žinodami, kokia tai pavojinga situacija, saugodamiesi net nebandome ten vykti. Kviečiame pareigūnus ir su jais važiuojame kartu. Dažniausiai tai būna apsižodžiavimai, bandymas įgelti ir įskaudinti. Bet tikrai yra buvę ir smurto“, – apie darbą laidoje kalba moteris.
O kokių savybių labiausiai reikėtų žmogui, norinčiam tapti gelbėtoju? „Svarbiausia, kad žmogus turėtų gyvenimiškos patirties. Jei yra jaunas žmogus, 20-metis, manau, kad jam būtų sudėtinga. Turi turėti patirties, kad galėtum patarti – jei pats nežinai, gali būti prastas patarėjas, – šneka moteris. – Aišku, reikia drąsos ir nuoširdumo. Paprastai žmogus jaučiasi nedrąsiai kalbėdamas apie savo problemas. Jei atvažiuosi pas žmones ir su jais kalbėsi iš aukšto, tas žmogus tikrai neatsivers, neįgaus pasitikėjimo. Labai svarbu mokėti padėti.“
