Ketvirtą kartą renginyje dalyvausiantis dainininkas, aktorius Vidas Bareikis dar prieš festivalį leidosi į prisiminimus apie savo jaunystę, jį formavusius autoritetus ir prabilo, kokias vertybes perduoda savo sūnui Adui, rašoma pranešime žiniasklaidai.
– Vidai, festivalyje „VibeLift“ dalyvausite jau ketvirtą kartą. Koks jausmas bendrauti su tūkstančiais jaunų žmonių?
– Man patinka areniniai renginiai, ypatingai ten juntama energija. Nors nepavyksta užmegzti individualaus kontakto, bet galiu paskleisti savo žinutę didelei auditorijai. Mano misija pasiekti kuo daugiau žmonių, kuriems surezonuotų tai, ką aš sakau. Būna, kad po festivalio ar kitų susitikimų sulaukiu žinučių, jaunimas pasidalija, ką jie suprato, ką išsinešė. Manau, kad toks dalijimasis turi daug prasmės.
– Nusikelkime mintimis į jūsų jaunystę. Koks pats buvote mokinys?
– Turėjau dvi puses. Viena pusė – buvau klasės aktyvistas, kuris organizuodavo renginius, suburdavo žmones. O kita pusė ta, kuria ne taip didžiuojuosi – buvau gana „pakabinto liežuvio“ vaikas, nebuvau dovanėlė mokytojams.
Man labiausiai sekdavosi su mokytojais, kurie mane suvaldydavo, suprasdavo mano psichologiją.
Praėjau viską, kas įprasta moksleiviams – vakarėliai, kartais pamokų praleidimai, santykių peripetijos ir išgyvenimai mokykloje, bet rimtesnių išdaigų nekrėčiau.
Buvau gana aštraus charakterio, gal kiek su aukštu ego, todėl būdavo sunku nusileisti diskusijose. Klausdavau, kodėl reikia būtent daryti tik taip, jei yra „n“ būdų kaip daryti kitaip.
Žinoma, dabar dėl to kiek gailiuosi, nes suprantu, kad yra sistema, pagal kurią mokytojai dirba, o taip pat yra keletas pamokų, kuriose iššvaisčiau savo laiką veltui dėl savo šių savybių.
Man yra labai įsiminęs mano istorijos mokytojas, kuris pranešdavo kokią temą mokysimės ir gražiai pasakydavo, kad jei kam neįdomu, gali į pamoką neiti. Jis norėdavo dirbti tik su tais, kuriems įdomu. Jis labai aiškiai ir žmogiškai paaiškindavo visą istoriją. Būtent šis mokytojas gebėjo prieiti prie mokinių ir atrasdavo kelią į mano širdį.
– Auginat paauglį sūnų Adą. Ar jis paveldėjo „maištautojo“ savybę?
– Žinoma, kad jis turi aštraus charakterio bruožų, nes juk yra mūsų vaikas. Bet mes su Ado mama jam nuo pat mažens namuose aiškindavome, kad reikia gerbti kitus.
Išmokėme jį, kad prieš norėdamas kažką pasakyti mokytojui, pagalvotų, jog tai yra jo artimas – tėtis, mama, močiutė, senelis. Ar tada taip darytų, sakytų?
Yra buvę, kad Adas grįžęs namo pripažįsta, kad kažkaip negerai pasielgė, bet vėliau susipratęs parašė mokytojui ir atsiprašė.
Manau, kad jau tai yra geras vaiko požiūris. Adas yra sistemingai link savo svajonių judantis žmogus.
Turime susitarimą, kas jis mokosi ne dėl pažymių, o dėl žinių. Jei iš dalykų, kurie nėra tiek jam reikšmingi, gauna ne aukščiausius pažymius, tikrai nedarome iš to pasaulio pabaigos.
– Kas jaunystėje formavo jūsų asmenybę?
– Visų pirma, manau, kad viskas prasideda nuo šeimos. Kaip gali mokykloje vaikas gerbti mokytoją, jei jis, pavyzdžiui, negerbia savo tėvo, kuris jį paliko? O statistika, deja, yra labai liūdna – kai dėsčiau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, turėjau 24 žmonių grupę, iš kurių gana didelės dalies šeimos buvo išsiskyrusios.
Antra, manau, kad jei jau nepasisekė su šeima, tai labai svarbu surasti savo autoritetą kitoje aplinkoje, mokykloje, būreliuose. Tai taip pat formuoja asmenybę.
Aš džiaugiuosi, kad turėjau abu mylinčius tėvus, kurie man kartodavo, kad nedaryčiau to, ko nenorėčiau, jog kiti darytų man. Taip pat tėtis visada kartojo būti sąžiningam prieš save ir prieš kitus.
Iš mamos visada jaučiau begalinę meilę, tas meilės puodelis pilnai užpildytas – mama visada glostydavo ir pasakodavo, kaip manęs laukė, nes ilgai negalėjo susilaukti. Nei karto nekilo abejonė, kodėl esu šiam pasaulyje reikalingas.
Na, o M.K. Čiurlionio menų mokykla mane išmokė darbo etikos, disciplinos – nuo pirmos iki dvyliktos klasės savo darbus skirstant į lapus, eilutes, taktus, atskiras natas. Kaip mokantis muzikos kūrinį: jei neišeina iš karto įveikti viso – smulkink savo užduotis į mažesnius, įveikiamus etapus.
Mano tvarkaraštis buvo sudėliotas minutėmis – nuo atsikėlimo šeštą ryto iki ėjimo miegoti dešimtą valandą vakaro po visų dienos užduočių. Gyvenau taip akademijoje, vėliau magistre ir taip iki 35 metų.
– O kokios muzikos tuo metu klausėte? Juk neretai ir muzikos skonis prisideda prie asmenybės formavimosi.
– Mokykloje formavo klasikinė muzika, čia buvo kasdieninė mano duona. Mėgstu klasiką, ir iki šiol dažnai prie jos sugrįžtu. Ji kitokia, harmoninga, arčiau gamtos. Nuo jos pailsiu. Tačiau laisvalaikiu mane formavo hiphopo kultūra, repo muzika.
Nuo visų patriarchų – Dr. Dre, Snoop Dogg, Eminem. Tai buvo muzika, su kuria aš sportuodavau, žaisdavau krepšinį. Šioje kultūroje praleidau savo visą paauglystę.
– Nors dar nesame visiškai išsilaisvinusi šalis, jaunimas šiais laikais tampa vis drąsesnis. O čia atsiranda slidi riba tarp laisvumo ir provokuojančio įžūlumo. Kaip jos neperžengti?
– Atsakymo neturiu, bet turiu pasiūlymą. Šioje gana egocentriškoje visuomenėje siūlyčiau pagalvoti apie kitą su savo pareiškimais apie savo individualybę. Nes dažniausiai tai yra susiję su kažkuo, kam tai apeliuoji – mokytojui, kuriam išsakinėji savo teises, sekėjams, kuriems pasisakai įvairiais klausimais.
Aš visada būsiu už laisvę ir nemanau, kad jau peržengta laisvės riba. Lietuvoje dar daug užsisklendimo, esame nuolankūs, atėję iš įkalinimo kultūros. Kompleksų ir užsidarymo daug, mažai žmonių, kurie išsako savo nuomonę.
Daug keliauju per mokyklas, bendrauju su jaunimu. Vaikai tikrai dar labai užspausti. Berniukai į kažkokius būtus ir nebūtus vyriškus standartus, nesąmoningas normas. Merginos į kitą pusę. Joms vis kartojama, kad turi būti tvarkingos, neišsišokančios, turi gerai mokytis, būti tokios ir anokios.
Kai kurie vaikai tokie nedrąsūs ir užspausti, kad būna liūdna tai matyti. Dar tikrai turi praeiti daug metų nuo to nelemto okupacinio Lietuvos laikotarpio, kuris ir suformavo tas baimes bei kompleksus.
– Kiekvienais metais festivalyje nustebinate jaunimą – praėjusiais metais scenoje ant savęs net užsipylėte kibirą „ežero“ vandens. Ko tikėtis šiemet?
– Šiemet aš šnekėsiu apie kūrybiškumą ir kūrybiškumo geną. Man įdomu tai analizuoti ir norisi pasidalinti su mokiniais, kaip svarbu daug skaityti knygų, žiūrėti gerus filmus, lankytis parodose, spektakliuose.
Jų „Hard“ diskas turi būti užpildytas – jei nori būti kūrybingas, turi užpildyti save. Apie tai ir bandysiu papasakoti jaunimui, o kokiomis priemonėmis – pamatysite (šypteli).
