Paulius Morkūnas jau 5-us metus iš eilės dirba „TV pagalbos“ veterinaru. Naujojo sezono filmavimuose sutiktas vyras naujienų portalui tv3.lt atskleidė besidžiaugiantis, kad bėgant laikui keičiasi ne tik laida, bet ir jis pats.
„Manyje atsirado daugiau drąsos, daugiau patirties – dėl to truputį lengviau gaunasi dirbti, – kalbėdamas apie patirtį televizijoje tikina pašnekovas. – Imamės vis sudėtingesnių atvejų, bandome išpildyti mūsų misiją – padėti augintiniams ir jų šeimininkams.“
Prisiminęs pirmąsias savo laidas televizijoje, vyras neslepia, kad tada buvo daugiau jaudulio, nei dabar:
„Pirmieji kartai tikrai buvo baisūs – reikėjo ne tik dirbti, bet susikoncentruoti į tai, kad tave filmuoja. Poros metų reikėjo, kad galiausiai prieš kameras atsipalaiduočiau ir daryčiau tai, ką moku daryti geriausiai – gydyti gyvūnus.“
Kalbėdamas apie kameras, vyras atskleidė, kad kartais į jas sureaguoja ir patys gyvūnai: „Gyvūnai labiau pajaučia aplinkui esančius asmenis, tad stengiamės, kad jie jų nepastebėtų. Tačiau dažniausiai gyvūnai tų kamerų net nepastebi ir į jas nereaguoja.“
Be darbo „TV pagalboje“ vyras turi ir kitų veiklų – jis vadovauja „Pauliaus Morkūno veterinarinės paramos fondui“, aktyviai padeda likimo nuskriaustiems, sužalotams ar negaluojantiems gyvūnams. Paklaustas apie laiką, vyras neslepia, kad kartais visur suspėti tikrai nelengva.
„Jei aš nemylėčiau savo darbo, visko suderinti būtų neįmanoma – būtų didelė perkrova, didelis fizinis nuovargis, pervargčiau ir visai nieko nebenorėčiau. Tačiau daugelį metų aš viską suspėju – kaip tik tempai tik didėja, o aš viską kažkaip suspėju. Džiaugiuosi savo gebėjimu padėti, o kai matau sveikstančius gyvūnus, tai man suteikia be galo daug energijos. Jei ir būna, kad vakare esu labai pavargęs ir gaunu žinutę iš laimingų šeimininkų, tai mane dvigubai užkrauna energija. Taip ir bėga diena iš dienos“,– šypteli P. Morkūnas.
Meilė keturkojams ir didžiulis stresas
Apie keturkojus draugus veterinaras visada kalba su šypsena ir susidomėjimu. Jo meilė ir noras padėti gyvūnams atsirado dar nuo mažens, kai susidraugaudavęs net su laukiniais gyvūnais iškart juos norėdavo pagloboti.
„Nuo pat jaunystės ar skruzdėliuką, ar ežiuką stengdavausi namo parsinešti – tarsi bandyti juos išgydyti. Tuo metu mano gydymas buvo tik jiems skanaus maistelio padarymas ar aptvaro sutverimas. Gyvūnai sum manimi buvo nuo mažens, ta meilė ir noras jiems padėti yra iki šios dienos. Labai gaila tų gyvūnų, kuriais niekas negali pasirūpinti. Tokių gyvūnų Lietuvoje turime daug – esu labai dėkingas organizacijoms, kurios neatlygintinai padeda tais gyvūnais pasirūpinti. Tikrai turime kenčiančių gyvūnų – bėda ta, kad jie negali nieko pasakyti, išreikšti savo skausmą“, – teigė jis.
„Jei nueinu į svečius visada matau tik gyvūnus – man taip įprasta, – šypteli jis. – Tai ausį patikrinu, tai koją. Kartais net einant gatvėmis pastebiu šlubuojantį ar sužalotą gyvūną – jam iškart norisi padėti.“
Veterinaro profesija, anot Pauliaus, yra itin atsakingas darbas. Didelę savo laiko dalį vyras skiria gyvūnų su onkologinėmis ligomis gydymui ir neslepia, kad šios dažnai būna užleistos.
„Sunkiausios problemos būna tada, kai jas pastebime per vėlai ar užleidžiame. Kas liečia mano stipriąją pusę onkologiją, tai supratau, kad vėžys parodo simptomus tik tada, kai jau būna blogai. Kai jau simptomai pasirodo, dažnai jau sunku ką nors padaryti, bet stengiuosi eiti iki galo ir viską padaryti maksimaliai. Nusivylimų būna tikrai daug… Tačiau labai stengiuosi palaikyti artimą kontaktą su šeimininkais ir su jais bandyti kiek įmanoma geriau iš tos situacijos išlipti.
Ne veltui veterinarai yra dešimtuke tarp specialybių, kurių atstovai dažnai palūžta, patiria didžiulį stresą. Aš pats įsitikinau šimtus kartų, kokia mano darbe svarbi yra psichologija. Nors studijų laikais vengdavau eiti į šią discipliną, nes atrodė – kam ji reikalinga, dabar suprantu, kad tai vienas svarbiausių dalykų. Veterinarams, kaip ir gydytojams, reikia būti stipriems psichologiškai, o šiandien jaunimas dažnai nėra pilnai pasiruošęs“, – tikina Paulius.
Situacija Lietuvoje
Anot pašnekovo, gyvūnai Lietuvoje gyvena bent 3 metais ilgiau, lyginant su jų gyvenimo lygiu prieš dešimt metų:
„Žmonės šiomis dienomis labai pasiryžę aukotis dėl savo augintinių – jie gali važiuoti iš Norvegijos, Vokietijos, jei šuniuką operuoja, aukoja savo atostogas, kad galėtų prižiūrėti gyvūną, Tao rodo, kad gyvūnas tampa šeimos nariu. Gyvūnai Lietuvoje pradėjo gyventi ilgiau. Manau, kad žmonės kreipia daugiau dėmesio į ankstyvąją diagnostiką, į veterinarijos klinikas, kad atliktų išsamius tyrimus. Jei ligas nustatome anksčiau, jas lengviau išgydyti“, – sako jis.
P. Morkūnas pabrėžia, kad visada svarbu kreiptis pagalbos tinkamu metu ir niekada nedelsti.
„Mano visi pacientai yra vyresni – 16, 19, net 22-ejų metų šunį su šeimininkais teko operuoti. Jis dar iki šiol gyvena. Labai gaila, kai nesupranti, dėl ko ligos užklumpa pačius mažiausius gyvūnėlius. Turėjome vos metukų sulaukusį gyvūną, kuris susirgo labai sunkia liga. Gyvūnų pasaulyje vyksta lygiai tas pats, kas ir žmonių – ligos čia niekada nesirenka“, – neslepia veterinaras.
Kadangi vyras dažniausiai kalba apie savo darbą, apie jo laisvalaikį nėra žinoma daug. Vis dėlto pokalbyje jis neslėpė, kad savo laisvą laiką mėgsta leisti itin aktyviai:
„Veikiu daug – turiu laivavedystės teises, pats vairuoju laivu. Laisvalaikio turiu tikrai mažai – žinant mūsų lietuvišką vasarą, jo dar mažiau lieka. Esu aktyvus – mėgstu dviratį, riedučius, laivus. Taip pat mėgstu vaikščioti ir keliauti. Tačiau didžioji dalis mano laisvo laiko tenka darbui – kad ir kaip bebūtų, nuo jo niekur nenutolstu.“
Šiemet 30-metį mininti žiūrimiausia Lietuvos televizija TV3 kviečia į savo namus įsileisti pramogą.
Kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro žiūrovų laukia jau pamėgtas ar jų širdis dar tik užkariausiantis turinys, pavirsiantis į geriausias, užkrečiančias emocijas – tokias, kokių savo gyvenimuose svajojame patirti daugiausiai.
Naujasis „TV pagalbos“ sezonas – jau greitai!
