„Vyrai verkia – tik neparodo“, – sako L. Jakštas, prisipažįstantis, kad po pirmųjų filmavimų žmonai skambino su ašaromis akyse.
Jau šį šeštadienį Liną galėsite išvysti TV3 žiniasklaidos grupės laidoje „GalvOK“ 19.30 val.!
Darbas laidoje „TV pagalba“ ir artimųjų palaikymas
Linas atviras – naujoje veikloje emocijų daugiau nei policijoje. Į projektą jis pateko užpildęs anketą, nors patirtis „Faruose“ jau buvo šiek tiek paruošusi gyvenimui prieš kamerą.
„TV pagalba – darbas, kuriame kiekvieną istoriją parsineši namo. Čia ne tik faktai ar bylos, čia žmogaus likimas. Kiekvienas įvykis įsirėžia į vidų ir lieka su tavimi. Po pirmųjų iškvietimų man net buvo sunku rasti žodžių.
Važiuodamas namo paskambinau žmonai ir gal dešimt minučių tiesiog verkiau telefonu. Galvojau: Dieve, bet kaip yra gera, kai tu tikrai galėjai padėti žmogui. Tai buvo tokia emocijų iškrova, kad supratau – šitas darbas man artimas. Ir aš jo nenoriu paleisti.“
Jis pabrėžia, kad artimųjų palaikymas – ne mažiau svarbus už profesinę patirtį:
„Mano žmona yra ta, kuri priima visas mano emocijas, visas mano ašaras, visą mano nuovargį. Jeigu ne ji, nežinau, ar galėčiau išsilaikyti dviejose uniformose. Ji yra mano ramstis.“
Šeimos ir vaikų reakcijos tėčiui tapus „TV pagalbos“ nariu
Linas – trijų dukrų tėtis. Mažajai dar tik aštuoneri, todėl ji mažiau suvokia tėčio naują darbą, tačiau vidurinė Kamilė reaguoja karščiausiai.
„Vidurinė dukra Kamilė – tikra mano fanė. Ji pamatė straipsnį apie mane ir sako: „Tėti, žiūrėk, tu čia!“ Ji šokinėja iš džiaugsmo, rašo draugams, pasakoja, kad jos tėtis dabar yra „TV pagalboje“. Ji net svajoja susitikti su Renata, su kuria dirbu. Sako: „Tėti, aš noriu apkabinti Renatą!“ Man tai – didžiausias įvertinimas, nes matau, kaip dukros džiaugiasi. O vyriausioji, jau pilnametė, į viską žiūri ramiau, bet ji taip pat didžiuojasi. Visos trys dukros man – tikras moterų palaiminimas.“
Darbas policijoje bei dviejų darbų derinimas
Pareigūno uniformą Linas dėvi jau 17 metų. Jo sritis – reagavimo skyriaus tyrėjas, kur jis dirba su ikiteisminiais tyrimais: pradeda bylas, apklausia nukentėjusiuosius, renka pirminius parodymus.
„Tai buvo mano svajonė nuo vaikystės. Kai vienas vaikas svajojo būti gaisrininku, kitas – pilotu, aš svajojau būti policininku. Mano šeimoje nebuvo pareigūnų, mama buvo medikė, bet aš pasirinkau šitą kelią.“
Jis pripažįsta, kad dviejų darbų derinimas nėra paprastas, bet jį gelbsti pamaininis grafikas:
„Mes dirbam keturias dienas, tada turim keturias laisvas. Be to, yra atostogos, išeiginės. Tai man leidžia pusę mėnesio skirti kitai veiklai. Labai gerai, kad „TV pagalbos“ darbas priskiriamas prie individualios veiklos – tai leidžia suderinti su tarnyba. Kitaip nebūtų įmanoma.“
Įsimintiniausia istorija ir emocijų iškėlimas
Pirmoji istorija naujoje veikloje įsirėžė giliausiai:
„Man teko padėti mamai laidoti sūnų. Tai buvo neįsivaizduojamai sunku. Dvi dienas buvau su ja, lydėjau, tvarkiau viską, kas reikalinga. Kai pirmą vakarą važiavau namo, paskambinau žmonai ir penkias ar dešimt minučių tiesiog verkiau. Nes kai mama laidoja sūnų – tai yra prieš visą gyvenimo logiką. Bet kartu supratau, kad aš čia reikalingas, kad mano buvimas šalia jai suteikė jėgų.“
Jis neslepia – emocijų sukaupimas gali būti pavojingas:
„Negali visko laikyti savyje. Jeigu nekalbėsi, vieną dieną tiesiog sulūši. Todėl aš stengiuosi kalbėtis su žmona, išleisti emocijas, o kartais tiesiog išeiti į mišką. Žygiai gamtoje – mano terapija.“
Pareigūno darbas
Kasdienybėje – visa paletė iškvietimų: nuo eismo įvykių iki smurto artimoje aplinkoje. Pastarasis L. Jakštui – viena sunkiausių temų.
„Skaudžiausia yra tada, kai moteris skambina, prašo pagalbos, mes imamės veiksmų, pradedam tyrimą, o kitą rytą ji ateina ir sako: „Nebereikia. Aš viską atsiimu.“ Tokiu atveju supranti, kad vėl bus antras, trečias kartas. Ir viskas kartojasi iš naujo. Tai labai glumina, bet vis tiek stengiamės kalbėtis, siūlom psichologų pagalbą, taikom apsaugos priemones. Ir vis tiek – viskas apsisuka iš naujo, vėl grįžta, vėl nieko nebenori. Tokių atvejų yra kokie 80 procentų.“
Iš šviesesnių pavyzdžių – istorija, kai teko ieškoti pelkėje pasiklydusios senolės:
„Su kolega nėrėm į pelkę su visais drabužiais. Išvedėm močiutę purvini, šlapi, bet gyvą. Senelis ją apkabino, verkė, dėkojo. Tokie momentai parodo, kad mūsų darbas prasmingas. Tada pamiršti visus minusus.“
Trečia uniforma – Kalėdų senelio
Be pareigūno ir „TV pagalbos“ uniformos, Linas turi dar vieną – Kalėdų senelio. Tai jo veikla jau septynerius ar aštuonerius metus.
„Viskas prasidėjo visai atsitiktinai, kai darželyje reikėjo Kalėdų senelio. Iš pradžių galvojau – ne, aš tam netinku. <...> Bet užsidėjau barzdą, paltą, sukūriau programėlę… Ir kai prie manęs pribėgo mergaitė, apkabino ir padavė savo padarytą atviruką su saldainiu viduje, pasakė: „Seneli, ačiū, kad mums dovanas duodi. Aš ir tau turiu dovaną.“ Tada supratau – noriu tai tęsti. Vaikų tikėjimas Kalėdų seneliu mane užbūrė.“
Dabar šventiniu laikotarpiu jis virsta tikru švenčių kūrėju:
„Turime net savo komandą – pernai pasikviečiau kolegą, kuris vaidino Grinčą. Vaikams buvo be galo smagu. Tokios akimirkos kuria tikrąją šventę.“
Pagalba šeimoms
Kalėdinis laikotarpis Linui – ne tik pramoga, bet ir socialinė misija. Jis iš savo algos nuperka dovanų vaikams, aplanko vienišas močiutes.
„Turiu kelias šeimas ir kelias močiutes, kurias lankau kasmet. Joms nereikia daug – kartais tiesiog maisto, saldumynų, šiltesnio žodžio. Man nereikia reklamos, įrašų socialiniuose tinkluose. Užtenka matyti vaiko akis, kai jis apkabina, arba močiutės džiaugsmą, kai parneši jai pyragą. Tai mano tikrasis Kalėdų stebuklas.“
Kur sunkiau?
Skirtumas tarp policijos ir „TV pagalbos“ – labai aiškus. Policijoje svarbiausia procedūros, „TV pagalboje“ – emocijos.
„Policijoje turi galvoti apie įstatymo raidę, apie bylos eigą, apie įrodymus. Ten viskas – protas, logika. „TV pagalboje“ – širdis. Ten viskas apie žmogų, apie jo jausmus, apie jo skausmą. Abi veiklos sunkios savaip, bet tikslas tas pats – padėti žmogui.“
Ateities noras – paramos fondas
Nors šiandien Linas gyvena tarp dviejų darbų ir šeimos, jis jau galvoja apie ateitį:
„Norėčiau įkurti savo paramos, pagalbos fondą, akcijas. Nedidelį, bet tokį, kuris veiktų visus metus, ne tik per Kalėdas. Norėčiau, kad mane žmonės prisimintų kaip tą, kuris padėjo, kuris dalinosi, kuris stengėsi daryti gerą. Nes visi mes čia esame laikinai, bet geri darbai lieka.“
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
