Anksčiau ji buvo Egidijus – būtent toks vardas teko vienam iš dviejų pasaulį išvydusių berniukų. Tačiau mažame Kybartų miestelyje augusio Egidijaus ir jo dvynio brolio likimai susiklostė skirtingai. Visai neseniai pakeitusi vardą ji nusprendė pasilikti šeimos pavardę – tapo Zofija Krocaite.
Jau kurį laiką ji neslepia besistengianti kuo daugiau šnekėti apie LGBTQ bendruomenės problemas, norą ir galimybę būti tuo, kuo nori.
Portale tv3.lt – atviras pokalbis su Zofija apie kaimietiškas šaknis, gyvenimą apvertusią svajonę, nutrūkusias sužadėtuves bei didžiausią jos ramstį.
Minėjote, kad 5 metus laukėte, kol galėsite oficialiai pasikeisti vardą. Ką jums reiškia žinia, kad pagaliau tas noras išsipildė?
Šiuo metu gyvenu puikiai; bėgant metams sugebėjau susikurti tokį gyvenimą, apie kokį penkis metus pažvelgus atgal – būčiau bijojusi net pasvajoti. Pagaliau jaučiuosi pilnai išsilaisvinusi iš vidinių baimių – baimės būti nepriimtai būnant tuo, kas iš tiesų esu. Bėgant laikui susidraugavau su savimi, tapau geriausia savo pačios drauge – saugia vieta, prieglobsčiu, parama ir palaikymu, kurio kadaise nesėkmingai bandžiau ieškoti netinkamose vietose ar tikėjausi iš netinkamų asmenų.
Šiuo metu dirbu Londono centre, Soho kvartale, plaukų koloriste, atstovauju žinomiausią plaukų priežiūros kompaniją Redken.
Taip pat, viešai ir garsiai kalbu apie savo transiciją, nes noriu, kad jauniems LGBTQ žmonėms Lietuvoje gyventi būtų lengviau ir kad jie turėtų pavyzdį, kurio, deja, augdama mažame Lietuvos miestelyje, pavadinimu Kybartai, neturėjau aš.
Pagaliau mane pasiekęs teigiamas atsakymas – vardo ir pavardės keitimas – man reiškia be galo daug. Jaučiuosi oficialiai ir legaliai „pripažinta“ esanti tuo, kuo esu ir kuo troškau būti metus iš metų; vardan ko kovojau, išgyvenau daug sunkumų, verkiau ir buvau žeminta socialinėse medijose, komentarų skiltyse, net gi tuometinių draugų ratuose, bet niekada nepasidaviau. Nuoširdžiai savimi didžiuojuosi.
Tai man – didžiulė pergalė ir našta, kurią pagaliau galiu nusimesti nuo pečių ir keliauti priekin, būdama dar stipresnė ir tik dar labiau pasitikėdama savimi.
Lietuvoje dar iki šiol sunkiai skinasi kelią supratimas, kad ne visi žmonės gali jaustis ne savo kūne ir dėl to nori keistis. Ar Londone jaučiatės geriau priimama? Ar vis dėlto planuojate grįžti į Lietuvą?
Londone jaučiuosi žymiai geriau ir neketinu to slėpti. Žinoma, dar ilgą laiką po emigracijos aš bijojau susilaukti keistų žvilgsnių, kritikos, nepripažinimo ar transfobijos atakų. Bijojau, nes kad ir kaip toli mes bebėgtumėme, vistiek galutinį tikslą pasieksime su tomis pačiomis traumomis ir baimėmis, su kuriomis teks susidurti akis į akį, jas priimti ir iš jų išsivaduoti.
Į Lietuvą grįžti gyventi neketinu; save laikau pasaulio piliete. Noriu gyenti čia – Londone, kaip kad ir visur kitur. Noriu pažinti pasaulį ir neprisirišti prie vienos vietos per nelyg ilgam. Kol pajusiu, kad mano širdžiai ten gera ir jauku. Kol pajusiu, kad noriu „nurimti“, apsistoti.
Taip pat tikiu, kad laimė slypi visai ne šalyje ar mieste, o mumyse pačiuose. Jei tau gera su savimi, tau gera bus visur, nes tą laimę atsineši su savimi. Kita vertus, jei gėlė vysta, mes keičiame ne gėlę, o aplinką, kurioje ji galėtų žydėti ir bujotis.
Ne kartą sakėte, jog jausmą, kad gyveni tarsi ne savame kūne, pajutot dar vaikystėje. Kaip tuomet save išreiškėte? Ar, būnant paaugle, norėjosi elgtis kitaip, nei elgiasi paaugliai berniukai?
Niekada nebuvau eilinis vaikas. Kita vertus, visi vaikai yra unikalūs ir savaip įdomūs. Jie spalvoti ir viskuo besidomintys. Deja, daugelis tėvų neleidžia savo vaikams skleistis ir augti savaip. Augdami mes girdime, kokie nes „nepakankami“, kad jei elgsimės vienaip ar kitaip, mūsų nepripažins.
Vaikystėje mane visuomet labiau traukė mergaitiški žaidimai – puikiai prisimenu, kaip su puseserėmis žaidėme barbėmis ir gamindavome joms rūbus.
Kita vertus, paauglystėje man patiko žvejyba, šaudymas ginklu. Dažnai save vadinu „kaimiete“; aš esu gamtos vaikas ir tikrai nesigėdiju to, kad kažkada paauglystėje dirbau ūkio darbus padėdama savo seneliams. Atvirkščiai, aš ilgiuosi to ir prisimenu su šypsena.
Prisiminimai iš vaikystės mano didžiausias turtas, nes aš augau apsupta laukų ir miškų, bet ne kompiuterinių žaidimų veikėjų. Moteriškumas man ne apie žaidimus su lėlėmis, taip pat kaip vyriškumas man – ne muštynės su kiemo vaikais. Moteriškumas – tai unikali energija, laisvė kartu su disciplina, trapumas susivienijęs su tvirtumu. To pasigęstu daugelyje kitų moterų.
Ar tuomet tėvai, artimieji jus suprato? Kokie santykiai dabar su jais?
Artimieji niekada to nesitikėjo ir neabejoju, kad jiems prireikė nemažai laiko priimti mane tokią, kokia esu ir kokia pasirinkau būti. Tačiau dabar be galo džiaugiuosi ryšiu, kurį sukūriau su mano mama. Mes lyg geriausios draugės, besikalbančios telefonu valandų valandas, kol tvarkausi namus. Jaučiuosi jos suprasta ir priimta; ji džiaugiasi mano pasirinkimais, nes žino, kad aš laiminga.
Ar to tėvams neturėtų būti gana..? Visai neseniai aplankiau ir savo senelius Lietuvoje bei taip seniai matytą tėtį. Visi verkėme, glebėsčiavomės ir mylėjome vienas kitą, nepaisant nieko.
Senelis sakė, kad manimi didžiuojasi. Tėtis su ašaromis akyse skambino savo sugyventinei ragindamas ją pasipuošti, mat jo dukra atkeliauja pamatyti tėčio namų. Dar keletą vakarų po pasimatymo su jais verkiau laimės ašaromis, kad pagaliau galėjau juos pamatyti ir atleisti už žodžius, kurie, kartais ištarti mums net nenorint, gali taip stipriai ir ilgam žeisti... Tikiuosi, kad ir jie atleidžia man. Be galo stipriai juos myliu ir noriu matyti laimingus.
Ar sunkus buvo pats sprendimo priėmimas – imti gyventi translytės moters gyvenimą?
Tai buvo pats sunkiausias ir viską keičiantis sprendimas mano gyvenime. Lietuvoje aš turėjau puikų darbą ir itin greitai beisvystančią karjerą, draugus, mylintį partnerį. Dėl savo transicijos aš turėjau mesti ir palikti absoliučiai viską. Į Londoną atvykau neturėdama nieko ir nežinodama, kas nutiks rytoj. Bet kas galėjo nutikti. Juk kai nieko neturi, neturi ir ko prarasti. Londonas man davė savas pamokas. Nemeluosiu, ši kelionės savęs link buvo nesuvokiamai sunki. Skaitančiam šiuos žodžius tai bus sunku suprasti.
Man buvo labai sunku priimti save, taip pat bijojau, kad manęs nepriims kiti. Kada meilės iš kitų man reikėjo labiausiai – jaučiausi labiausiai nemylima. Apskritai, tikėjau, kad manęs niekas niekada nemylės, o pasinaudos ir numes. Bet man knietėjo sužinoti, kas nutiks, jei nepasiduosiu. Ir todėl dabar, atsakydama į klausimą, graudinuosi. Bet ne iš liūdesio.
Tiesiog kartais aplanko jausmas, kad pati nesuprantu, kaip aš, tokia trapi, sugebėjau būti tokia tvirta ir atsirasti ten, kur esu dabar. Jaučiuosi, jog aš jau gyvenu antrą gyvenimą ir kažkokiu būdu prisimenu tą pirmąjį, kuriame miriau ir vėl prisikėliau.
Nevengiate kalbėti ir apie operacijas – hormonų keitimo terapiją ar krūtinės operaciją. Kaip manote, ar šiuolaikiniam žmogui dar sunku priimti kitokias normas ar netgi žmones, kurie nesijaučia esantys savame kūne ir nori tai pakeisti?
Manau, kad supratimas apie translyčius asmenis sparčiai keičiasi. Gal todėl ir sutikau duoti interviu... Nes tik rodymas, kad mes egzistuojame, kad mes išgyvename, kad mes turime baimių, kad mes mylime ir esame mylimi, priverčia jausti ir kitus. Priverčia sustoti ir pagalvoti, kad galų gale visi mes žmonės. Su savo trūkimais ir unikalumais ir todėl, mes visi savaip nuostabūs. Norėčiau, kad apie tai būtų daugiau kalbama; ne bandoma iš to iš to išpūsti burbulą ar pasinaudoti, bet edukuojama. Nes tik iš žinių trūkumo žmonėms kyla baimės. Baimė priimti kitokį.
Norėčiau paklausti ir apie asmeninį gyvenimą – anksčiau skelbėte, kad esate susižadėjusi, tačiau, kaip supratau, santykiai nutrūko. Ar dabar jūsų širdis – užimta?
Taip, prieš keletą metų buvau susižadėjusi, deja, tie santykiai po trejų metų kartu nutrūko ir pasukome skirtingais keliais. Kartas nuo karto susisiekiame, pasikalbame, nes aš visiems linkiu ir noriu tik gero. Gal todėl kurį laiką ir pasilikau tuose santykiuose kiek ilgiau, nei pati norėjau.
Tiesiog nenorėjau nieko skaudinti. Šiuo metu esu romantiškuose santykiuose ir susitikinėju su vyru, su kuriuo atsitiktinai susitikau kokteiliams, po to kai jis pamatė mano paskyrą pažinčių programėlėje ir nusprendė išbandyti sėkmę. Paskutiniu metu jaučiuosi itin laiminga, bet tuo pačiu išmokau gerbti, mėgautis ir išnaudoti laiką su pačia savimi. Laikas sau man itin svarbus ir būtinas kaip tyro oro gurkšnis. Taip pat, iš buvusių santykių pasimokiau ką reiškia mokėjimas nusibrėžti savo ribas. Daugiau niekada gyvenime nežadu taikstytis su tuo, ką turėdama nesijausčiau, jog tiek – man gana.
Kas jūsų gyvenime didžiausias ramstis – žmogus, į kurį visada galite remtis?
Aš pati sau. Esu geriausia savo pačios draugė, palydovė, mano pačios gyvenimo meilė. Kartais vakare medituodama glostau save, apkabinu, prieš veidrodį sakau sau komplimentus, dėkoju sau ir savo kūnui už viską, ką turėjau, ką turiu ir ką turėsiu. Tik ši mergina, vardu Zofija, išpildė mano svajones ir sugebėjo mane įtikinti, kad stebuklai iš tiesų egzistuoja.
