Po tėvo mirties 2021-aisiais, jo kūrybos paveldėtojui Rokui Radzevičiui liko šimtai paveikslų. Romualdas Radzevičius tapė visą gyvenimą. Jis net pats tiksliai nežinojo, kiek darbų sukūrė. Po dailininko mirties, sūnus ėmėsi gana nelengvos užduoties: nufotografuoti kiekvieną paveikslą, užrašyti jo pavadinimą ir tapymo metus. Paaiškėjo, kad menininko palikimas – beveik du šimtai darbų. Įvairaus formato, laikotarpio, stilistikos.
Rokai, jūsų tėvas buvo labai produktyvus. Du šimtai – įspūdingas skaičius...
Kiek save prisimenu, menu ir piešiantį tėvą. Jis buvo gamtos žmogus. Dažniausiai joje ir ją tapydavo. Tačiau nebuvo natūralistas, savaip matydavo peizažą, keistus rakursus mėgdavo. Sodyboje išeidavo į mišką dienai ir grįždavo su dviem paveikslais.
Į gyvenimo pabaigą daugiau dirbo namie, pasinėrė į egzistencinius apmąstymus. Vėlyvieji darbai jau ne gamtos vaizdai, o sakralumo paieškos. Kol nepadarėme tvarkos dirbtuvėse, nelabai net būčiau atspėjęs, kiek paveikslų yra...
Peržvelgus jūsų tėvo darbus, nekyla abejonių jo talentu, tačiau sovietmečiu apie jį nedaug buvo žinoma. Kodėl?
Neturėjo jis gero santykio su sovietų valdžia, nemėgo jos. Su savo griežta nuomone buvo, kuri valdžiai visai nepatiko. Vienu metu jam net neleisdavo parodų rengti. Tiksliai nežinau, kas ten įvyko, bet, kiek suprantu, kažką stipriai prisišnekėjo...
Atėjus Nepriklausomybei viskas pasikeitė?
Tikrai. Darbai greitai sulaukė pripažinimo. Dabar jo paveikslų yra įsigijęs Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, taip pat Lietuvos, Vokietijos, JAV, Australijos, Italijos, Izraelio ir kitų šalių privatūs kolekcininkai. Daug kūrinių yra iškeliavę iš Lietuvos. Vienas atvejis labai įstrigo. Jau buvau baigęs universitetą, užsukau pas tėvą į svečius, o ten – kažkoks atvykėlis. Lyg ir italas... Nori pirkti paveikslų. Ne vieną, gal dešimtį. Siūlo po 100 dolerių už darbą.
Aišku, šios dienos akimis žiūrint, stipriai per pigu, bet tuomet mums atrodė – didžiuliai pinigai. Pirkėjas jau atsirinko paveikslus, tarp jų ir vienas mano mėgstamiausių – Vilniaus katedra. Net susimąstyti nespėjau, griebiau drobę ir pareiškiau, kad šis kūrinys– neparduodamas. Italas užsispyrė: jo būtinai reikia.
O aš: ne ir viskas. Baigėsi tuo, kad pirkėjas įsižeidęs nieko nebepirko. Tėvas rimtai papyko. Bet aš iki šiol laimingas, kad laiku įsipainiojau. Paveikslas dabar pas mane prie lovos kaba.
Tėvas norėjo, kad irgi taptumėt dailininku?
Norėti gal ir norėjo, bet pedagogo gyslelės neturėjo. Aš lyg ir troškau vaikystėje, kad pamokytų, bet jis buvo totalus praktikas. Padaryti galėjo, paaiškinti – ne. Tik vieną kartą jam beveik pavyko perduoti man kažką svarbaus: kai paveikslą tapėme drauge. Tuomet lyg ir jutau tą polėkį, kuris jį visą gyvenimą vertė imti teptuką į rankas.
O pedagogė mūsų šeimoje – mama. Ji net pirmaisiais Nepriklausomybės metais buvo išleidusi naujos dailės mokymo metodikos knygą, kurioje rėmėsi kūrybiškumu ir visiškai prieštaravo sovietinei mokyklai.
Šiandien tokia metodika dirba dauguma menininkų, bet tuomet tai skambėjo revoliucingai. Ji turėjo savo studiją „Dailės kalba“. Labai sėkmingai ir talentingai mokino kitus.
Bet jūsų vis tiek neišmokė...
Dailininku netapau, bet ne kartą esu sakęs, kad tėvo paveikslai, mamos mokymas į viską žvelgti kūrybiškai, suformavo mane kaip asmenybę ir tapo mano muzikos pagrindu. Jei ne dailininkai tėvai, „Skylės“ muzika būtų kitokia. Aš savo dainas pirmiausia pamatau vaizdais, o tik po to atsiranda muzika ir žodžiai.
Kaip tėvai reagavo, kai tapote muzikantu?
Na... abu būdami menininkais negalėjo labai nepritarti, bet... su įtarimu žiūrėjo. Jiems atrodė, kad iš muzikos gyventi neįmanoma. Ko gero, pradžioje linkėjo žemiškesnės profesijos. Tačiau metams bėgant susitaikė, kad kitaip nebus.
Kai kalbate apie tėvą, susidaro įspūdis, kad jis buvo nuo šio pasaulio atitrūkęs svajotojas. Toks, kuris per dienas su teptuku rankoje viską pamiršęs gali prastovėti.
Oi ne, toks įspūdis neteisingas. Tėvas buvo labai ūkiškas. Jo tėvas, mano senelis, žuvo kare. Motina labai sunkiai dirbo, tai jiedu su seserimi praktiškai vieni augo. Yra pasakojęs, kad būdamas dvylikos dirbo melioracijoje, kasė griovius...
Po to joks darbas jam nebuvo per sunkus. Prieš baigdamas Vilniaus dailės akademiją, mokėsi Telšių technikume. Medžio apdirbimą buvo įvaldęs profesionaliai. Viską, ko norėdavo, pats pasidarydavo: duris, baldus, net šautuvą medinį yra pasigaminęs. Ir tas ginklas šaudė. Ko gero, aš iš jo polinkį meistrauti paveldėjau.
Tėvo darbus eksponavote „Skylės“ koncertuose, esate išleidęs dainą „Tėvo ranka“, kurios vaizdo klipas sukurtas vien iš jo paveikslų. Dabar rengiate jo darbų parodą. Jaučiate pareigą įprasminti atminimą?
Gal ne pareigą, o poreikį. Paskutinė paroda vyko daugiau nei prieš septynetą metų. „Tapyba“ nėra jo darbų retrospektyva. Atrinkome paveikslus, kurie patys išraiškingiausi, geriausiai atspindintys jo emocionalią ir filosofiškai apmąstytą pasaulio sampratą. Taip pat parodoje bus galima išvysti 15 minučių trukmės vaizdo instaliaciją, sukurtą jo paveikslų motyvais, savotišką vaizdo klipo „Tėvo ranka“ išplėstinę versiją.
Vaizdo klipą „Tėvo ranka“ žiūrėkite čia:
Romualdo Radzevičiaus parodos „Tapyba“ atidarymas vasario 20 d. 18 val. Vilniaus rotušės Freskų salėje. Paroda truks iki kovo 23 d. Įėjimas laisvas.
