Naujienų portalui tv3.lt Rūta Lukoševičiūtė-Daudienė atvirai prabilo apie netektis, kurios sukrėtė jos gyvenimą.
Tėčio netektis
Prieš daugiau nei metus Rūta neteko savo tėčio, pasak moters, šis periodas jai ir jos šeima yra labai sunkus, tačiau stengiasi nepalūžti ir judėti pirmyn.
„Visada gali pasiduoti, nuleisti rankas, pasakyti, kad viskas, man nieko nebereikia, nieko nebedarysiu, kai vienas po kito iškeliauja mylimi žmonės. Bet. Aš privalau eiti toliau: turiu nuostabią šeimą, turiu mamą, kuriai tikrai reikia mano ir mano šeimos palaikymo: ji apskritai liko viena Panevėžyje. Iš jos mokausi stiprybės, nes jai daug sunkiau nei man, jei netekties svorį galima kokiu matu išmatuoti. Stebiu, kaip kiekvieną dieną ji pasitempusi eina į darbą, tęsia judviejų su tėčiu jau 25 metus vykdomą veiklą, stebiuosi ir didžiuojuosi“, – kalbėjo Rūta.
R. Lukoševičiūtė-Daudienė atviravo, kad vieno būdo nėra, kaip susitaikyti su skausmu: „Ko gero, vieno sprendimo, vienos taisyklės nėra… Aš nusiraminu kurdama gėlių kompozicijas: net ir Vėlinių proga esu sukūrusi ir mane tai atpalaiduoja. Dar rašau eiles – taip išlieju savo nerimą, liūdesį, džiaugsmą, kasdienį rūpestį. Nuo slogių minčių gelbsti sodo, lauko darbai, kurių gyvenant kaimo vietovėje tikrai užtenka. Taip pat kasdieniai darbai: televiziniai projektai, siužetai ir kita su televizija susijusi veikla. O didžiausia užuovėja, tai mylimo vyro glėbyje ir vaikų apsikabinimuose. Tai padeda nepalūžti.“
Televizijos laidų prodiuserė atvėrė širdį ir papasakojo, kokie prisiminimai užplūsta, kuomet pagalvoja apie savo mylimą tėtį: „Koks jis buvo jaunatviškas, rūpestingas, mylintis, be galo domėjosi šiuolaikinėmis technologijomis ir vis kokią naujieną pranešdavo: tai apie rinkoje pasirodžiusį naują telefono modelį ir kuo jis ypatingas, tai apie programą, kuri, jo manymu, palengvintų mano darbą, o kur dar rūpestis anūkėmis! Vyresnėlei Lėjai skambindavo rytais, kad nepramiegotų mokyklos, o kiek daug matematikos užduočių jiedu išspręsdavo kartu!
Dabar, kai jai kyla klausimų, susižvalgom abi ir esam tikros: senelis tikrai rastų sprendimo būdą. Bet ji šaunuolė, dabar stengiasi dar labiau: senelis tikrai ja didžiuotųsi. Jis nepaprastai mylėjo ir Sakmėją: taip džiaugdavosi jos mažais pasiekimais: pirmais žodeliais, pirmais žingsneliais...O aš vis dažniau prisimenu mūsų kasmetines atostogas Šventojoje: jis atsikeldavo anksčiau už visus, nueidavo nupirkti spaudos ir vartydamas laikraštį, gerdavo rytinę kavą. Regis, dabar girdžiu, kaip kaista arbatinukas ir jis tyliai siurbčioja kavytę.“
Neteko ir mylimo brolio
Tėčio netektis nėra vienintelis skaudus išgyvenimas jos gyvenime. Kiek anksčiau moteris neteko ir savo brolio, kuris iškrito per balkoną.
„Aš, ko gero, tą dieną visada prisiminsiu: spalio 04 dienos rytas: su kolegomis iš televizijos eksperimentavome: miegojome palapinėse netoli Vilniaus. Paskambino mama ir pranešė, kad brolis iškrito per balkoną. Išsyk susiruošiau į Panevėžį, bevažiuojant paskambino tuometinis mano direktorius Audrius Giržadas, paklausė, kas nutiko: pati tiksliai nežinojau nieko konkretaus: ar labai sunkūs brolio sužalojimai ir ar jis gyvens“, – prisiminimais dalijosi ji.
Netrukus Rūta su mama atvyko į ligoninę, kurioje išvydo širdį draskantį vaizdą: „Atvykusi į Panevėžį pas tėvelius į darbą, sužinojau, kad jis ryte rūkydamas iškrito iš mūsų balkono, esančio 10 aukšte. Tėtis jau buvo darbe, mamytė dar miegojo. Ją pažadino skambutis į duris. Policininkai klausė, ar ne jos sūnus apačioje prie namo. Mama buvo įsitikinusi, kad Vytukas dar miega, bet realybė pasirodė visai kitokia. Nuo to laiko tėveliai niekuomet nebejungia durų skambučio. Na, o kai sužinojome, kad medikams nepavyko išgelbėti brolio, mama pasakė, kad nori įsitikinti pati, jog jo nebėra. Važiavau kartu į ligoninę. Matyt, šio vaizdo niekada nepamiršiu. Kruvina antklodė ir šiltas žmogaus kūnas, kurio jau nebėra.“
Pasak jos, laikas nespėjo dar išgydyti netekties skausmo: „Sako, kad laikas gydo, bet tai nėra tiesa. O tėvams savo vaikus laidoti iš viso yra toks neišmatuojamas skausmas, kuris, galbūt laikui bėgant, prigęsta, bet skauda visuomet. Gyvenimas jau niekada nebebuvo toks, koks buvo prieš tai. Išmokau gyventi toliau, kai tau skauda, na, o tėveliai sakydavo, kad „mes tavęs nepasidalinam“. Čia tokia smagesnė gaida, kai ir vienas, ir kitas man skambindavo, pasakodavo, kartais net tuos pačius dalykus, bet aš visada išklausydavau.“
Paklausta, koks ryšys ją siejo su broliu, Rūta tikino, kad jiedu buvo ypač artimi. „Nuolat apie viską kalbėdavomės, žinau, kad jis man yra patikėjęs paslapčių, apie kurias nėra sakęs net tėveliams. Dar dažnai prisimenu, kaip rytais jis bandydavo išgerti mano pasidarytą kavą, o aš vis pykdavau. Kava ryte man toks svarbus būsimos dienos akcentas, kad nesinorėdavo dalintis. O dabar vis pamąstau: atiduočiau visą savo gyvenimo kavą, kad tik jis būtų gyvas“, – sakė ji.
Baigdama pokalbį apie skaudžius išgyvenimus, Rūta atskleidė, koks buvo jos brolis: „Buvo nepaprastai linksmas žmogus, labai gražių tamsiai rudų akių, kiek padykęs. Kalbėdavo greitakalbe, bet jau per tiek metų pamiršau jo balso tembrą… Dažnai atvykdavo manęs aplankyti, kai jau mokiausi ir dirbau Kaune, po to – Vilniuje. O vienas iš smagesnių dalykų: iki šiol pamenu, kaip jis paprašė manęs pamokyti bučiuotis, nes nebuvo tikras, ar jam gerai sekasi. Žodžiu, patys šilčiausi prisiminimai, gražiausios mintys ir stiprūs virtualūs apsikabinimai su tais, kurių jau nebėra.“
