„Iš ryto pabučiavome vienas kitą ir išbėgome tvarkyti reikalų. Šiemet ruošiamės kur kas didesnei šventei, tad tų metinių net nesureikšminame.
Jau jaudulys jaučiasi seniai, nes viską organizuojame patys. Norisi, kad viskas būtų kuo aukštesniame lygyje. Su vyru pasimatome tik prasilenkdami prie durų, nes mažylis namuose – vienas būna su juo, kitas tvarko reikalus.
Čia kaip vestuves organizuoti. Lietuvoje vestuvės būna su maždaug 50-100 žmonių, o pas mus šventėje bus 5000. Tai kaip vestuvės, tik didesnės“, – juokiasi Tatjana Lavrinovič, pasakodama, kaip sekasi organizuoti didžiulį reginį.
Nors dabar nei Tatjana, nei Kšištofas daug laiko skirti šeimai negali, pasak moters, krepšininkas puikiai sutaria ir mielai leidžia laiką su vaikais:
„Kšištofas yra labai geras tėtis. Jis moka būti griežtas, bet labai retai, šiaip jis labai minkštas, ypač su dukryte. Rūpestingas, jam visai nebaisu nei „pampersus“ pakeisti, nei pamaitinti. Nebijo darbų su vaikais“.
Paklausta, ar šeimai netrukdo tėčio žinomumas, moteris gūžteli pečiais – teko įprasti:
„Mes įpratome prie to žinomumo, jau tiek metų buvome matomi. Tai mūsų gyvenimo dalis. Aš dalyvauju tame mažiau, jei galima kažkur atsiriboti, mažiau dalyvauju renginiuose, duodu interviu.
Tenka kažką aukoti, jeigu visur dalyvausi, laiko šeimai nebeliks visiškai“, – tikina T. Lavrinovič. Tiesa, vieną Kšištofo pomėgį su džiaugsmu priima ne visi šeimos nariai – tai jo ir jo brolio Darjušo kuriami komiški filmukai „TikTok“
„Mažesni vaikai labai mielai tą veiklą priėmė ir nori dalyvauti, kurti, bet vyresnėlis toks šaltesnis. Jam kaip ir įdomu pažiūrėti, bet kartais pasako, ką jūs čia darot, visai išprotėjo tėveliai.
Danielius ir pats nėra aktyvus socialiniuose tinkluose. Jis turi „Facebook“ tik dėl to, kad sporto grupė susirašinėja. Šiaip jis nenori kelti į socialinius tinklus savo gyvenimo ir netgi mes turime atsiklausti, jei norime kokią nors nuotrauką su juo įsidėti“, – pasakoja moteris.
Pasak Tatjanos, Kšištofui ir Darjušui baigus karjerą, Lietuva ir toliau turės krepšininkų su Lavrinovičių pavarde – dabar šį kelią iš tėčio perima sūnūs. Vienas vyresnėlio pasiekimas – itin simboliškas:
„Mūsų vyresnėlis šiemet pirmą kartą dalyvavo Lietuvos rinktinėje U15. Čia yra jam pirmoji rinktinė ir praeitą savaitę jis laimėjo pirmąją savo taurę už Lietuvą. Vienas pradėjo savo kelią krepšinyje, kitas baigė.
Kšištofas nuvežė jį į stovyklą Anykščiuose kelios dienos prieš turnyrą ir pamatė jo komandą, trenerius. Išvažiuodamas sakė, „Tania, aš jam pavydžiu“. Pavydi, kad sūnui viskas dar tik prieš akis.
O kai sužinojome, kad sūnų pakvietė į rinktinę, jam šiurpuliai per visą kūną perėjo“, – prisimena Tatjana.
O kuris iš keturių poros vaikų labiausiai charakteriu panašus į tėvus?
„Labiausiai į tėtį panašus Dominykas, kuriam greit trylika. Jis panašus ne tik išvaizda į Kšištofą, bet ir charakteriu. Jį gali laužti, bet jis vis tiek turi savo nuomonę, savo liniją, kurią laiko stipriai.
Jis kai kažką padaro, jau nieko nebepakeisi. Kaip ir Kšištofas, jis yra labai stipraus charakterio. Jis su tavim sutiks tik tada, kai įsitikins, jog tai, ką sakai, yra tiesa.
Dominykas pareigingas, bet šiuo momentu reikėtų įdėti daugiau darbo prie sporto. Kšištofas mane nuramino, kad čia absoliučiai normalu, kad jis keturiolikos metų irgi galvojo, kad čia tėvai jį verčia sportuoti“, – juokiasi Tatjana Lavrinovič.
