Per pastaruosius kelerius metus jam pavyko išpopuliarinti regį – muziką, kuri kadaise daugeliui skambėjo keistai ir svetimai, – ir perteikti masinei auditorijai savo neramios tėvynės Jamaikos tiesas, rašo rollingstone.com.
Jis norėjo rasti būdų, kaip perteikti tiesą apie žmones už Jamaikos, Amerikos, Anglijos ir Europos ribų. Jis norėjo kalbėti pasauliui, apie kurį jo klausytojai dar nepakankamai žinojo.
Deja, šios svajonės išsipildymo jis nesulaukė.
Sunkūs laikai
Kalbama, kad Bobas Marley sunkius laikus pavertė melodingais, kaip niekas prieš tai ir po to.
Robertas Nesta Marley gimė mažame Jamaikos kaime, vadinamame Nine Miles. Jo tėvas buvo baltadosi, kapitonas Norvalas Marley, britų vyriausybės, kuri XVI a. šeštajame dešimtmetyje kolonizavo Jamaiką, žemių prižiūrėtojas.
Jo motina Cedella buvo jauna juodaodė moteris, kilusi iš kromantėjų genties. Kapitonas Marley suviliojo septyniolikmetę Cedellą, pažadėdamas jai santuoką, taip iš naujo įgyvendindamas seną baltųjų privilegijos prieš juodaodžių tarnystę scenarijų.
Kai Cedella pastojo, kapitonas ištesėjo savo pažadą, bet kitą dieną ją paliko, užuot susidūręs su paveldėjimo praradimu.
Vienintelis poros vaikas pasaulį išvydo 1945-aisiais, prieš pat antrojo pasaulinio karo pabaigą. Niekas nėra užtikrintas dėl vyro tikslios gimimo datos – nors B. Marley pase nurodyta balandžio 6-oji, jo motina įsitikinusi, kad vyras gimė dviem mėnesiais anksčiau.
Mišri Bobo kilmė suteikė jam vertingą perspektyvą. Nors savo gyvenime jis vis labiau atsidavė siekiui prabilti apie prekybą vergais ir imperializmo išsklaidytus ar kolonizuotus viso pasaulio gyventojus – jis niekada nereiškė neapykantos baltaodžiams, o veikiau kalbėjo apie neapykantą vienos tautos nepelnytai įgyjamai galiai pavergti kitą tautą.
Marley suprato, kad kova dėl valdžios gali baigtis kraujo praliejimu, tačiau jis taip pat tvirtino, kad jei žmonija nesugebės vienytis, ji apskritai nesugebės kartu sugyventi.
Šeštajame dešimtmetyje Cedella persikėlė į Kingstoną – vienintelę vietą Jamaikoje, kur buvo galima matyti kokią nors ateitį. Ji su sūnumi apsigyveno perpildytoje teritorijoje, kur gyveno vargšai, beveik visi juodaodžiai.
Cedellos siaubui, jos sūnus ten ėmė reikštis kaip savas – atrado bendrumą tarp sunkių sąlygų ir grubios kompanijos, įskaitant vietines gatvės gaujas. Šios gaujos netrukus išsivystė į grupuotę, vadinamą „Rude Boys“ – paaugliai ir jaunuoliai, kurie rengėsi aštriai, elgėsi įžūliai ir mokėjo kautis. Kingstonas nekentė „Rude Boys“, o policija ir politikai prisiekė juos išnaikinti.
Atrado save
Būtent šioje aplinkoje Marley pirmą kartą atrado tai, kas suteikė jo gyvenimui prasmę: klestinčią ir ekscentrišką Kingstono ritmenbliuzo sceną.
XX a. septintajame dešimtmetyje Kingstone buvo kuriama savita R&B forma: įtempta, sudėtinga ir intensyvi muzika, kurioje ritmai keitėsi, akcentus keičiant į nestandartinius - beveik amerikietiškojo rokenrolo ir fanko inversija.
Ši naujoji Jamaikos muzika, kaip ir amerikietiškasis R&B, buvo ilgalaikis rezultatas to, kaip juodaodžių muzika išliko ir vystėsi kaip priemonė išlaikyti bendruomenę nesvetinguose kraštuose. Tai buvo muzika, kuri suteikė iškeldintiems gyventojams galimybę papasakoti tiesą apie savo gyvenimą ir pareikšti pergalę prieš kasdienes negandas ar bent jau rasti atokvėpį.
Muzika, kurią Marley pirmą kartą pradėjo groti, turėjo tokį tempą, kad galėtų įgyvendinti tokius aštrius tikslus.
Ji buvo vadinama ska, ir kaip Amerikoje R&B ir rokenrolas buvo laikomi destruktyviais ir amoraliais, taip Jamaikos politikai, ministrai ir laikraščiai į ska žiūrėjo kaip į šiukšlę: pavojingą geto muziką, kuri padėjo pakurstyti „Rude Boys“ smurtą.
Tačiau jis nesiekė nusikalstamo gyvenimo.
Tiesa ta, kad Marley bendruomenėje rado negailestingo sąžiningumo, drąsos ir šiurkštaus grožio savybių, ir jis nebūtinai norėjo ją peržengti ar nuo jos pabėgti – atvirkščiai, jis norėjo aprašyti jos tikrovę ir kalbėti už jos gyventojus, kuriems teko patirti ne tik nepriteklių, bet ir lengvą pasmerkimą.
Jis jau buvo parašęs dainą apie pigų moralizmą „Judge Not“, įrašė ją su vienu iš pagrindinių Kingstono prodiuserių Leslie Kongu ir išleido 1963 m. – tais pačiais metais, kai savo muziką pradėjo kurti „The Beatles“ ir Bobas Dylanas.
Tais metais Marley taip pat subūrė vokalinę grupę su savo vaikystės draugu Neville'iu Livingstonu (Cedellos draugo sūnumi, kuris vėliau tapo žinomas kaip Bunny Waileris) ir Peteriu McIntoshu, aukštu gitaristu, kuris vėliau sutrumpino savo vardą iki Peterio Tosho.
Grupė nemažai laiko praleido tobulindama vokalinę harmoniją su dainininku Joe Higgsu.
Rastafarizmas
Jamaikoje Ras Tafari kultas pradėjo vystytis apie 1930-uosius. Rastafarijai niekada neturėjo tikros doktrinos, bet veikiau liaudies išminties ir pasaulėžiūros rinkinį.
Vienas iš jų įsitikinimų buvo tas, kad marihuana, kurią rastai vadino gandža, yra sakramentinė žolė, padedanti jos vartotojams giliau pažinti save. Dar svarbiau, kad rastai turėjo apokaliptinę viziją. Vakarų visuomenę jie laikė šiuolaikine Babilono karalyste, korumpuota ir žudikiška, sukurta iš pasaulio engiamųjų kančių.
Todėl rastai tikėjo, kad Babilonas turi žlugti, nors patys neketino pakelti ginklo, kad padarytų jam galą; smurtas teisėtai priklauso Dievui. Rastai gyveno kaip taikūs žmonės, kurie nedirbo Babilono ekonominėje sistemoje ir nebalsuodavo už jo politikus. Tačiau Jamaikos visuomenė manė, kad rastose įžvelgia maišto dvelksmą, ir dešimtmečius jie buvo laikomi labiausiai niekinamais salos gyventojais.
Po jo mamos apsilankymo Kingstone Marley ne tik įaugo į rastafarizmą, bet ir tapo jo pasekėju. Savo ruožtu jo tikėjimas padėjo Bobui atrasti naujų gelmių savo muzikoje ir pasiprišinti žiauriam pasauliui.
Galiausiai Bobas Marley pradėjo groti regio muziką. Tai suteikė jam naują viziją ir ambicijas. Jis norėjo kurti muziką, kuri tenkintų ir atstovautų jo tėvynei, bet taip pat pasiektų platesnį pasaulį. Po keleto laimėjimų (parašytų kelių kūrinių) ir kelių nesėkmių (klaidingai išleistą albumą Jamaikos leidyklai ir nepavykusį kontraktą) Marley ėmėsi naujų avantiūrų ir įrašė dainų su geriausiais to meto atlikėjais.
Jo kūrinys „Catch a Fire“ tapo svarbiausiu. Tai buvo pirmasis visiškai suformuotas, vientisas regio albumas, kuris daugelio kritikų nuomone iš karto iškėlė Marley į aukščiausią meninę lygą. Tačiau įrašas buvo parduodamas menkai.
Nors Blackwellas į jį įterpė keletą roko elementų (pagrindinę gitarą ir duslius klavišinius), regio ritmas ir stipriai akcentuotas Marley vokalas vis dar buvo per daug svetimas.
Tačiau laipsniškas pasaulio pritarimas Marley'iui iš tikrųjų niekaip nepadėjo jam tapti menininku; 1973 m. jis jau buvo visiškai susiformavęs dainų autorius.
Nors tuo metu jo muzika jam neuždirbo milijonų, greitai buvo pastebėta, kad jis pasižymi kūrybiniu genialumu ir bebaimiu sąžiningumu. Trumpai tariant, Bobas Marley tapo reikšminga ir plačiai pripažinta jėga, o daugybė kitų septintojo dešimtmečio atlikėjų – nuo Paulo McCartney ir Stevie'o Wonderio iki Elvio Costello ir grupės „Police" – atspindėjo jo įtaką, pasinaudodami kai kuriomis jo muzikos sukurtomis galimybėmis.
Visgi, toks darbas turėjo ir savų rizikų. Jamaikos pragaras, kurį Marley taip vaizdžiai aprašė savo dainose, buvo aktyvi ir pavojinga vieta, o kai kurie įtakingiausi jos žmonės nenorėjo matyti socialinių ir ekonominių pokyčių, kuriuos Marley įvardijo kaip būtinus.
Didelę dalį Kingstono smurto, priskiriamo getų piktavaliams ir nusikaltėliams, iš tikrųjų palaikė salos vyriausybė ir policija. Nuo pat Jamaikos nepriklausomybės paskelbimo 1962 m. jos juodaodžiams gyventojams niekada nebuvo suteikta reikšminga politinė valdžia.
Vietoj to dviem dominuojančioms partijoms vadovavo daugiausia baltaodžiai.
1976 m. abi šalys pripažino Bobą Marley kaip jėgą, su kuria reikia kovoti. Tačiau kiekviena partija manė, kad Marley jai gali padėti arba pakenkti. Vis didėjanti jo šlovė - ne tik tarp muzikos gerbėjų visame pasaulyje, bet ir tarp žmogaus teisių gynėjų, politinių aktyvistų ir net kovotojų už laisvę Afrikoje – lėmė, kad atlikėjas tapo labiausiai gerbiamu jamaikiečiu visame pasaulyje, o tėvynėje jis buvo laikomas vienu iš tikrųjų salos moralinių lyderių, tuo labai nepatiko tiems, kurie smerkė jo radikalią tapatybę.
Pasikėsinimas į gyvybę
Artėjant rinkimams smurtas tapo nekontroliuojamas; Kingstone tvyrojo tokia įtampa, kad žmonės neidavo į darbą ir neidavo į gatves. Kai kurie parlamento nariai netgi Marley bandė įtikiti, kad jis surengtų nemokamą koncertą, kad sumažintų įtampą ir žmonių baimę.
Marley sutiko ir net parašė renginiui skirtą dainą „Smile Jamaica“ (liet. „Šypsokis, Jamaika“); jis sutiko, kad mieste yra per daug įtampos.
Tačiau, nors jis nesiskelbė esąs žmonių favoritas, buvo plačiai paplitusi nuomonė, kad jis norėjo, jog Manlis taptų kitu ministru pirmininku. Įvairiais duomenimis, artėjant koncertui Marlis sulaukė keleto grasinimų, įskaitant tariamą CŽV įspėjimą. Kai kurie Marley artimi žmonės paliko miestą ir net šalį.
Grupė budėtojų savanoriškai pasisiūlė saugoti atlikėjo namus, tačiau ankstyvą gruodžio 3 d., penktadienio, vakarą ši apsauga dingo. Apie 20.30 val. vakaro Marley ir jo muzikantų grupė padarė repeticijų pertrauką.
Netrukus prie jo namų privažiavo du nedideli balti automobiliai ir iš jų išlipo keli vyrai su šautuvais.
Kai kurie iš jų apsupo teritoriją, o kiti nuėjo prie namo ir pradėjo šaudyti. Kai susišaudymas baigėsi, buvo paleistos maždaug aštuoniasdešimt trys kulkos. Jo žmona Rita Marley, bandydama bėgti, buvo pataikyta į galvą, kulka įstrigo tarp galvos odos ir kaukolės; tuometinis Marley vadybininkas Donas Tayloras gavo penkis šūvius, įskaitant kulką prie stuburo pagrindo; Marley kulka perskrodė krūtinę ir įsirėžė į ranką, šaulys taikėsi į širdį.
Tą naktį niekas nemirė, tačiau įtampa Jamaikoje, suprantama, padidėjo. Marley pabėgo į nuošalią Chriso Blackwello valdą, kurią saugojo mačetėmis ginkluoti rastai. Po dviejų naktų jis nusprendė nepasiduoti jokioms baimėms ir, norėdamas išsaugoti taiką, surengė šou „Smile Jamaica“.
Savo pasirodymo pabaigoje Marley pakėlė marškinius ir parodė savo žaizdas. Jis užėmė pašaipią pozą, tarsi būtų pistoletu ginkluotas blogiukas, atlošė galvą ir nusijuokė.
Jis ilgam išvyko iš salos, skaudančia širdimi dėl to, kad tautiečiai prieš jį griebėsi ginklų, ir tam tikra prasme Jamaika niekada nebebuvo jo namai. Kurį laiką niekas nežinojo, kur jis yra, jis niekada nepasakė. Vėliau jis kurį laiką lankė amerikiečių giminaičius Delavere ir Majamyje, o paskui išvyko į Angliją.
Dėl pasikėsinimo į vyro gyvybę niekas nebuvo suimtas. Sklido gandai, kad prie to galėjo prisidėti Jamaikos politikai, o keli žurnalistai ir dokumentinių filmų kūrėjai pateikė intriguojančių argumentų apie galimą CŽV dalyvavimą, kuriuos iš dalies palaikė buvęs to meto agentas. Policija niekada neįvardijo įtariamųjų, byla niekur nedingo.
Paskutiniaisiais savo metais Marley rašė dainas, kai tik turėjo laiko; nuolat įrašinėjo; intensyviai koncertavo; mylėjosi su moterimis, kurių troško ir kuriomis galėjo pasitikėti; dažnai nemiegodavo iki ryto.
„Miegas – tai kvailių pabėgimas“, – sakė jis.
1975 m. per futbolo varžybas su draugais Marley smarkiai susimušė koją ir susižeidė dešinės kojos pirštą. Gydytojai jam pasakė, kad jam nederėtų minti pėdos, bet jis jų nepaisė. Jis nenustojo šėlti scenoje ar žaisti futbolo; nemanė, kad lūžusi pėda turėtų sustabdyti jo tempą.
1977 m. gegužę, gastroliuodamas Paryžiuje, jis vėl susižeidė dešinės kojos pirštą - šįkart buvo kur kas blogiau. Nuplyšo kojos piršto nagas, o plėštinė žaizda negijo.
Po kelių mėnesių, kai skausmingai šlubčiojo, jis apsilankė pas gydytoją Londone, kuris pasakė, kad pažeidimas toks stiprus, jog pirštas gali tapti vėžiniu ir turėtų būti amputuotas. Marley manė, kad gydytojai meluoja.
Vietoj operacijos jis kreipėsi į ortopedą-chirurgą Majamyje, kuris atliko odos persodinimą ir pranešė, kad gydymas buvo sėkmingas. Pasak Ritos Marley, jos vyro nusistatymas buvo susijęs ne tiek su religiniais nuogąstavimais, kiek su jausmu, kaip jis gali atrodyti kitiems.
„Kaip aš galėčiau eiti į sceną? – sakė jis jai. –Jie neliks žiūrėti į invalidą.“
Rita bandė įtikinti jį spręsti sveikatos problemas, bet taip pat bijojo jį nualinti šiuo nepaliaujamo kūrybiškumo laikotarpiu.
Cindy Breakspeare, modelis ir viena iš Marley meilužių paskutiniaisiais jo gyvenimo metais, taip pat ragino jį rimtai spręsti šią problemą, tačiau jis susierzindavo, kai tik šis pasiūlymas būdavo iškeliamas.
Kai kas jo atsisakymą vertino kaip drąsą ar aklą tikėjimą; bet lygiai taip pat tikėtina, kad tai buvo tikra baimė. Marley nenorėjo sužinoti, kad jo viduje gali augti mirtis. Vietoj to jis susitelkė į tai, kas jam darė gyvenimą prasmingiausiu: kūrė muziką, kuri galėtų pagerinti pasaulį, kurį jis paliks po savęs.
1979 m., kai Marley baigė įrašinėti „Uprising“ ir „Confrontation“, gyventi jam liko vos keletas dienų, bet to niekas nežinojo.
1980 m. jis pradėjo ilgą koncertinį turą, kurio tikslas buvo pasiekti Amerikos juodaodžių auditoriją, kuri jam buvo tokia nepasiekiama. Rugsėjo 20 d., šeštadienį, Niujorko „Madison Square Garden“ arenoje Marley scenoje beveik prarado sąmonę.
Kitą dieną jis pabudo sutrikęs, negalėdamas aiškiai prisiminti, kas nutiko praėjusią naktį. Tą rytą bėgiojant Centriniame parke su draugu jo kūnas sustingo ir jis, negalėdamas sau padėti, krito į priekį.
Vėliau jis apsilankė pas gydytoją, kuris jam pranešė naujieną, kurią jis ilgai bijojo išgirsti: jo sąmonės pritemimą sukėlė smegenų auglys. Vėlesni tyrimai parodė, kad vėžys išplitęs plaučiuose, kepenyse ir smegenyse ir yra nepagydomas. Jam buvo likę gyventi dar dešimt savaičių.
Rita Marley visą šį laiką buvo šalia savo vyro. Jų santuoka jai nebuvo nei paprasta, nei neskausminga.
Septintojo dešimtmečio pradžioje pradėjus kilti jo karjerai, vyras nutolo nuo žmonos. Jis susitikinėjo su kitomis moterimis ir ne santuokoje susilaukė mažiausiai septynių vaikų (Marley ir Rita turėjo keturis savo vaikus.)
Nepaisant to, jis galėjo būti labai valdingas savo žmonos atžvilgiu, o kartą, rašė Rita, vyras ją beveik išprievartavo, kai ji bandė atsisakyti sekso. Rita galvojo apie skyrybas, bet manė, kad jų partnerystės ryšys pernelyg gilus ir kad Bobui vis dar reikia jos apsaugos.
Baigiantis jo gyvenimui, liga jį labai išvargino. Rita rašė, kad ji laikė jį ir dainavo jam, kol pradėjo verkti. Marley pažvelgė į ją ir tuo balsu, kuris jam dar buvo likęs, pasakė: „Neliūdėk. Dainuok toliau.“
Bobas Marley mirė 1981 m. gegužės 11 d. Majamyje. Jam buvo trisdešimt šešeri. Jo kūnas buvo nuskraidintas į Jamaiką, kur naujasis ministras pirmininkas Edwardas Seaga, kuris likus mėnesiui iki mirties apdovanojo B. Marley Jamaikos ordinu už nuopelnus, vienu aukščiausių šalies apdovanojimų, įsakė surengti valstybines laidotuves.
