Šiandien Lukas – modelis, dizaineris, scenaristas, bei kūrybos vadovas, turintis svajonę rašyti straipsnius apie meną. „Žinių radijo“ laidoje „Ką tu“ vaikinas papasakojo, ką reiškia Lietuvoje būti tokios išskirtinės išvaizdos bei atskleidė, kas svarbiausia jo veikloje.
„Sukasi labai daug minčių apie mūsų visuomenę. Pripažinkim, dažnai sulaukiu komentarų gatvėje. Ne visi jie yra džiuginantys, įkvepiantys. Dabar policijoje kaip tik yra viena byla, susijusi su diskriminacija dėl išvaizdos.
Džiugu, kad atsiranda daugiau komplimentų nei kritikos“, – pasakoja Lukas. Vaikinas su mylimuoju neseniai buvo užpulti – gatvėje juos užsipuolė vyras, aiškinęs, jog jų laikymasis už rankų prieštarauja įstatymams.
L. Svirplys – tikras visų galų meistras – vaikinas dirba stilistu ir įvaizdžio kūrėju, taip pat modeliu. „Sudėjus šitas patirtis, gimsta pareigybė, kuri man labiausiai patinka – tai kūrybos vadovas. Labai smagu dirbti šioje rolėje, nes turiu ir floristikos patirties.
Nesąmoningai žvilgsnis į estetiką, į drabužius buvo nuo pat vaikystės. Nuo pirmų televizijos šou, serialų, filmų. Prasidėjo viskas nuo „Velnias dėvi Prada“. Atsimenu, kai įsivedėme televiziją, buvo kanalas, kuriame rodė madų šou.
Man buvo gražu, bet aš nesuprasdavau, kodėl. Ir dažnai mėgau eksperimentuoti su tėvų rūbais. Mėgau apsipirkinėti. Gyvenimas kaime buvo dėkingas tuo, kad mūsų namai dažnai virsdavo rūbų sandeliais“, – meniškos savo sielos ištakas prisimena Lukas.
Lukas šypteli – kilus iš mažo Joniškio miestelio, su aukštąja mada jam susidurti neteko iki pat studijų Vilniuje pradžios.
„Mano aplinkoje labai ilgą laiką, kol dar mokiausi mokykloje, nebuvo daug žinių apie stilistus, mados dizainerius. Net nežinojau, kuo jie skiriasi. Aplinka nedavė to „pačiupinėti“, nebuvo sąlyčio su tuo.
Studijavau žurnalistiką Vilniaus universitete, po to pakeičiau studijų kryptį. Po studijų laiką leisdavau „Niujorke“ (studentų bendrabutyje), vaikščiojau į Marijos Palaikytės mados renginius.
Netikėtai patekau į modelių kastingą „Mados infekcijai“. Atsimenu, naktį prieš tai žiūrėjau vaizdo įrašus „YouTube“, kaip reikia vaikščioti podiumu. Dar tada mane kursiokės mokė laikysenos, kur žiūrėti, kaip atlikti modelio rolę.
Pradėjau stebėti, kaip dirba visa komanda ir greitai supratau, kad mane ne vien modelio darbas domina. Modeliu būti Lietuvoje labai sunku, sunku ir uždirbti, tenka įsilieti ir kitur“, – darbo mados industrijoje pradžią su nostalgija prisimena modelis.
„Dar gyvendamas Joniškyje fotografuodavau vestuves. Tai buvo toks pirmas darbas, o kartu ir pirma patirtis dalyvavimo fotosesijose, išmokau pritaikyti apšvietimą, filmuoti. Į visa tai žiūrėjau iš žurnalistinės pusės.“
Atrodytų, jog L. Svirplio gyvenimo aprašyme veiklų – kaip už tris. Kaip meniškos sielos vaikinas tiek pasiekė? Pasak pašnekovo, jokios magiškos formulės ar paslapties čia nėra:
„Nieko naujo nepasakysiu – tai keli procentai talento ir daug darbo. Darbu gali labai daug pasiekti, juk visko galima išmokti – net ir spalvas derinti gali mokytis internete, yra visos lentelės.
Bet svarbiausia – didžiulis smalsumas ir noras. Atrodo, kad tokiam darbe viskas gražu ir smagu, bet tenka ir sunkius maišus nešioti, daug vairuoti automobilį, pamainos gali trukti iki 14 valandų... Fotosesijos sudėtingos, labai daug yra vadybinio darbo, reikia sukoordinuoti komandą.
Jei turi prigimtinę akį ir grožio suvokimą, labai gerai, bet žinau, kad yra žmonių, kurie pradėjo neturėdami daug talento, bet per nuolatinį darbą ir domėjimąsi įžengė į aukštumas.“
Visgi, labiausiai Lukui patinka kūrybos vadovo darbas. Pasak jo, nors idėjų gali būti per akis, vienam žmogui viską įgyvendinti – gan sunku, todėl tenka pasitelkti į pagalbą komandą.
Kalbėdamas apie muzikinio klipo kūrimą, prie kurio prisidėjo, Lukas užsimena ir apie mylimą žmogų – jau kuris laikas modelis susitikinėja su mados dizaineriu Raimedu:
„Klipo kūrimas – komandinis darbas. Gali dedikuoti kai kuriuos darbus kitiems. Prie vieno muzikinio klipo dirbo ir mano vaikinas Raimedas, jis yra mados dizaineris.
Buvo labai puiku su juo dirbti, nes abu labai jaučiame tai, ką darome. O ir išdalinus darbus viskas vyksta greičiau.“
Po mokyklos į žurnalistikos studijas Vilniaus universitete įstojęs Lukas prisimena, rašyti mėgęs seniai. Vaikinas net pradėjo kurti žurnalą, tiesa, dėl pandemijos šią veiklą teko nutraukti:
„Prasidėjus pandemijai teko viską stabdyti, dabar vėl vyksta diskusijos, ką daryti toliau, kur dėti tuos tekstus. O tekstai yra parašyti, aš juos ir toliau rašau, fotosesijos, interviu žurnalui vyksta“, – pasakoja L. Svirplys.
„Labai seniai kirbėjo mintis parašyti „rimtesnių“ tekstų, kurių neparašysi per dieną.
Kažkada pirmame kurse parašiau straipsnį apie tai, kad Vilniuje viešajame transporte pradėjo groti gyvą muziką. Pavadinau „ratuota muzika“ tą reiškinį. Dėstytoja parašė komentarą – kodėl aš visada rašau apie meną.
Ryte į paskaitas reikėdavo ateiti su žiniomis. Mano visos žinios – įvyko „Mados infekcija“, atsidarė nauja paroda, mirė toks ir toks menininkas... Dėstytojai klausdavo – o matei, kad toks ir toks sprendimas priimtas Lietuvoje? Žinai, kad Vyriausybėje tas vyksta?
Mačiau, bet mane šitie dalykai labiau jaudina. Nusprendžiau negaišti laiko ir ištirti save mene, o ne pasakodamas apie jį“, – prisimena Lukas Svirplys.
