Tai va, keliuosi anksti. Taip pat, kaip per vaikų mokslo metus, kai dukras į mokyklą vežti reikėdavo. Skirtumas tik, kad vaikai tai ramiai ir ilgai čia miega. Ir tegu. Nedaug liko. Mokykla jau greit atsiims savo. Tada einu į savo prūdą. Čia – atskira istorija. Matot, aplink jį kokiu penkiasdešimties metrų spinduliu yra susirinkę keli milijonai mašalų ir uodų. Suprantu, kad čia jie įsikūrė Dzūkijos pajėgų pagrindinę vadavietę su visa priklausančia jai aptarnavimo ir veikimo sistema, tad teritorija labai net gyva. Ryte, vos saulei išlindus tie padarai jau aktyvūs, entuziastingi, trokšta veiklos, nori pasireikšti, būti įvertinti ir pastebėti, tad tam aš jiems tiesiog idealiai tinku. Galėčiau ten neiti, aišku, bet einu. Nes principai.
Einu pradžioje tyliai. Man atrodo, kad tyliai, bet žinote, šakos, sausa, žolė, o dar tas šuo su savo energija ir fanatišku gyvenimo džiaugsmu ryte (tiesa, borderkolis, tai tokia būsena jo pastovi ir nekintanti 24/7), tai nelabai pavyksta. Visuomet būnu užpelenguojamas ankstyvoje įsibrovimo stadijoje, tad, paskutiniu metu jau kažkaip ir nebesliūkinu. Atsidūrus prie vandens tenka suktis, nebelieka laiko tingiam ryto džiaugsmui, žiovaujant kojos pirštais patikrinti vandens temperatūrą, pasirąžyti ar parūkyti žvelgiant į garuojantį ir šylantį mišką (nerūkau jau 8 metus, bet kartais man vis dar tokios akimirkos atrodo vertos lėtos cigaretės). Dabar judėti turiu žaibiškai: vaikydamas nuo savęs sustiprintas puolimo pajėgas nusimetu drabužius ir tekinas šoku į vandenį. Tai gana skausminga, nes šaltoka, bet viskas nutinka labai greitai, tai dzin. Priešas pakimba ore, seka ir sega į bet kokį virš vandens esantį kūno plotą.
Bet čia aš jau turiu planą. Ir jis veikia. Kelis kartus įkvėpiu, išspjaunu, jei nespėju nuryti į burną su oru patekusį vieną kitą užpuoliką ir neriu. Realiai tiems zvimbiantiems marozams tokio laiko užtenka, kad jie pagalvotų, jog aš nuskendau, užduotis įvykdyta, paliekam kritusius ir atgal, į bazę, pasakoti nebūtų herojiškų istorijų. Tuomet pagaliau turiu kelias ramias minutes galutiniam pabudimui ramesnėje šio proceso stadijoje. Prūdo viduryje virš galvos niekas nebeskraido.
Grįžimas, aišku, vėl gana komplikuotas. Debesis ant kranto nustemba mane pamatę, o kol jie bando atsitokėti, per tą laiką spėju pasiekti rankšluostį, drabužius ir tik tada jie persigrupavę gana padrikai pradeda pulti. Bet aš jau traukiuosi, tolstu, atsinešu ant savęs į saugią erdvę kelis, jei pataikau – taip ir palieku juos čia, tokiu būdu atsiskaitydamas už patirtus sužeidimus. Šuo bėga pirmas, vėl su kokiu guzu nuo įkandimo virš akies. Bet jis pas mane gana pacifistinių pažiūrų, nekerštingas, tai didelių nusiskundimų neturi.
Po raštinės etapo tyloje, pabaigus kavą, prasideda aktyvieji dienos darbai. Jie, kaip minėjau anksčiau, skirtingai, nei mašalai su uodais, nėra tokie nuspėjami. Kartą per dieną nuveiki labai daug, kitą – slampinėji iš kampo į kampą, nes technikos vairuotojas vakar skiepą gavo, tai šian negyvas. O kokio pobūdžio skiepas gi nekamantinėsi žmogaus. Nėra tai labai svarbu. Statybų išvakarėse, ypač po savaitgalio, dar iki Covid’o žmonės gana dažnai skiepijosi. Būdavo ir darbo metu, ar per pietų pertrauką pasidalindavo vienu kitu skiepu, žiūrėk, jau ir nėra darbuotojo, šalutinis poveikis gana stiprus reiškiasi, namo metas. Arba dar po kokį pas kaimyną ar pakeliui susileidžia. Rytojui vėl grėsmė. Statybos – sveikatą alinantis reikalas, bičiuliai, visko čia atsitinka, ne silpnųjų sportas.
Nutinka ir labai sėkmingų dienų. Daug nuveikiam, vakare jau žodžių limitas viršytas, tai ir lėčiau viskas. Vaikus iki ežero ir atgal. Bet galva ir taip, būdama ne stipriausia kūno dalis, iškrečia siurprizų, pažadina beužsnūstant. Vakar, štai, susodinus rankšluosčiais apgaubtus vaikus į mašiną supratau, kad telefono nebeturiu. Matyt pliumptelėjo į vandenį nuo lieptelio kol rinkomės daiktus. Nes nėra niekur. Grįžom ieškot. Kažkuris geras žmogus dar nardyti bandė, mažu užčiuops. Lyg nauda iš tokio vėliau būtų. Bergždžiai.
Galutinai apraudojus jis atsirado, aišku, automobilio durelėse. Neklauskit, kaip – nepasakysiu. Matyt pats grįžo.
Ta vasara tokia, visko kasdien nutinka.
Laida „Starkus stato“ žiūrovus pasieks naujame TV3 rudens sezone! Čia turėsite galimybę stebėti apleisto namo statybos darbus, iškylančius iššūkius bei išgirsti patarimus, kaip sutaupyti ir atrasti geriausius sprendimus įsirenginėjant būstą.
