Atvirame pokalbyje Stano prisiminė į atmintį įstrigusius Doveikos žodžius, gyvenimą pakeitusią patirtį bei prabilo apie tai, ką jam reiškia būti tėvu.
Žinomas vyras buvo atviras – deja, žmogus taip jau sukurtas, kad tuo metu, kai pasidaro baisu ir sunku, jis ima skubiai ieškoti pagalbos. „Čia šneku apie save. Tuo laikotarpiu, kai man buvo labai sudėtinga gyvenime, kreipiausi į kunigą, į jus, Ričardai, į psichologą. Manau, kad tai yra tas pats – kunigas ir psichologas yra sielos gydytojas. Tiesiog dar kartą ačiū, kad tuo metu atsiliepėte“, – sakė kompozitorius.
R. Šakalytė-Jakovleva prisiminė, kad jo knygoje yra aprašyta būtent ta vieta, kurioje Stano kreipiasi į kunigą Doveiką su klausimu, kodėl vėžio diagnozę išgirdo būtent jis.
Šiandien S. Stavickis-Stano prisiminė, ką tąkart kunigas jam atsakė: „Mes tuo metu šnekėjomės ir aš jo paklausiau – kodėl? Kodėl tokie dalykai atsitinka? Kaip tai būtų galima paaiškinti? Ričardas man pasakė: „Pagalvok. Tu dažnai stengiesi kažkam padėti. Turėjai aklųjų chorą, turėjai benamių chorą, dirbai su moterų kalėjimu. Galbūt dievas tau davė tokią unikalią galimybę pačiam atsidurti jų vietoje?“
Anot žinomo vyro, šie žodžiai padėjo geriau suprasti savo situaciją, o taip pat tuos, kuriuos likimas nuskriaudė ne ką mažiau.
„Labai lengva būti žinomu žmogumi, dalyvauti kažkokiame projekte ir kartais dėl vaizdo, kartais dėl kažkokio populiarumo kažką daryti. O įsijausti ir pereiti per tuos išbandymus, per kuriuos turi pereiti šie žmonės pačiam asmeniškai, tai, buvo, matyt, labai didelė dievo dovana, ir toks nukreipimas – štai, pažiūrėk ir pajausk, kaip yra iš tikrųjų. Gali šnekėti tūkstantį kartų, gali daryti labdaros organizacijas, gali padėti sergantiems žmonėms, bet kol pats nepatiri to, tol to žmogaus 100 proc. nesupranti“, – atvirai kalbėjo jis.
Kol sirgo, Stano palaikė itin glaudžius ryšius su medikais – to negali pamiršti ir iki šiol. Vis dėlto, anot jo, tik nedaugelis žino, kokius didžiulius darbus medikai atlieka kiekvieną dieną.
„Pirmiausia pasakysiu tiems, kurie nėra gydytojai ir dabar žiūri televiziją. Didžiausia problema yra ta, kad kol mes nesusiduriame tiesiogiai su liga, mes net nežinome, kad yra tūkstančiai sergančių, kad yra medikai, nežinome, kad yra didžiulės ligoninės. Kol nesusiduriame, tol nežinome, dėl to tas kvailas neigimas, nenoras būti sąmoningiems, nenoras saugoti vieni kitus, dėl to jis ir atsiranda. Neduok dieve, gyvenime susidūri su šituo dalyku, pamatai, kiek daug yra sergančių, kokia tai didžiulė infrastruktūra, kiek žmonių yra dirbančių, pradedi vertinti ir tą darbą gerbti“, – pastebėjo jis.
O štai kas liečia tikėjimą, anot atlikėjo, jis geriausiai atsiskleidžia būtent per medikų kiekvienos dienos sunkų darbą.
„Konkrečiai kalbant apie medikus, yra labai geri žodžiai iš tikybos pamokų: „Mylėk savo artimą, kaip save patį“. Man tai – krikščionybės esmė. Gal dievas su barzda, gal be barzdos – tai yra ne taip ir svarbu. Man pagrindinis dalykas apie tikėjimą yra tai. Manau, kad medikai yra būtent tie žmonės, kurie savo gyvenimu ir darbu skleidžia šitą tikėjimą, poziciją. Tai – faktas. Aišku yra ir kitas faktas – jie juk neturi dabar kito pasirinkimo. Tiesiog labai užjaučiu, labai palaikau ir esu su jumis“, – nuoširdžiai kalbėjo jis.
3 atžalas auginantis vyras koncerto metu sudainavo ir už širdies griebiančią dainą. Pasirodo, kad už jos taip pat slypi gražia istorija, kuri padėjo jam suprasti visą tėvystės esmę.
„Kartą šnekėjome su mano vyriausiu sūnumi Ričardu ir aš jo paklausiau, koks yra kiečiausias super herojus? Būna žmogus-voras, supermenenas, kokių dar būna? Jis atsakė, kad yra žmous-tėtis. Aš išskydau po šito jo pasakymo… Tai ir yra esmė – kokie mes tėčiai bebūtume, vaikų akyse mes esame tobuli, mes esame nuostabūs, patys protingiausi. Kiek įmanoma nenuvilkime savo vaikų ir atitikime bent dalelytę to, ką jie mumyse mato“, – sakė jis.
