Atvirame pokalbyje Stano pasidalijo prisiminimais apie sudėtingą vaikystės etapą, slapta brauktas ašaras ir tai, kas jam padėjo nepalūžti. Šiandien trijų vaikų tėvas teigia, kad neįsivaizduoja gyvenimo atskirai nuo savo vaikų.
Paklaustas, ko jį išmokė jo paties vaikai, Stano išskiria keletą svarbių momentų: „Jie išmokė, kad būti netobulu yra normalu. Taip pat vaikai privertė žiūrėti į pasaulį atviromis akimis ir širdimi. Nebijoti kažką išbandyti ir atrasti. Noriu pasakyti, kad būti tėvu yra pats didžiausias, geriausias ir pelningiausias darbas, kokį tik įmanoma susirasti. Nors ir kiekvieną dieną suprantu, kad vakar buvo galima kažką padaryti geriau.“
Kiek jūsų kūryboje atsispindi asmeninės patirtys iš vaikystės? – paklausėme Stano.
Labai sunku pasakyti, kiek atsispindi kūryboje. Manau, kad kūryboje ir gyvenime atsispindi viskas, kas buvo vaikystėje. Ir labai naivu manyti, kad vaikystė praeina ir praeina visos tuomet įgytos patirtys. Visos, tiek geros, tiek blogos, patirtys nusikelia į dabartį.
Kokioje aplinkoje augote būdamas vaikas?
Augau Sočyje. Sočis yra toks subtropinio klimato miestas, esantis prie Juodosios jūros, Rusijoje. Mano tėvai buvo tremtiniai. Tėvo giminė buvo ištremta į Sibirą. O mama gimusi Sočyje, kur mano tėvai ir susipažino. Tokiu būdu gimiau aš.
Mano prisiminimai iš tų laikų – amžinas pavasaris, sniego niekada nebūdavo. Jei iškrisdavo sniegas, tai būdavo itin retas reiškinys. Todėl atsidūrus Lietuvoje, savijauta buvo keista. Jaučiausi pats kaip tremtinys, kaip kadaise jautėsi mano tėvai, ištremti į Sibirą. Man irgi atrodė, kad čia kažkoks Sibiras.
Todėl esate sakęs, kad tokios vaikystės, kaip jūsų, savo vaikams nelinkėtumėte?
Vaikas iki tam tikro amžiaus turėtų būtinai augti su tėvais. Ir aš manau, kad tas tam tikras amžius yra bent jau iki paauglystės, brandos. Iki 13-14 metų tėvai yra būtini. Po to, aišku, tėvai irgi yra reikalingi, bet bent jau yra įmanoma gyventi ir be jų. Bet 9 metų vaiką... Dabar žiūriu į saviškius ir nelabai įsivaizduoju, kaip galima būtų išsiųsti mokytis kažkur kitur atskirai nuo savęs.
Kokie prisiminimai išlikę iš gyvenimo internatinėje mokykloje etapo?
Į Lietuvą atvykau būdamas 9 metų. Patekau į internatinio tipo mokyklą „Lietuvių namai“, kur mokėsi lietuvių kilmės vaikai. Jų tėvai buvo išsibarstę po visą pasaulį. Ir tokių kaip aš buvo dar apie 200-300. Tėvai mane paliko Lietuvoje, šioje mokykloje, ir grįžo į Rusiją.
Bet Lietuvoje buvo giminių, todėl savaitgaliais aš kartais apsilankydavau pas juos. Pas savo krikšto mamą, kuri gyvena Vilniuje. Tačiau iš principo buvau vienas ir ta pirma patirtis, pirmieji mėnesiai buvo labai sudėtingi. Labai daug visokių liūdnų minčių kildavo.
Ar teko pakovoti dėl vietos po saule internatinėje mokykloje?
Prisitaikyti nebuvo sudėtinga, nes visi vaikai buvo toje pačioje situacijoje. Visų tėvai išvažiavę, o vaikai lygiai taip pat atsidūrę nežinome šalyje, kur nepažįstama kalba. Iš skirtingų kraštų buvo vaikų. Iš Sibiro, JAV, Argentinos, Brazilijos, net Australijos. Lietuvių kilmės vaikai, kurių tėvai negalėjo gyventi Lietuvoje.
Dauguma vaikų buvo visiškai normalūs, iš inteligentiškų šeimų. Patys vaikai buvo kultūringi, faini. Bet kartas nuo karto atvykdavo vaikai iš labai sudėtingų šeimų, sudėtingų regionų, kai buvo bandoma pernešti tą kriminalinę pasaulėžiūrą, permesti ją visiems. Tačiau didžioji dalis vaikų buvo geri ir tų kitų atneštos idėjos neprigijo.
Tai jums pavyko išvengti klystkelių?
Jokių problemų su tuo neturėjau. Mano pagrindinis auklėtojas tuo metu buvo knygos, romanai. Ir aš labai daug skaitydavau. Mano moralinės vertybės formavosi būtent skaitant. Apie herojus, žmones, kurie kažką gelbėja, kažką daro, kažkur keliauja. Todėl mano pasaulėžiūroje nebuvo net minties apie klystkelius, kad tai galėtų būti smagu ir faina. Man atrodė, kad taip elgiasi padugnės ir nei kiek netraukdavo kriminalinė romantika.
Kas padėdavo nepalūžti?
Po trijų metų, kai buvau 12-kos, sulaukiau savo tėvų. O iki tol knygos, draugai, kurie išlikę iki šiol. Mes kartu užaugome ir mūsų tas ryšys yra labai stiprus. Taip pat giminės Lietuvoje. Laukdavau savaitgalių, nes galėdavau nuvykti pas krikšto mamą. Tiesiog buvo pakankamai užimtas laikas, daug mokslų, reikėjo kalbą išmokti.
Koks jūsų ryšys išliko su tėvais?
Kai tėvai atvyko, vis tiek liko sudėtinga situacija. Tėvas turėjo priklausomybę alkoholiui, todėl aš dalį laiko gyvenau bendrabutyje. Ir nebuvo taip, kad visą laiką gyvenčiau namie. Tad ryšys su tėvais nutrūko realiai ir po to jau nebeatsistatė taip, kaip turėtų būti. Dabar jau jų nebėra gyvų.
Ar pykote ant tėvų, kad jus paliko?
Galiu logiškai viską paaiškinti. Lietuvoje tuo metu buvo žymiai geresnės perspektyvos nei Šočyje. Jeigu aš būčiau likęs ten, tai greičiau būčiau pasukęs visai ne tuo keliu, kuriuo žengiu dabar. Ir visai ne ta ateitis manęs lauktų, todėl logiškai suprasti tai galiu. Bet vis tik pats negaliu įsivaizduoti situacijos, kurioje tokio amžiaus savo vaikus atiduočiau kažkur kitur.
Minėjote, kad internatinėje mokykloje negalėjote verkti visiems matant. Ar jūsų gyvenime buvo daug ašarų?
Taip, ypač pirmaisiais metais, kai tik atvykau. Buvo labai liūdna be tėvų, be šeimos. Tikrai vakarais būdavo liūdna ir verkdavome. Kambaryje gyvenom 3, tai visi trys ir verkdavome kartas nuo karto.
Kaip pasireikšdavo jūsų paaugliškas maištas?
Mane kažkada išsikvietė direktoriaus pavaduotojas. Paklausė, kuo aš noriu būti? Kokią ateitį sau renkuosi? Sakiau, kad noriu studijuoti teisę, tarptautinius santykius. O jis sakė, kad jie galvojo, jog aš studijuosiu kunigų seminarijoje. Toks aš buvau paauglystėje. Todėl apie jokį maištavimą nebuvo nė kalbos. Net mokytojai galvojo, kad tapsiu kunigu.
Kaip būdamas nepilnamečiu prasimanydavote pinigų?
Nešiodavau laikraščius, imdavau iš redakcijos rytais. Nešiodavome ir juos pardavinėdavome Kalvarijų turguje. Kitas darbas buvo – grojimas Pilies gatvėje. Aš grojau su gitara, o kolega su fleita. Bet netrukus supratome, kad nesiseka, tai jis pradėjo su kepure vaikščioti ir rinkti pinigus, o aš grodavau. Tokie buvo pagrindiniai darbai.
Kada muzika atsirado jūsų gyvenime?
Muzika atsirado vieną vasaros savaitgalį, kai mane pakvietė į skautų stovyklą. Nuvažiavau ten, kur mane išmokė groti gitara. Ten išmokau per savaitgalį porą akordų, grįžau namo ir pasakiau, jog man labai įdomu. Tėvas pasakė, kad labai gerai, nes, paaiškėjo, kad ir jis mokėjo groti gitara. Jis pradėjo mane mokyti.
Pats esate trijų vaikų tėtis. Ar jų elgesyje matote save patį vaikystėje?
Turiu 6 metukų Joaną, 9-erių Adomą ir Ričardą 14 metų. Trys vaikai yra visiškai skirtingi. Kiekvienas atrodo tarsi būtų skirtingų tėvų, su specifiniais charakteriais. Visur yra ir panašumų, bet žymiai daugiau matau skirtumų. Vaikai yra užsispyrę, besilaikantys savo nuomonės, taip pat yra pakankamai uždari su nepažįstamais žmonėmis. Nors Adomas laisviau bendrauja, bet kiti – santūresni. Ir pakankamai gabūs visokiems menams.
Kokių vaikų auklėjimo klaidų nepavyko išvengti?
Kiekvieną dieną suprantu, kad buvo galima kažką padaryti geriau. Mane puikiai supras bet kuris vaikus auginantis žmogus. Todėl, kad tai yra labai sudėtinga. Tenka susitvarkyti su savo emocijomis, su savo mintimis ir viską padaryti tobulai. Yra tų klaidų iki kaklo.
Ko jus išmokė jūsų pačių vaikai?
Mano pačių vaikai ir jų auginimas išmokė, kad būti netobulam yra normalu. Kitas dalykas, kurio išmokė vaikai – žiūrėti į pasaulį atviromis akimis ir širdimi. Nebijoti naujovių, nebijoti kažką išbandyti ir atrasti.
Visuomenės akyse sukurtas stereotipas, kad aktorių ir atlikėjų gyvenimuose neišvengiamai susiduriama su įvairiomis priklausomybėmis. Kiek jūsų kelyje jų pasitaikė ir kaip su tuo tvarkėtės?
Šie pavojai egzistuoja bet kurioje sferoje. Tik aišku pramogų pasaulyje gal jų yra daugiau. Man buvo viskas labai paprasta, nes turėjau tėvą, kuris buvo priklausomas nuo alkoholio. Tad man nebuvo jokių abejonių, kad tai yra blogai. Bet kokia priklausomybė, bet kokie narkotikai yra labai blogai. Puikiai žinojau, kokia viso to pabaiga būna ir kaip tai atrodo. Todėl net nešovė mintis išbandyti kažką.
Lietuvoje šiuo metu yra apie 6 tūkst. bent laikinai tėvų globos netekusių vaikų. Kas lemia tokius skaudžius skaičius?
Kažkada Dalia Grybauskaitė pasakė, kad Lietuvoje turi nelikti vaikų namų. Tai labai džiaugiuosi, kad link to yra einama. Žinote, ką noriu perduoti kiekvienam tėvui? Dabar įprasta, kad skyrybų atveju vaikai tampa mamos atsakomybe. Tėvas nebent alimentus moka.
Tai noriu pasakyti, kad būti tėvu yra pats didžiausias, geriausias ir pelningiausias darbas, kokį tik įmanoma susirasti. Tai tauriausia veikla. Ir visi vyrai, kur dėl kažkokių priežasčių pabėga nuo tokios atsakomybės ir džiaugsmo, jie praranda geriausią, ką apskritai galima gyvenime turėti.
Todėl linkiu vyrams neišsigąsti. Niekada nėra per vėlu. Net jei dabar nebendraujate su savo vaikais dėl kažkokių priežasčių, nutraukite šią tylą ir būtinai bendraukite su jais. Kreipiuosi į tėčius, bet tas pats galioja ir mamoms.
Daugiau likimo nuskriaustų vaikų gyvenimo istorijų bei jiems tekusių šokiruojančių išbandymų pamatykite Edmundo Malūko romano motyvais kurtame seriale „Šiukšlyno žmonės“, tik per „Go3“ televiziją.
