tv3.lt kalbinta V. Skaisgirė atskleidė, kad sūnus savo edukacinį kelią pratęs Vilniaus Šolomo Aleichemo gimnazijoje bei plačiau papasakojo apie artėjantį naują gyvenimo etapą.
Vaida, kokios nuotaikos prieš pirmąją rugsėjo 1-osios šventę? Ar jaudinatės?
Atėjo tas laikas labai greitai... Sūnus labai džiaugsmingai laukia mokslų metų, jam niekas nebaisu, viskas labai įdomu, jis to laukia su entuziazmu, su vaikišku užsidegimu. Aš irgi labai laukiu jo mokslo metų pradžios. Aišku, su džiaugsmu, lūkesčiais, bet ir jauduliuko yra nemažai. Mokykla yra jau kitas gyvenimo etapas, nebus taip, kaip darželyje. Bendravimo ypatumai, pritapimas prie aplinkos, vaikų, daug momentų, bet tikiuosi, kad Atas, kuris labai komunikabilus, lengvai pritaps ir adaptacija įvyks be didelių iššūkių.
Pasirinkote Vilniaus Šolomo Aleichemo gimanziją. Pagal kokius kriterijus rinkotės mokymo įstaigą?
Mano tėvai nuo mažų dienų diegė, tiek aš su vyru sūnui diegiu, kad mokslas yra svarbu. Ne ką mažiau siekti savo tikslų, ką Atas sėkmingai jau daro metus, jis atrado krepšinį, bet mokslas yra ne ką mažiau svarbus, net svarbesnis.
Apie šią mokyklą girdėjau jau labai seniai, mano daug pažįstamų turi vaikus, kurie lanko šią mokyklą, esu sužavėta jų požiūriu į auklėjimą, į vaikus, į žmogiškąsias vertybes, discipliną, griežta mokykla, su savo aiškia tvarka, nelaužomomis taisyklėmis, bet, mano galva, tai besiformuojančiai asmenybei yra labai svarbu. Jų aukštas mokymo lygis, emocinė aplinka, emocinės vaikų sveikatos puoselėjimas sutampa su mūsų, todėl esam labai laimingi, kad pavyko patekti į šią mokyklą.
Yra visokių baimių, nors Atas ir moka daugiau nei reikėtų pirmokui – ir skaityt moka, ir rašyt, ir skaičiuoti... Bet bus pirma klasė vis tiek visų vaikų sulyginimas į bendrą lygį, tad tikiuosi, kad jam bus įdomu mokytis, nors daug ir moka.
Atas į tėtį – jau treniruojasi krepšinio aikštelėje – bet ar planuojate kitas veiklas?
Jei neklystu, visos Vilniaus mokyklos turi turėti prailgintas dienos grupes, kai tėvai dirbantys, o vaikams pamokos baigiasi 12 valandą, yra problema, kur jiems leisti laiką. Šioje gimnazijoje yra prailgintos dienos grupė, taip pat daug būrelių – robotika, šokiai, dainavimas... Aišku, jis tęs savo krepšinio mokyklos lankymą, ten 3 kartus per savaitę treniruotės vyksta. Nesinori apkrauti vaiko, mokytoja labai šauni, pati tą prailgintą grupę prižiūrės, kad jie ir laisvo laiko turėtų, ir pamokas paruoštų, ir pažaistų.
Koks Atas kaip vaikas? Krečia išdaigas ar labai ramus?
Atas yra viesuliukas... Jis ne iš tų vaikų, kurių gali nepastebėti. Jis daug bendrauja, jam nėra problemų, aišku, čia mūsų su Rolandu indėlis, kad tai pas mane darbe su kolegomis, tai pas Rolandą darbe tarp visų, jam nėra baimių bendrauti nei su suaugusiu, vyresniu ar jaunesniu vaiku. Jis bendraujantis, einantis į kontaktą. Aišku, būna problemų su drausme, bet jas labiau pastebiu tik namuose. Darželyje suprasdavo, kad yra tvarka, o namuose sau daugiau leisdavo. Tikiuosi, kad mokykloje irgi išlaikys tą supratimą, nes ten taisyklė ten ne šiaip sau sugalvota, taip turi būti, tvarką turi gerbti.
Kaip prisimenate etapą nuo sūnaus gimimo iki dabar? Greitai prabėgo laikas?
Laikas teka normalia vaga, tavo metai eina, vaiko, viskas vyksta natūraliai, bet, kai ateina kertinės ribos, kai pradedi mokyklą, eini į universitetą, naują darbą, visa tai tave supurto, priverčia sustoti. Atrodo, kad laikas akimirksniu praėjo...
Visai neseniai „Facebook“ priminė, ką kėliau prieš 5-6 metus, pamačiau Ato nuotrauką, kur jis pirmąkart buvo atsistojęs ant kojų... Tai tas leliukas jau ruošiasi į pirmą klasę, prasideda etapas, kuris bus bene ilgiausias gyvenime... Nei universitete tiek laiko leidžiame, nei darbovietėje. Jausmas keistas, bet tikrai nėra dėl to baisu, gera, kad esu jauna mama, darbinga, o mano vaikas jau toks didelis, smagu, kad jo seneliai dar jauni, viskas natūraliai.
Ar prisimenate savo pirmąją dieną mokykloje?
Labai gerai prisimenu tą dieną. Mes su jaunesne seserimi buvome labai sulipusios ir palepintos tėvų... Mes labai trumpai tik lankėme darželį, neturėjome socialinio pagrindo ir man buvo labai baisu. Aš augau savo name, kieme, turėjau draugų, sesę, bet tai buvo mažas pasaulėlis. O mokykla... Tokia didelė, tiek daug vaikų, man buvo labai nemažai baimės, bet buvau drąsi, todėl sėkmingai viskas įsivažiavo, pradėjau džiaugtis mokykla.
Mūsų mama mokėdavo sukurti labai gražų laukimo momentą. Mes labai atsakingai rinkdavomės pieštukus, liniuotes, kuprines, kaspinus... Jau vasaros viduryje laukdavau rugsėjo, kad galėtume važiuoti apsipirkti. Atas neturi jokios problemos, jis gali nueiti bet kur ir visur laisvai jaustis. Jam tikrai nekyla jokios baimės.
Rugsėjui jau pasiruošėte, apsipirkote, kam daugiau tai teikė džiaugsmo – mamai ar sūnui?
Tikriausiai mamai... Man smagu buvo rinkti pieštukus, parkerius... Man buvo smalsiau, įdomiau, o jam aktualiausia buvo išsirinkti kuprinę krepšinio tematika, penalą... O visa kita liko man. Džiaugiuosi, kad mokykla pasirūpino, kaip palengvinti tėvams dalią, nes negali žinoti, kada ir ko tam vaikui reikia. Jie davė labai aiškius sąrašus, ko ir kiek reikia, todėl pagal tai su pardavėja išsirinkome labai greitai ir tai, ko tikrai reikės.
O mokykloje bus privaloma uniforma?
Taip, bet man visada buvo gražu uniformos. Mokykla yra ne pramogų parkas ar namai, tai – mokymosi įstaiga. Aš pati mokiausi mokykloje, kur buvo uniforma. Jau tada man ji patiko, todėl viskas bus gerai. Tėvams pamažėja rūpestis dėl drabužių.
Kaip planuojate praleisti šią dieną? Ar atvyksite kartu su vyru?
Žinoma, tai bus visiems labai didelė šventė. Atvažiuos ir sesuo su vyru, gaila, kad tėvai šiuo metu šiek tiek silpnesnės sveikatos, tai negali atvykti. Su Atu savaitgalį aptarsime, ką jis norės veikti, kur norės pietauti, ar eiti į kiną, ar pramogų parką... Atsimenu, kad mano mama ir tėtis taip darydavo, nes mes galėdavome pasakyti, ko ir kada norime, o tėvai stengdavosi išpildyti tą norą. Šįkart Atukui irgi duosiu sudėlioti programą.
