Istorija remiasi garsiuoju rašytojo Edmundo Malūko romanu „Šiukšlyno žmonės“, o jos akcentas – gyvenimo nuskriausti vaikai iš globos namų, kurie visomis išgalėmis bando kabintis į gyvenimo atlapus, siekdami išgyventi sukrečiančioje aplinkoje – šiukšlyne.
Serialo, kuris nuo sausio 24 d. bus transliuojamas naujos kartos televizijoje – „Go3“, prodiuseris Erikas Kundreckas pabrėžia, kad žiūrovų akį labiausiai turėtų patraukti „Šiukšlyno žmonės“ originalumas ir pasauliniu mastu nedaug eksploatuota tema.
Kas yra tie „Šiukšlyno žmonės“? – pasiteiravome prodiuserio R. Kundrecko.
„Šiukšlyno žmonės“, nesiveliant į filosofinius apmąstymus, yra pagal kiekvieno žmogaus suvokimą. Kodėl „Šiukšlyno žmonės“? Todėl, kad mes remiamės populiaraus Edmundo Malūko romano „Šiukšlyno žmonės“ motyvais.
Todėl tokį pavadinimą mes ir naudojame. Manau, kad reikia pačiam žiūrovui palikti galimybę susidaryti įspūdį, kas yra tie „Šiukšlyno žmonės“? Čia labai filosofinis klausimas.
Seriale kalbama apie sunkius Lietuvos žingsnius atgautos nepriklausomybės keliu. Kokie jūsų prisiminimai išlikę iš to laikmečio?
Tais laikais buvau paauglys. Atsimenu iš tikrųjų tuos laikus. Ar tam įtakos turėjo tas romanas, negaliu pasakyti. Šalia Kauno tuo metu buvo didelis Lapių sąvartynas.
Girdėdavau istorijas, kaip po pamokų kažkas kažkam siūlydavo nuvažiuoti į tą sąvartyną, paieškoti vertingų daiktų, pinigų. Sklandė tokios miesto legendos, bet kiek jose būdavo tiesos – sunku pasakyti. Tokios legendos buvo žavios.
Tais laikais mes gerai gyvenome. Nepalyginsi su tais, kurie gyveno šiukšlynuose. Socialinė viso to reikalo pusė – subkultūra. Tie žmonės kitaip ir nemokėjo gyventi. Šiukšliavimo kultūra yra labai sena.
Skaičiau įdomią studiją apie šiukšliautojų kultūrą. Ji siekia tūkstantmečius. Visą laiką būdavo tų, kurie geriau nedirbs, bet kažką susiras, paprašys kitų. Žinoma, kodėl taip susiklosto gyvenimas, lemia įvairios priežastys. Bet šiukšliautojai apskritai yra subkultūra.
Ar teko vaikystėje susidurti su gyvenimo neteisybe – nebūtinai tiesiogiai pačiam, bet, pavyzdžiui, draugų aplinkoje?
Tikrai džiaugiuosi, kad gyvenau socialiai gerai apsaugotoje aplinkoje. Automatiškai tai apribojo draugų ir pažįstamų ratą. Tiesiog man yra įstrigusios tos miesto legendos. Žinoma, visur matai, kad kažkas kažko ieško, šiukšliauja. Po konteinerius kažko ieškančių žmonių anksčiau būdavo daugiau. Nežinau, kiek jų yra dabar, bet jie niekur nedingę. Tai taip pat savotiška šiukšliautojų kultūra, kuri niekur nepradingo. Aišku, dabar nebėra galimybės nuvažiuoti į sąvartyną ir ten apsigyventi.
Dar papildysiu, kad šiukšlynas nuo sąvartyno skiriasi iš esmės. Šiukšlynas – nekontroliuojama aplinka, o sąvartynas – verslas. Tai esminis skirtumas. Šiandien turime atliekų kultūrą. Yra dalykai, kurie tapo verslu. Tam tikros šiukšlės yra perdirbamos, rūšiuojamos. Pati sąvoka pasikeitusi.
Pasikartosiu, kad fžiaugiuosi, jog asmeniškai su tokiais dalykais nesusidūriau ir tikrai nelinkėčiau to niekam. Jei paimtume tą patirtį, kurią patiria serialo herojai, tai nelinkėčiau niekam to patirti. Ypač, kai kalbame apie vaikus, kurie pabėga iš vaikų namų. Tai siaubingi dalykai. Mokslinėse studijose yra aprašyta, kad dalį šiukšliautojų sudarydavo vaikai. Kaip jie ten atsirasdavo – aprašomi įvairūs scenarijai, bet vaikų visada būdavo.
Žinoma, seriale, taikydami draminius principus mes kai ką išryškinome, kažką parodome stipriau, bet su tų dienų realybe tikrai yra nemažai sąsajų.
Esate minėjęs, kad romano autorius nebijojo perteikti nemalonios realybės. Ar seriale ji taip pat atsispindės?
Kažkokie apribojimai atsiranda dėl daugelio priežasčių. Jei norėtume parodyti kažką drastiško, tai automatiškai atsiranda amžiaus cenzai. Tada ribotume savo auditoriją, o kiekvienam kūriniui norisi platesnės auditorijos. Automatiškai kažkokius dalykus perteikiame kaip numanomus, paliekame „tarp eilučių“.
Šiais laikais tokios temos, kaip vaikų išnaudojimas darbui, vergija, seksualinis išnaudojimas, visuomenėje yra labai užaštrintos. Aišku, iš tais laikais tos temos buvo labai jautrios, bet dabar viskas dar jautriau.
Mes labai daug apie tai diskutavome su režisiere Inesa Kurklietyte. Pavyzdžiui, tema dėl vaikų išnaudojimo, tai buvo rimtas iššūkis, kaip viską tinkamai perteikti, išvengti atvirų scenų, kuriose dalyvauja ir vaikai. Neturėjome tikslo orientuotis tik į smurtą ar seksą. Tai yra draminis serialas, kuriame paliečiamos socialinės temos. Bet mes neužsidarėme labai siauros auditorijos rėmuose.
Kaip sekėsi įsijausti į kiekvieną personažą, jų emocijas, įvykius, kuriuose jie atsidūrė?
Noriu pabrėžti, kad serialas ir romanas iš principo yra du skirtingi dalykai. Žinoma, filmuojant serialą buvo tikrai jautrių dalykų. Visko buvo, žmonės ten išgyveno antrą dramą šalia kamerų. Bet tuo šis kūrinys iš principo ir yra įdomus.
Su kokiais gyvenimiškais iššūkiais teko susidurti kuriant serialą?
Labiau įstrigo darbas kūrybinėje grupėje, būtent tikro sąvartyno aplinkoje. Iš tikrųjų visi pajautė tą atmosferą, tą dvasią. Realiai, mes susikūrėme savo šiukšlyną. Žinoma, jis buvo kontroliuojamas, nesmirdėjo.
Mes stengėmės tą perduoti žiūrovams, kad jie pajustų tą atmosferą. Užteko vieno kito filmavimo, kad ir patys aktoriai geriau suprastų, kokios tada buvo sąlygos. Manau, kad visiems tai padėjo.
Iššūkių buvo daug. Teko bandyti atkurti autentišką aplinką, kad žmonės pajaustų tą atmosferą. Mes sukūrėme ištįsą šiukšlynų palapinių miestelį. Su kostiumais daug darbo buvo. Šiame projekte visiems buvo sunku, bet tuo pačiu ir įdomu. Elementariam seriale su tokiais iššūkiais nesusidursi.
Kas padėjo sukurti autentišką sąvartyno aplinką?
Projekto pradžioje susipažinau su moksline studija. Vėliau susibendravome su VAATC (Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centras – aut. past.) atstovais. Jie mums papasakojo labai daug įdomių dalykų – apie šiukšlyno istoriją ir kultūrą. Buvo labai įdomu.
Papasakojo, kaip tas dalykas vystėsi, evoliucionavo, keitėsi. Dabar tokių dalykų nebėra, nes teritorijos yra aptvertos, saugomos. O tuo metu ten buvo atskira civilizacija. Žmonės gyveno pasidaliję įtakos teritorijomis.
Su kokiais žmonėmis teko bendrauti, bandant perprasti, o po to ir perteikti „Šiukšlyno žmonių“ emocijas?
Kiekvienas mūsų departamentas patys ieškojo šaltinių, kad kuo autentiškiau pavyktų viską atkurti. Visi labai atsakingai dirbo šioje vietoje, pagal tam tikrus laikmečius atkūrinėjo. Atitinkami automobiliai, drabužiai tų laikų.
Buvo įdėta daug pastangų. Pas mus dirbo keli žmonės, kurie dalyvavo ir filmuojant serialą „Černobylis“. Tas labai daug davė, žmonės jau turėjo reikšmingos patirties. Tas mums labai padėjo. Seriale atskyrėme laikmečius savo koloritu, manieriniais filmavimo akcentais. Siekėme originalumo.
Serialo kūrimas nuo idėjos iki rezultato užtruko beveik 3 metus. Kaip kuriant serialą keitėsi jūsų asmeninis požiūris į visuomenę, jos problemas?
Tai nebuvo greitai produktas. Mes labai daug įdėjome pastangų į scenarijų. Niekada neteko su tuo susidurti. Ilgai rašėme, perrašėme, pergalvojome. Filmavome serialą lyg kino filmą. Daug dalykų lieka neįvertinti. Juostos sukasi, minutės, sekundės bėga, daug kas lieka nesuprasta, nepastebėta. Bet kūrinys turi kalbėti pats už save.
Kiekvienas projektas kažką tau duoda, kažko iš tavęs pareikalauja. Aš labiau į tokius projektus žiūriu iš profesinės pusės. Šis projektas iš tikrųjų buvo labai aukštas kalnas, į kurį mes pasidarėme daug laiptelių ir įlipome.
Tas požiūris keičiasi į tai, ką mes su kūrybine komanda galime dar padaryti, kokius projektus įgyvendinti. Tai pasikeitė. Kai visi supranta, ką padarė, tai automatiškai tu supranti, kad pasiekei tam tikrą lygį. O tada pradedi galvoti – kas toliau? Sustiprėjo profesiniai raumenys, sausgyslės ir sąnariai.
Kuo „Šiukšlyno žmonės“ turėtų patraukti žiūrovo dėmesį?
Kiekvienas žiūrovas nuspręs pats, kas jam tinka ar netinka. Kitas dalykas, kas man būna juokinga, kai girdi, kad kažkas giriasi sukūręs brangiausią lietuvišką serialą ar filmą. Bet pinigai su kokybe ir populiarumu nėra susiję. Buvo 1999 m. filmas, projektas „Bleiro raganos“, kurių biudžetas siekė 60 tūkst. dolerių, o visame pasaulyje uždirbo 250 milijonų dolerių.
Manau, kad žiūrovas pats atsirinks, kas jam įdomu, o kas ne. Žiūrint bendrąja prasme – šis mūsų projektas yra iš principo originalus. Tai nėra ta idėja, kad pamačiau kažkokį filmą ir serialą, tai padarysiu tokį patį, tik lietuvišką. Mes turime originalią idėją ir apskritai, pasauliniu mastu, nedaug eksploatuotą temą. Tie dalykai yra įdomūs.
Originalumas ir labai mažai eksploatuota tema. Turime „Go3“ originalų turinį, tai šis serialas labai atitiks tai, kas užrašyta, ir ką žiūrovai pamatys. „Go3“ originalus turinys. Ir tai bus iš tikrųjų tiesa.
Gyvuliški instinktai ir kova už būvį Edmundo Malūko romano motyvais kurtame seriale „Šiukšlyno žmonės“, nuo sausio 24 dienos, tik per „Go3“ televiziją.