Į stovyklą – trys išmanieji
Paklausus Simono apie įsimintimiausią stovyklose „Laisvės kodas“ patirtą nuotykį, jis užsimena labai mėgstantis būti stovyklos inspektoriumi – tuo, kuris tikrina galbūt ne visai supratusius, ko atvažiavo į stovyklą, turinčius žalingų įpročių ir kur nors slepiančių cigaretes, rašoma pranešime spaudai.
„Turiu tam puikią nuojautą – tarsi žinau tinkamą vietą ir tinkamą laiką, kur atsidūręs pagaunu besislepiančius vaikus nusikaltimo vietoje. Kadaise, prieš kelis metus po stovyklos pietų (rūkantys žino, kad pavalgius norisi parūkyti), nusprendžiau pažiūrėti kur keliauja du jaunuoliai, kuriuos vis pastebėdavau grįžtančius iš miškelio. Norėjau sutikti juos ne grįžtančius iš ten, o dar esančius miške – norėjau pažiūrėti, ką gi jie ten veikia.
Jiems išėjus po pietų, išėjau paskui ir, apsukęs didelį lanką, kad į mišką įeičiau jų nepastebėtas, atėjau pas juos jau įsijungęs telefono vaizdo kamerą. Nufilmavęs kaip jie numeta cigaretes ant žemės, priėjau pasikalbėti. Iš pradžių vaikinai dar bandė meluoti, kad niekas ten nerūkė, bet galiausiai prisipažino, tad paprašiau jų parodyti, kur laiko cigaretes. Kartu su vaikinais nuėjome į jų kambarį ir cigarečių jie nebeturėjo“, juokiasi Sveikuolių sąjungos prezidentas.
Pasak Simono, viskas nebuvo taip paprasta: „Reikia mokėti kalbėtis su vaikais, ypač tokiomis temomis. Panašios istorijos man visada labai įsimintinos. Džiaugiuosi savo gera nuojauta, leidžiančia atimti žalingus dalykus iš vaikų ir bent jau savaitę leisti jiems nuo jų apsivalyti, pabūti tikrai sveikuoliškai. Mano namuose jau sukaupta nebloga įvairių – įprastų ir elektroninių cigarečių bei jų skysčių kolekcija. Šią kolekciją laikau specialioje dėžutėje, ant kurios parašyta „Konfiskuotos stovykloje“,- šypsosi vyras.
Būna, kad į stovyklą vaikai atsiveža net tris telefonus, o stovyklose telefonai surenkami, jais naudotis neleidžiama. „Kartą atvykus į stovyklą, pirmą vakarą paprašėme atiduoti telefonus, vienas vaikas atidavė, mes jį pasižymėjome, o vėliau pamatėme jį naudojantis kitu telefonu. Atėmėme ir jį, bet po kiek laiko pamatėme, kad šis vaikas turi ir trečią telefoną, kurį taip pat teko atimti. Jei kas nors dar bando slėpti tai, kuo nesinaudojama, kas nevartojama stovykloje, iki jos vidurio jau tikrai būname viską atradę ir surinkę“,- džiaugiasi Simonas Dailidė.
Į stovyklą – su ašaromis, iš stovyklos – su ašaromis
„Dažnai sakau, kad vaikai, atvažiuodami į stovyklą, verkia, o išvažiuodami – irgi verkia. Žinoma, kai kurie atvažiuoja jau šypsodamiesi, nes nekantrauja visko patirti, o išvažiuoja – taip pat šypsodamiesi, nes yra tikri, kad dar grįš“,- pasakoja Simonas. Pasak jo, kai kurie vaikai atvežami tarsi per prievartą, pažadėjus vėliau ką nors jiems nupirkti, kad tik vaikas sutiktų važiuoti į stovyklą. Būtent tie vaikai atvažiavę verkia ir nenori likti, bet jau po poros dienų jiems stovykloje taip patinka, kad išvažiuojant būna be galo liūdna palikti naujus draugus ir visą gėrį, kurį patyrė stovykloje.
Simono teigimu, tai lemia stovyklų organizatorių patirtis. „Jau daug metų organizuojame stovyklas ne tik suaugusiems, bet ir jaunimui, todėl puikiai žinome, kas veikia geriausiai, o kas galbūt visai neveikia. Jaunimas ilgainiui taip pat keičiasi, todėl nuolat pritaikome, šiek tiek keičiame ir stovyklų programą, atsižvelgiame į dabarties tendencijas.
Tačiau mūsų vertybės bei svarbiausi stovyklos programos akcentai visada išlieka“. Tai, kad vaikai nebenori išvykti, Simono nuomone, lemia ir jų atitrūkimas nuo telefonų, socialinių tinklų – jie tarsi išlenda iš savo kiauto, kuriame įprastai slepiasi, ir pradeda daugiau bendrauti su aplinka, tyrinėti ją. Tokiu būdu vaikai atranda daugybę įdomių veiklų be telefono. Veiklų, apie kurias jie niekada negirdėjo ir kurių nebanadė.
„Kai kurių dalykų nemoko nei namuose, nei mokyklose. Tai – pavyzdžiui, kvėpavimo pratimai, nusiraminimo, streso valdymo būdai, kurių vaikus dar nebūna girdėję. Galiausiai, stovyklose vaikai geriau susipažįsta su savimi, vėlgi, todėl, kad jose būna be telefonų – vien tai itin daug reiškia“,- pasakoja daug metų stovyklas ir renginius jaunimui organizuojantis sveikuolis.
Po stovyklos – sveika mityba ir mankšta
Simonas Dailidė pasakoja, kad vaikai po stovyklų tikrai pasikeičia ir tėvai nuoširdžiai už tai dėkoja: „Esu kalbėjęsis su daug stovyklų dalyvių tėvų, kurie dalinosi tuo, kad po stovyklų jų vaikai kurį laiką, dar jaučiant patirtas emocijas, būna nepaprastai geri, tarsi šilkiniai. Vieni tai išgyvena ilgiau, kiti – trumpiau, bet teigiamą pokytį pastebi visi. Dauguma vaikų po stovyklų bent jau tam tikrą laiką atsisako valgyti mėsą, daugiau juda ir mankštinasi, grūdinasi – daro tai, ko išmoko per savaitę stovykloje“,- teigiamais vaikų įpročiais džiaugiasi stovyklos „Laisvės kodas“ organizatorius.
Atradęs dalykus, kurie veikia teigiamai, nori tuo dalintis su kitais, nori juos skatinti tai išbandyti, kad tą poveikį, tą gerumą patirtų ir jie. „Būna situacijų, kai po stovyklų grįžę jaunuoliai pradeda sveikos gyvensenos principų mokyti savo tėvus. Kai kurie tėvai tik pasijuokia, o kiti – taip pat pasijunta motyvuoti keistis. Į kitą stovyklą tokie vaikai dažniausiai jau atvažiuoja kartu su broliais ir sesėmis, nes nori su jais pasidalinti savo atradimais“, – džiaugiasi Simonas.
Nežino, ar į šią stovyklą leis savo dvynius
„Ir laukiu, ir nelaukiu, kol galėsiu į jaunimo stovyklas leisti savo vaikus. Iš dalies to nelaukiu todėl, kad pasikeis mano paties dalyvavimas stovyklose. Dabar galiu visą savo dėmesį skirti aplinkai, tam, kas vyksta ir stovyklos dalyviams. Kai jose dalyvaus mano paties vaikai, viskas bus truputį kitaip“, – atvirai dalinasi Simonas. Apskritai, jis nuoširdžiai rekomenduoja dalyvauti visose vaikų stovyklose: „Galbūt ir pats vaikus leisiu į kitas stovyklas – kai jie būna tarp svetimų žmonių, visai kitaip pažįsta pasaulį. Tokiu atveju jie patys būna už save atsakingi, šalia nėra nuolat besirūpinančių mamos ir tėčio, todėl vaikai pradeda kitaip suvokti gyvenimą“, – svarbiais vaikams patyrimais dalinasi Sveikuolių sąjungos prezidentas.
Pasak Simono Dailidės, stovyklose vaikai išmoksta savarankiškumo, tampa tvirtesni, drąsesni, susiranda naujų draugų ir patys susikuria savo aplinką. „Man atrodo, vaikams ir paaugliams tai – nepaprastai įdomu bei vertinga. Kuo daugiau dalyvaujama stovyklose, tuo geriau išmokstama susikurti naują pradžią. Vaikams tai – labai naudinga ir aktualu, nes jie pradės dar daug naujų dalykų – būrelių, mokyklų, universitetų, darbų. Stovyklose išmokstama nebijoti ir drąsiai leistis į naujas patirtis, suprantant, kad tai – ne tik nebaisu, o netgi smagu“, – teigia vyras.
Saugi ir palaikanti „Laisvės kodo“ stovyklų aplinka
Simonas įsitikinęs jo organizuojamos stovyklos „Laisvės kodas“ emociniu saugumu: „Joje niekas iš vaikų nesityčios, jų nestumdys. Tą savaitę kartu visi praleidžia tikrai draugiškai ir pozityviai. Tai sukuria teigiamą susipažinimo su kitais žmonėmis ir savarankiško gyvenimo pradžios patirtį. Atidžiai sudarome namelių apgyvendinimo planus, siekdami, kad kartu gyventų panašaus amžiaus vaikai, todėl dažniausiai jie atranda bendrų interesų ir susidraugauja. Stovyklos programa sudaryta taip, kad visi daug bendrautume, susipažintume, sudarome tam tikras palaikymo grupes, todėl nejaukumo ir nepritapimo pavyksta išvengti. Mūsų patirtis leidžia padėti kiekvienam stovyklos dalyviui jaustis gerai“, – džiaugiasi ilgametis sveikuolis.
Be viso to, vaikai jaunimo stovyklose išmoksta itin svarbių įrankių, padedančių susitvarkyti su įtampa ir stresu, naujai patirti santykius su tėvais, su kuriais dažnai pykstamasi. „Stovyklose stengiamės į santykius žvelgti kitokiu kampu – padedame vaikams suprasti, kaip jaučiasi ne tik jie patys, bet ir jų aplinkos žmonės, pavyzdžiui, tėvai. Tai padeda mokytis empatijos ir supratimo“, – teigia Simonas Dailidė.
Stovyklos „Laisvės kodas“ organizatorius visada žavisi, stebėdamas vaikus ir paauglius, ką nors patiriančius pirmą kartą – pavyzdžiui, brendančius per pelkę: „Kaskart taip įdomu stebėti jų dar nepatirtas emocijas ir reakcijas, išgyvenant neįprastą, kiek nepatogią, iš komforto zonos pasitraukti skatinančią situaciją. Kviečiu visus drąsiai žengti iš tos komforto zonos ir patirti ką nors naujo. Kada, jei ne vasarą? Viena iš jai būdingų savybių – tai, kad vasara greitai baigiasi. Tad leiskimės kartu su nuotykį ir kurkime puikius prisiminimus. Nors telefone nuotraukų iš stovyklų nebus, bus gausybė prisiminimų, o nuotraukomis pasirūpinsime mes“, šypsodamasis susitikti kviečia Simonas Dailidė.
Teksto autorė: Agnieta Jonikienė, www.sveikuoliai.lt
