Nesu itin tikintis, o ir nespręsti apie knygą iš jos viršelio vis dar neišmokau, tad išgirdęs apie 2019 metais pasirodžiusią krikščioniška dramą „Prasiveržimas“ pagalvojau sau – „ai, ir vėl kals į galvą, koks aš nusidėjėlis“ ir nusprendžiau šį filmą tiesiog ignoruoti.
Tačiau, kai juosta buvo nominuota „Oskarui“ už geriausią dainą, visgi nusprendžiau akimirkai išjungti savo išankstinį nusistatymą ir daviau „Prasiveržimui“ šansą. Po beveik dviejų valandų nusivaliau ašaras, vėl nutaisiau „šalto bičo“ mimiką ir prisiekiau sau niekada nebespręsti apie filmus jų nepažiūrėjęs.
APIE KĄ MES ČIA...
Pirmas (ir kol kas vienintelis) amerikietės Roxannos Dawson filmas pasakoja tikrą, 2015 metais įvykusią istoriją apie mirtį įveikusį ir visą miestelio bendruomenę sutelkusį 14-metį Johną Smithą.
Itin religingų Briano ir Joyce įsūnytas gvatemalietis išgyvena tai, ką turbūt patiria dažnas paauglys, – laikotarpį, kurį vadinu „visi užknisot, atstokit pagaliau“. Savo mamai jis vis dar mažas berniukas, kurį norisi popinti ir myluoti, o mokykloje jo laukia užgauliojimai, kuriuos Johnas kompensuoja agresyviu ir egoistišku žaidimu krepšinio aikštelėje.
Taigi, nepabijosiu pasakyti, kad Johnas filmo pradžioje elgiasi kaip mažas, savanaudis šiknius, kol vieną dieną neįvyksta lemtingoji tragedija. Nepaisydamas aplinkinių įspėjimų, berniukas su kitais dviem draugais užlipa ant ne itin tvirto ledo ir ten... na, tiesiai šviesiai – išsidirbinėja. Galiausiai į duris pasibeldžia ponia karma ir ledas įlūžta, panardindamas visus tris berniukus po lediniu vandeniu.
Pavydėtinai greitai prisistačius visoms tarnyboms, du berniukai sėkmingai išgelbėjami, tačiau sąmonės netekęs Johnas lieka po vandeniu. Vilties netekę gelbėtojai jau rengėsi atsitraukti, tačiau vienas jų išgirsta Dievo balsą, įsakantį grįžti atgal. Johnas sėkmingai ištraukiamas iš vandens, tačiau jo širdis jau nebeplakė...
MAMOS MEILĖ STIPRESNĖ UŽ VISKĄ
Nepamirškime, kad „Prasiveržimas“ yra krikščioniškas filmas, tad čia turi dominuoti tikėjimas. Nepamirškime ir to, kad juosta pastatyta pagal pačios Joyce Smith knygą, kurioje moteris išdėstė visus savo išgyvenimus. Jos sūnus be pulso pragulėjo visą valandą, vilties neteko tiek medikai, tiek Joyce vyras Brianas, tad religinga moteris atsisuko į tą, kuo pasitiki labiausiai – Dievą. Po karštų maldų įvyko stebuklas – Johnas atgavo pulsą.
Taip tikėjimas ir malda tapo pagrindiniu šios istorijos įrankiu. Vis dar kritinė Johno būklė nekėlė didelių vilčių net didžiausiems profesionalams, tačiau Joyce nesiliovė tikėti ir melsti Dievo padėti jos į komą panirusiam sūnui.
Šis greičiausiai kiekvienai mylinčiai mamai įprastas atsisakymas pasiduoti buvo tai, kas privertė mane šniurkščioti ir ieškoti, kas šalia manęs pjausto tuos nematomus svogūnus. Matydami Joyce ašaras, natūralius pykčio ant pasiduodančių aplinkinių protrūkius, matydami tą meistriškai aktorės Chrissy Metz perteiktą motinišką šilumą, verksite visi.
Ašaroti verčia ir filme matomas bendruomenės susivienijimas. Šis susitelkimas įgauna kiek kitokią reikšmę ir šių dienų kontekste, kai tragedijos akivaizdoje žmonės pamiršta savo skirtumus ir juda bendro tikslo link. Už Johną meldžiasi net jį užgaulioję bendraklasiai, šalia jo budi ir Joyce stiprybės suteikia naujas miesto pastorius, kuris savo moderniomis idėjomis visada ją erzino ir kėlė antipatiją.
Skruostais riedantys ašarų takeliai privers pamilti šį filmą ir padės ignoruoti jo trūkumus. Taip, šioje juostoje apstu tokio pobūdžio filmams būdingų klišių. Taip, ausį gali rėžti kiek „įdomūs“ muzikiniai sprendimai. Tačiau „Prasiveržimas“ puikiai atlieka pagrindinį savo tikslą – ekrane perteikti tikrą, jaudinančią istoriją, kuri verčia susimąstyti apie savo ryšį su artimaisiais ir eiliniais aplinkiniais.
Filmas nesistengia pamokslauti ar moralizuoti, net dažnai regimas maldos elementas neperša žiūrovui religijos. Tad šį šeštadienį 21:30 kviečiu visus įsijungti TV3 televiziją ir susipažinti su šia jaudinančia, tikra istorija. Tik nepamirškite servetėlių!
