Kai kurie filmai geba netikėtai nustebinti savo žiūrovą, tačiau tikri šedevrai jį įtrauks ir kels nuolatinę įtampą. Įtampos kūrimą kine įvaldęs britų režisierius Alfredas Hičkokas kartą nupiešė paprastą scenarijų – po stalu, prie kurio sėdi filmo veikėjai, netikėtai sprogsta bomba, apie kurią nežinojo nei jie, nei žiūrovai. Taip, tai nustebins. Taip, tai įtrauks. Bet ar ilgam?
Tikri šedevrai geba šį netikėtumo jausmą išlaikyti viso filmo metu. Čia A. Hičkokas stato kitą situaciją – žiūrovams parodoma, kaip po stalu padedama bomba, tačiau filmo veikėjai apie tai nė nenutuokia. Taip sukuriama įtampa, kuri neleis atplėšti akių nuo ekrano dėl įvairiausių kylančių klausimų. Ar veikėjai sužinos apie bombą? Ar jiems pavyks ištrūkti gyviems? Ar visgi sprogmuo nusineš jų gyvybes?
Tokią įtampą sukuria ir „Parazitas“. Tiesa, čia „bombos“ po stalu nepakiša joks blogietis, čia ją ant savęs užmeta patys režisieriaus Joon-ho Bongo sukurti veikėjai. Kas ta „bomba“? Tai vienas ant kito kraunami vis didesni ir juodesni melai ir apgavystės. Melo kojos trumpos, tad filmo žiūrovas puikiai supranta, kad laiminga pabaiga čia net nekvepia, tačiau lieka klausimas, KAIP visgi ta „bomba“ sprogs ir ką ji nusineš...
„BOMBOS“ SUDĖTIS
Šiek tiek pakalbėkime apie filmo siužetą. Skurstančios Kimų šeimos sūnui Ki-vu pasitaiko neeilinė proga įsidarbinti turtingos Parkų šeimos dukters korepetitoriumi. Aišku, čia jam tenka pasukčiauti ir suklastoti universiteto diplomą, bet ko gi nepadarysi dėl savo šeimos gerovės, ar ne?
Atvykęs į Parkų šeimos namus, Ki-vu greit supranta, kad gali lengvai jais manipuliuoti, tad įvairių, vienas už kitą blogesnių melų ir klastų pagalba įdarbina Parkų pagalbininkais visą savo šeimą.
Tačiau Kimų šeimos klasta nėra vienintelė šios „tiksinčios bombos“ sudedamoji dalis. Nekaltų šiame filme nėra. Ne ką prasčiau elgiasi ir Parkų šeima, nuolat meluodami ne tik savo pavaldiniams ir artimiesiems, bet ir sau patiems. Kiekvienas filmo veikėjas ir yra savotiškas parazitas, besinaudojantis padėtimi kaip tik išmano.
Pradžioje gali pasirodyti, kad didžiausios „siurbėlės“ šiame filme yra Kimų šeima. Jie vagia kaimynų internetą, palikę atvirus savo gyvenamo pusrūsio langus laukia, kol pro šalį praeis kenkėjų naikintojas ir nors šiek tiek jo purškiamų nuodų pateks į apleistą Kimų pastogę. Po pažinties su Parkų šeima puikiai atsiskleidžia ir jų lyg gerai suteptas mechanizmas veikiantis gebėjimas manipuliuoti, greitai prisitaikyti prie situacijos ir sakyti tai, ką nori girdėti kita pusė. Kimų šeima – tai tarsi tarakonai, gebantys išgyventi net ir atšiauriausiomis sąlygomis.
Ne šventi yra ir Parkai. Jie nuolat iš aukšto žiūri į žemesnės klasės žmones ir gyvena savo susikurtų iliuzijų pasaulėlyje. Nenorėdami vargintis ir susikurti sau problemų, jie niekada neabejoja Kimų sukuriamais melais, taip be didelio paaiškinimo atleisdami savo senus darbuotojus.
Įtampą kelia ir „bombą“ vis greičiau tiksėti verčia ne tik, regis, galo neturintys melai ir bandymai iš jų išsisukti. Lygiai taip pat dėmesį pritraukia ir net nejučia pusę pasirinkti verčia amžinas konfliktas tarp turtuolių ir skurstančių.
KURIĄ PUSĘ RENKIESI TU?
Joon-ho Bongas puikiai perteikia socialinį šeimų skirtumą jau nuo pirmų filmo minučių. Juostoje meistriškai išdėliota veikėjų gyvenamoji aplinka. Žemiausiame visuomenės sluoksnyje esanti Kimų šeima gyvena pusrūsyje, pro kurio langus, nuolat apšlapinamus girtuoklių, matyti tik praeivių kojos. Tuo metu prabangus ir modernus Parkų namas, tampantis filmo veiksmo centru, yra įkalnėje, o pro jo langus lyg ant delno matosi visas miestas, tarsi jis būtų šios turtingos ir galingos šeimos nuosavybė.
Net ir apsigyvenus Parkų namuose, Kimų šeimą nuolat persekioja priminimai apie jų skurdą. Vienas jų – regis, net kiaurai oda persismelkęs šlapio rūsio ir pelėsio kvapas, kuris itin erzina Parkų šeimos galvą.
Čia priartėjome ir prie atsakymo, kodėl „Parazitas“ taip sužavėjo visus – tiek intelektualaus, tiek lengvesnio kino mėgėjus. Atsakymas paprastas – su filmu lengva tapatintis. Ekrane matoma situacija tokia artima, kad turbūt nieko nenustebintų, jei tai būtų realūs įvykiai.
Dar neįpusėjus filmui, žiūrovas ims tapatinti save su viena ar kita konflikto puse. Vieni pajaus savotišką neteisybės jausmą, kai matys, kaip intelektu ir savo gebėjimais akivaizdžiai pranašesni Kimai gyvena visiškame skurde ir kasdien turi kovoti dėl duonos kąsnio ir išlikimo. Kiti galbūt jausis artimesni Parkams, kurių padėtimi ir gerumu lyg siurbėlės naudojasi nedėkingieji.
Taip, jau minėjau, kad šiame filme nekaltų ir šventų nėra, tačiau neužjausti, nesuprasti, nepradėti teisinti ir nestatyti savęs į vienos ar kitos šeimos vietą yra kone neįmanoma. Joon-ho Bongas dar kartą įrodė, kad yra ne tik puikus režisierius, bet ir vienas geriausių šio amžiaus scenaristų, nes jo sukurti veikėjai atrodo itin natūraliai. Juos mes galime sutikti kasdien – darbe, gatvėje, namuose, net prieš veidrodį.
Tiesa, vienas „Parazito“ elementas visgi gali apsukti galvą ir priversti abejoti kiekvienu veikėju ir jo veiksmais...
AI, DAR YRA RŪSYS...
Susipažinę su Joon-ho Bongo kūryba jau žino, kad autorius mėgsta savo filmų siužetą pasukti netikėta linkme arba panaudoti vadinamąjį „plot twist‘ą“. Ne išimtis ir „Parazitas“. Filmas kiekvieną minutę verčia žiūrovą spėlioti, kaip gi viskas baigsis vienai ar kitai šeimai. Ar Parkai pagaliau supras, kad jais manipuliuojama? O gal Kimai patys įsipainios į savo melų voratinklį?
Tačiau čia ima ir atsitinka rūsys. Rūsys namo, parodžiusio tikrąsias veikėjų spalvas, atskleis jas iki galo. Rūsys, kuris žaismingą, juodo humoro persmelktą katės ir pelės žaidimą pavers tikra tragedija.
Nors mačiau „Parazitą“ kelioliką kartų, rūsyje slypintys siužeto vingiai kas kartą užgniaužia man kvapą, o filmui pasibaigus akimirkai lieku tiesiog sėdėti tyloje ir džiaugtis, kad turėjau galimybę pasimėgauti šiuo šedevru. Intelektualus, sarkastiškas, šiurpus ir kupinas įmantriai užslėptų detalių, kurias pastebėsite tik dar ir dar kartą žiūrėdami šią juostą – tokio koktelio aš laukiau labai ilgai ir turbūt lauksiu dar tiek pat.
AŠ JUMS SAKIAU!
2019-ieji neabejotinai buvo „Parazito“ metai. Gegužę pasirodęs filmas juos pradėjo stipriai, nuskindamas „Auksinę palmės šakelę“ – prestižinio Kanų kino festivalio apdovanojimą, atitenkantį geriausiam renginyje pristatytam filmui.
Buvo akivaizdu, kad „Parazitas“ keliaus tiesiai į „Oskarų“ apdovanojimus. Žinodamas apie ankstesnius Joon-ho Bongo darbus, nieko nelaukdamas pasinaudojau pasitaikiusia galimybe pamatyti jo naujausią „kūdikį“.
Jau nuo pirmų juostos sekundžių negalėjau atsiplėšti nuo ekrano. Filmui pasibaigus, nepaisydamas nuo nemirksėjimo perštinčių akių, griebiau telefoną ir ėmiau rašyti visiems, kurie dalijasi panašia aistra kinui. Tačiau didžiai mano nuostabai, sudominti ir įtikinti, kad „Parazitą“ pamatyti yra PRI-VA-LO-MA, man nepavyko nieko.
Mano filmų „pardavimų“ technika atsitrenkė lyg žirniai į sieną. Sieną, pastatytą iš „ką čia tuos korėjiečius žiūrėsiu...“, „ai, dabar dar tuos subtitrus skaityt“ ir panašių pasakymų. Tačiau viskas pasikeitė 2020 m. vasario 9 dieną.
Kiek grįžkime prie „Oskarų“. Turbūt niekas neabejojo, kad „Parazitas“ be didelio vargo laimės Akademijos apdovanojimą už geriausią metų neangliakalbį filmą. Tačiau atsirado ir tikinčių, kad Joon-ho Bongo šedevras gali pretenduoti ir į pagrindinį „Oskarą“ už geriausią metų filmą.
Režisierius jau tuomet buvo neblogai žinomas už Pietų Korėjos ribų. Pastaruosiuose dviejuose jo filmuose dominavo Holivudo aktoriai (Chrisas Evansas 2013-ųjų „Sniego traukinyje“, Jake'as Gyllenhaal'as 2017-ųjų „Okdžoje“ ir kiti), tad Joon-ho Bongas puikiai žinojo, ko reikia Vakarų auditorijai.
Tiesa, konkurencija buvo nuožmi. Ringe laukė karinė drama „1917”, kuri atrodė lyg specialiai sukurta „Oskarams“, ir „Zuikis Džodžo“, jau laimėjęs Tarptautinio Toronto kino festivalio (TIFF) apdovanojimą. Būtent TIFF yra laikomas ta platforma, kurioje savo jėgas ir galimybes išbando į „Oskarus“ pretenduojantys filmai.
Tačiau visgi „Parazitas“ triumfavo ir tapo ne tik pirmu Pietų Korėjos filmu, laimėjusiu „Oskarą“, tačiau ir pirma geriausio filmo apdovanojimą pelniusia juosta ne anglų kalba. Šalia pagrindinio apdovanojimo „Parazitas“ taip pat susišlavė ir geriausio neangliakalbio filmo, geriausio originalaus scenarijaus ir geriausio režisieriaus apdovanojimus.
„Parazitas“ į pasaulio kino istoriją įėjo 2020 metų vasario 9 dieną. Būtent nuo tos dienos galėjau pakėlęs galvą prieiti prie manimi abejojusių ir drąsiai išrėžti jiems į akis: „AŠ JUMS SAKIAU!”
Manimi suabejojo draugai, tad, prašau, nepadarykite tos pačios klaidos ir nesuabejokite jūs. Jei nematėte „Parazito“, patikėkite manimi – jūs privalote tai padaryti, nes tai gali visiškai pakeisti jūsų požiūrį į kiną. O jei jau matėte – pažiūrėkite dar kartą. Net žinant tamsiąsias rūsio paslaptis ir kaip sprogo įtampos „bomba“, filmas nepraranda savo žavesio ir gali būti žiūrimas vėl ir vėl, ir vėl.
KALMARAS TURI LENKTIS PARAZITUI?
Turbūt daugeliui „Parazitas“ buvo ne tik pirmas Pietų Korėjos, bet ir apskritai azijietiškas filmas. Pažįstu krūvas žmonių, kurie tiesiog suvalgė visą Bongo filmografiją, o valgant jų apetitas kilo. Vakarai buvo išalkę žaismingų, bet intelektualių, jautrių, tačiau be skrupulų žiaurių filmų, kuriuos meistriškai kepa Pietų Korėjos filmkepiai.
Dažnai juokaudamasis sakau, kad „Parazitas“ sukėlė tikrą Pietų Korėjos kino pandemiją. Dar visai neseniai pasaulį užvaldė serialo „Kalmaro žaidimas“ manija. Šis serialas dar kartą pademonstravo viską, ką gali tiesiog geniali Pietų Korėjos kino industrija.
Galiu drąsiai teigti, kad jei ne „Parazito“ sėkmė, „Kalmaro žaidimas“ nebūtų atkreipęs į save tiek dėmesio ir šiandien neturėtų jau daugiau nei 1,6 milijardo peržiūrėtų valandų. Tiek šis serialas, tiek visa likusi Pietų Korėjos kino industrija turi žemai lenktis Joon-ho Bongui ir dėkoti už į Vakarų rinką atvertus vartus.
Įsileiskite šį „parazituką“ ir jūs. Nebijokite, jis nėra pavojingas, jis tiesiog apkrečia meile kiek kitokiam, nei mums įprasta, kinui. O pasinaudoti puikia proga „apsirgti“ ir pamatyti jau trejus metus iš mano ir kitų kino fanatikų galvų ir širdžių nepasitraukiantį Joon-ho Bongo šedevrą galite jau šį šeštadienį 21:30 per TV3 televiziją.
