Klaipėdiečio S. Donskovo atsidavimo publikai dauguma galėtų pavydėti. Gerbėjai nė nenutuokia, kad net ir po 40 metų ant scenos jis jaudinasi prieš kiekvieną pasirodymą. Tačiau tikras paradoksas – vos užlipęs į sceną, visus nervus jis palieka užkulisiuose.
Pats vyras juokauja – turbūt buvo įvaikintas, nes šeimoje nebuvo nei vieno muzikanto. Jam teko pereiti ir per įkyrias gerbėjas, kurių skambučių sulaukdavo ir naktimis, ir pačias įvairiausias žmonių apkalbas. O šiandien jis sako scenoje nenorintis numirti. „Noriu ten dainuoti“, – šypsosi vyras.
Naujienų portale tv3.lt – atviras pokalis su scenos šlagerių karaliumi pramintu Simonu Donskovu.
– Pandemija dainininkams buvo didelis smūgis. Ar jau grįžote į įprastas vėžes?
– Pandemijos metu koncertų tikrai sumažėjo, buvo labai daug atšauktų, kas buvo skaudžiausia. Kai žinai, kad po poros mėnesių bus vestuvės ar kokia miestelio šventė, kurioje turėtum koncertuoti, o prieš pat koncertą paskambindavo, atsiprašydavo ir pasakydavo, kad nebus koncerto, tai man tikrai skaudžiai atsiliepdavo. Jaučiausi niekam nereikalingas. Supratau, kad pandemija, bet tikrai buvo sunku. Atšaukti koncertai mane tikrai traumavo.
Dabar viskas atsistatė į savas vėžes – ir finansiškai ir emociškai žymiai geriau.
– Ką Jums reiškia koncertai?
– „Savo jaunystės metuose“, tuose kokiuose esu, jie verčia jaustis reikalingu. Visada labai laukiu tų aplodismentų, nes man jie tarsi terapija, viliuosi, kad net ilgiau dėl jų gyvensiu. (Juokiasi) Dėl koncertų atsigavimo pradėjau vaikščioti aukščiau pakėlęs galvą, kitaip pradėjau bendrauti su žmona.
Pandemijos metu buvo atsiradusi ta tokia „depresija“, kai, regis, nieks nedžiugino, nes teko sėdėti sudėjus rankas. Dabar visiškai kitaip. Kai atsiranda darbo, aš jaučiuosi labai gerai. Aišku, nežinau, kiek tai tęsis.
– Ar įsivaizduojate savo gyvenimą be scenos?
– Scena man itin svarbi. Per tuos pusantrų metų uždarytas namie supratau, kad man scenos reikia ne vien dėl finansų, bet man ji būtina pačiam. Labai blogai jaučiuosi, kada nėra publikos, aplodismentų. Aš tam atiduodu labai daug energijos – jei reikia sudainuoti porą valandų, tai jau ir širdis permuša.
– Kiek svarbi Jums, kaip scenos žmogui, išvaizda?
– Jei muzikantas labai atsidavęs muzikai, tai nėra labai svarbu. Bet vis tiek laikausi požiūrio, kad ant scenos reikia atrodyti gerai. Karantino metu vis sėdėjau, valgiau prie televizoriaus. Labai pasidaviau į kilogramus – reikėjo greitai susiimti, nes tai tikrai trukdo judėti. Galų gale į veidrodį pasižiūri ir supranti, kad reikia kažką daryti.
Pamenu, net daviau sau tokį iššūkį, kai ant scenos pasiryžau numesti 12 kilogramų.
– Be abejonės, koncertai ir scena Jums itin svarbūs. Ar po daugiau nei 40 metų ant scenos dar kartais sukirba jauduliukas?
– Be abejo. Aišku, nėra tokios baimės, kad virpėčiau ar nugriūčiau nuo scenos, per tiek metų pripratau. Dabar visi gerai jaučiasi prieš kameras, bet aš prieš publiką visada jaudinuosi. Visur jaudinuosi vienodai – nesvarbu, ar dainuoju kažkokiam miestely, didmiesty. Baimės visada yra ir jos niekaip negaliu išvaryt.
– Ar dar vis sulaukiate gerbėjų laiškų?
– Ačiū už komplimentus. (Juokiasi) Dabar gal ne tie laikai, mano gerbėjos šešiasdešimtmetės. Savo mieste aš tikrai esu atpažįstamas, Vilniuje gal mažiau. Net jei einu į parduotuvę, tai į mane žmonės sužiūra. Būdavo faina, kai užsidėdavai tą kaukę ir užsimaudavai akinius.
Gerbėjos dar vis prieina prie manęs, pasišnekam. Prisiminti gera tuos laikus, kai jos prieidavo, prisimindavo jaunystės laikus ir teiraudavosi, kodėl nekoncertuoju, kada atvyksiu į jų miestelį. Tas dėmesys dar geriau nei bet koks pasimatymas.
– Sumažėjo nuo jaunystės?
Pamenu, jaunystėje reikėdavo net atjunginėti telefonus, nes nuo gerbėjų skambučių užmigti negalėdavau. Dėmesys būdavo malonus, kol tai netapdavo įkyriu dėmesiu. Buvome jauni vyrai – neleisdavome mergaitėms liūdėti. (Juokiasi)
Jaunystę turėjau tikrai gražią. Visur kur dirbau, buvo žmonių, aplinkui sukosi ir merginos. Nebuvau joks modelis, nieko merginoms nežadėdavau ir pernelyg nemeilikaudavau, bet jos prieš mano vidinį grožį negalėdavo atsilaikyti.
– Ne paslaptis, kad scenos žmonės dėl daug dėmesio kartais ir „sužvaigždėja“. Ar teko susidurti su taip vadinama „žvaigždžių liga“?
– Pasakyčiau, kad „žvaigždžių liga“ serga žmonės, turintys psichologinių problemų. Tie, kurie supranta savo vietą, su tuo nesusiduria. Manau, kad žmonės tai mums prilipdo. Aš galiu tik eiti kieme, sveikintis su žmonėmis, jiems mojuoti, bet už manęs gali apsisukti ir kažką kito apie mane pasakyti, kad čia maivausi ir „žvaigždę“ vaidinu. Tokias etiketes žmonės prilipdo.
Aišku, jei esi matomas, žinomas, tai tau daug kas yra negalima, kas galima kitiems. Jei girtas kažką apsikabindavai, tai tikrai būdavo negerai. Nors anksčiau interneto nebūdavo, užtekdavo laikraščio skandalui. Bet man žvaigždžių liga negrėsė – niekada nevaidinau. Visi man sakydavo, kad esu žmogus paprastas, neišsidirbinėju. Paprastai mokėjau dainuoti. Būna, klausia, kodėl tave žmonės taip myli. Mylėk kitus žmones ir jie tave mylės atgal.
Niekada ant scenos neišeidavau dainuoti su požiūriu „džiaukitės, kad čia esu“, niekada uodegos neriesdavau.
Nesu iš tų „žvaigždžių“, kurios dainuoja koncertuose ir dar drįsta porą valandų pavėluoti. Aš taip „nežvaigždėju“ – jei važiuoju į koncertą, ten būnu prieš pusantros valandos. Ar tai bus koncertas Vilniuje, ar mažame miestelyje. Pagarbą visiems žmonėms atiduodu lygiai tokią pačią – kitaip ir negaliu.
– Ką manote apie jaunuosius atlikėjus? Ar juos stebite?
– Žiūriu ir kitų atlikėjų koncertus, tuos dainų konkursus, įdomu ir pasižiūrėti, kokia estetika ir kokios dainos. Kartais mane tie jauni atlikėjai verčia susimąstyti, kokia kalba ir kaip dainuoja. Nors tikrai galiu pasakyti, kad jaunimo tarpe yra stiprių dainininkų, ypač merginų.
