Šarūnas Jasiukevičius su savo komanda jau ne sykį keliavo į Ukrainos gilumas tam, kad suteiktų pagalbą ukrainiečių kariams. Reikmenis kariams jie gabena taip giliai, kad juos ir krintančias bombas skiria vos kilometras. Jie ne sykį yra matę subombarduotus namus, degančius pastatus ir iš baimės drebančius vaikus.
Anot paties Šarūno, vos kelios dienos karo siaubiamoje Ukrainoje jį patį stipriai sukrėtė. „Aš ir pats pajaučiau, kad karas tikrai paveikia. Dvi dienas prabuvome arti fronto ir matėme, kaip krenta raketos ir griauna namus. Vieną rytą atsibudau nuo vibro plokštės, kuri buvo paleista statant trinkeles. Jos skleidžiamas garsas namo viduje man buvo labai panašus į raketos skleidžiamą garsą. Puoliau prie lango į dangų žiūrėt, kur raketa. Ir taip jaučiuosi vos po kelių dienų pabuvęs Ukrainoje“, – karo poveikį pasakoja jis.
Mato problemą
Į frontą Šarūnas su savo komanda gabena daugiausia karinius reikmenis – šarvines liemenes, šalmus, vaistus, termovizorius, vaistinėles, racijas, dronus ir kt. Tačiau karių poreikis – milžiniškas.
„Kai mes atvažiuojame į savanorių štabą, ten yra apie 80 žmonių. Iš jų tik 4 turi šarvines liemenes. Ir visur taip. Yra grupių, kuriose tų liemenių išvis nėra. Todėl mes apsiėmėme tiesiai į frontą tiekti liemenes ir kitus reikmenis, nes civiliai kartais gali pakentėti. Tikriausiai didžiausia klaida buvo padaryta, kai buvo iškart pradėti rinkti drabužiai, kurie šiandien yra vežami sunaikinimui, nes jų paprasčiausiai tiek daug nereikia“, – problemą įvardija pašnekovas.
Tokia per Lenkiją gabenama pagalba ukrainiečiams, kokią teikia Šarūnas su savo komanda, yra laikoma kontrabanda – šalies įstatymai draudžia bet kokį šarvinių liemenių vežimą.
„Europos Sąjungoje yra toks įstatymas, kad tokius dalykus gali pervežti tik žmonės, turintys tam licenciją. Lenkijoje išvis yra kvailas įstatymas, kuris draudžia pervežti šarvines liemenes. Taip gaunasi, kad mes tuos dalykus per Lenkiją vežame kaip kontrabandą. Skudurus imame tam, kad paslėptume mūsų tikrąją paramą. Tačiau artimiausiu metu turėtume gauti licenciją, kuri padėtų gabenti šarvines liemenes legaliai“, – pasakoja vyras.
Kariai išvargę, tačiau priima šiltai
Vyras nuo pat karo pradžios matė ne tik civilius žmones, bet ir nenutraukė ryšių su kariais. Šiandien jis mato, kad nors ir jaučiamas nuovargis, kariai vilties ir kovingumo nepraranda.
„Lyginant tai, kaip buvo prieš porą savaičių, dabar matosi kareivių nuovargis, bet karinė dvasia yra išlaikyta. Jie išlaiko ir gerą nuotaiką – pajuokauja, kai kurie net ir anekdotų papasakoja. Aišku, teko bendrauti ir su tais, kurie tik grįžo iš užduočių – tie visada būna labai pavargę ir nelabai nori kalbėtis. Tie, kurie ruošiasi eiti į bazes ryte, visada būna labai ryžtingi. Nors juos puola ir stipresnė valstybė su stipresnėmis pajėgomis, jie tuos rusus tiesiog traiško“, – kalba pašnekovas.
Ne veltui sakoma, kad kariauti – didelė prabanga. Šalmams, neperšaunamoms liemenėms, ginklams valstybės išleidžia milijonus, tačiau ir tiek vargiai pakanka padėti kiekvienam kareiviui.
„Kariauti yra labai brangu. Karinės prekės kainuoja tiesiog beprotiškus pinigus. Vienas naujas šalmas kainuoja apie 500 eurų, dėvėtas – apie 200. Šarvinės liemenės, kurios yra reikalingos, kainuoja bent 1000 eurų. Tai viena liemenė, o jų poreikis yra didžiulis. Todėl pradėjome jas gaminti patys. Perkame dėvėtas šarvines striukes, gaminame plokštes iš šarvinio metalo. Todėl mums vieną liemenę pagaminti kainuoja nuo 30-80 eurų, vieną šarvinę plokštę pagaminti kainuoja 50 eurų. Mes už 150 eurų pasiuvame vieną liemenę, kuri išgelbsti gyvybę. Jei pirktume, ji kainuotų bent tūkstantį“, – lygina pašnekovas.
Šarūnas teigia, kad jų sukurta tiekimo sistema yra efektyvi ir nesudaro logistikos spūsčių, todėl reikmenis gabenti jiems išeina greičiau. O ištiestą pagalbos ranką ukrainiečiai priima šiltai – už kiekvieną suteiktą pagalbą jie nuoširdžiai dėkoja.
„Ukrainiečiai lietuvius priima šiltai. Džiaugiasi, jiems malonu, kad mes padedame jiems ir gelbstime jų gyvybes. Pastarąjį išvažiavimą mes kariams perdavėme šarvines liemenes. Jie mums antradienį paskambino, sakydami, kad du iš jų karių gavo kulkas į mūsų liemenes. Tos liemenės iš esmės išgelbėjo dvi gyvybes. Stengiamės dirbti ir pristatyti greitai, nes pas mus nėra ilgų logistikos grandinių, todėl iškart matome ir rezultatą. Jie tikrai kiekviena atvežta liemene labai džiaugiasi“, – šypteli jis.
Vyras pasakoja, kad kai kurie už siūlomas liemenes nori ir atsidėkoti – siūlo granatas, kitus karinius reikmenis.
„Ukrainiečių kariai dėkingumą rodo įvairiausiais būdais. Kai pasiūlėme jiems duoti savas šarvines liemenes, jie mums mainais siūlė granatas. Jie labai džiaugiasi mūsų pagalba ir tikrai yra dalykų, kurie jiems labai reikalingi. Termovizoriai jiems verkiant reikalingi. Yra diversantai, išdavikai, kurie naktį išlindę žymi pastatus ir atlieka juodus savo darbus, padėdami rusams. Termovizorių pagalba juos visus galima išgaudyti. Jei į vieną būrį patenka bent vienas termovizorius, jų efektyvumas padidėja bent 10 kartų“, – pasakoja jis.
Padeda ir pabėgėliams
Darbas šalia fronto – ne kiekvienam. Nuolat gaudžiančios sirenos, nuo bombų kylančios dulkės ir žmonės, stovintys su baimės išplėstomis akimis – tai dalykai, kuriuos mato pagalbą teikiantys lietuviai. Tačiau jie tai mato ne kaip ištiestą pagalbos ranką, o kaip pareigą, kurią turi įvykdyti.
„Turbūt mes apskritai vieninteliai, kurie taip giliai veža reikmenis iki fronto. Į mus net kreipiasi vokiečiai, kurie mums veža pagalbą autobusais. Didžioji Britanija, Austrija taip pat mums nori atvežti. Pas mus yra nedidelė grupelė žmonių, kurie gali nuvežti viską kariams. Jie į šią veiklą žiūri ne kaip į pagalbą, bet kaip į pareigą. Mes suprantame, kad jei ne mes, tai niekas daugiau gali nepadaryti.“
Š. Jasiukevičius iš karo zonos dažnai grįžta ne vien su savo komanda, bet ir su ukrainiečiais, bėgančiais ieškoti gyvenimo svetur.
„Civiliai tiesiog krūpčioja nuo visko – kažkas stipriau užtrenkia mikroautobuso duris ir jiems jau atrodo, kad čia šūvio garsas. Kalbant su paprastais civiliais pasimato karo baisumai, kurie nelabai matosi kalbant su kareiviais. Nes kariai pripratę prie mirties – jie žino, kur eina ir ką daro ir yra nusiteikę tą daryti“, – pasakoja jis.
„Tie pabėgėliai, kuriuos mes evakuojame, jaučiasi tikrai prastai. Nes jie palieka savo namus neturėdami kur eiti. Pargabenome ir vieną lietuvį vairuotoją, kuris prieš karą nuvažiavo krovinio pasikrauti. Prasidėjo bombardavimas ir jis 3 dienas prabuvo garažo duobėje, nes negalėjo išeiti. Tie žmonės labai nelaimingi ir neaišku, kaip jie atsistatys“, – priduria pagalbą ukrainiečiams teikiantis Šarūnas.
Šiuo metu kariams reikia termovizorių, pikapų sunkvežimių, tačiau labiausiai, anot Šarūno, reikalinga finansinė parama.
