Sandrą Žutautienę kalbino žurnalistė Renata Šakalytė laidoje „Pasikalbėkim“. Paklausta, ar dar vis Žutautienė, Sandra suskubo patvirtinti: „taip“.
„Kad nėra ką keist. Kai skyrėmės, atsiklausiau vyro, ar galiu pasilikt – jis sutiko. Tai va ir toliau sėkmingai Žutautienė. Ir pavardė graži, ir jokių blogų asociacijų su ja, tai kodėl čia ja dabar reikėtų atsikratyti“, – šypsosi ji.
Iki šiol, net po trejų metų atskirai su buvusiu vyru Edvardu moteris dar sako palaikanti draugiškus santykius. „Nuo pat tada, kai nusprendėme skirtis, kažkaip viskas klostosi draugiškai, gražiai, – kalba ji. – Net ir šeimoj gyvendami buvome geri draugai, nežiūrint į tai, kad buvome vyras ir žmona.“
„Mėnesį verkiau“
Vis dėlto daugybė žmonių nenustojo klausinėti, kol tokia, regis, stipri pora po 15 metų suka skirtingais keliais. Sandra tikina, kad tam buvo viena paprasta priežastis.
„Pagrindinė versija buvo dėl to, kad tiesiog buvome per geri draugai, bet nieko nekūrėme kaip šeima. Vienam pritrūko iniciatyvos, kitam truputį liūdna buvo, kad stinga tos iniciatyvos. Susėdom per pietus, šnekėjome lygiai pusę valandos, pasakėme, kas ko netenkina ir nusprendėme, kad skiriamės. Neapsikeitėme nei vienu blogu žodžiu. Bet iš tiesų paskui taip keista buvo, nes atrodo, kai supyksti ant kažko – išsirėki, išsikeiki ir palengvėja. O čia viso to nebuvo. Tiesiog logiška, kad labai ilgai skaudėjo. Neprabūni su žmogumi nei 5, nei 15 metų, jei tau nėra labai brangus“, – apie išgyvenimus pasakoja ji.
Vien dėl to, kad su vyru kartu prabuvo daugiau nei dešimtmetį, moteris sakė tai išgyvenusi itin skaudžiai: „Mėnesį verkiau, bet tai dariau kai niekas nematė – aš toks žmogus, niekam nerodau. Man nepatinka, kai kas nors mato, kai man skauda. Nenoriu savo problemų užkrauti kitam. Esu įpratusi išklausyti kitus – čia, matyt, didelė darbo įtaka, bet pati dalintis nemėgstu. Dieną dirbdavau, kad galėčiau savo protą užkrauti įvairiomis veiklomis.
Kai nusprendėme skirtis, kartu dar gyvenome porą savaičių. Buvo ne tai, kad skaudu, bet suvoki, kad viskas – ir dėl to skauda. Aš namie, buvęs vyras grįžta iš darbo ir kartu net nesmagu. Skauda, nes vis vien tai žmogus, kuris man labai rūpi“, – tikina pašnekovė.
„Pamenu, kai išsiskyrėme, jis vis atvažiuodavo, tai mane į miestą išsitempdavo, tai kokio torto pavalgyt. Man po pusmečio sveikata net sustreikavo – atsidūriau ligoninėje. Bandžiau išsivalyti organizmą, bet tai labai kirto per sveikatą. Išgedėjau ir smagu, kad kažkur gatvėje jį sutikus nereikia nuleisti akių ar kita puse nueiti. Viskas gerai ir gražiai“, - apie iki šiol stiprią draugystę su buvusiu vyru užsiminė Sandra.
Jau trejus metus, kaip sako pati Sandra, ji yra laisva. Tačiau ji pati sako, kad nesijaučia, kad būtų gavusi itin naują laisvę, kokios dar nebuvo pažinusi. „Mes abu daug dirbantys, dažnai nebūdavo mūsų namie. Jis dažnai būdavo komandiruotėse, aš irgi dažnai išvažiuodavau su darbais. Tuomet buvo labai daug laisvės, kai net ir vienas pats namie nakvodavai. Todėl ir nepasijutau, kad „nutrūkau nuo grandinės“, – atvirauja ji.
Prisiminė pirmąsias laidas
„Nutrūkimą nuo grandinės“ ji veikiau apibūdina studentiškus metus, kai nuvažiavo studijuoti į Klaipėdą. Tinkami ir netinkami žmonės, neigiama įtaka ar netgi priklausomybės supo ją kasdien, reikėjo tik pasukti tam tikru keliu.
„Oi, visokių nesąmonių esu pridariusi. Turėjau ir blogų, ir gerų draugų. Atsirado ir tokių, kurie mane labai prižiūrėjo. Pamenu, kad kai bendrabutyje gyvenau, kad visi prie cigaretės tiesiog pletkindavom. Aišku, ten kartu buvo ir narkomanų, kurių reikėjo saugotis. Bet vienas kitą prižiūrėjome. Aišku, kai tuo pat metu esi „nuo grandinės atitrūkęs“, jei nemokėsi tinkamai žmonių įvertinti, tai labai greitai nuvažiuosi“, – tikina „TV pagalbos“ vedėja.
Sandra Žutautienę drąsiai galima vadinti televizijos veterane ir ilgamete „TV pagalbos“ vedėja. Televizijoje ji atsidūrė jau beveik prieš 20 metų, dar studentiškais laikais ir viskas susiklostė taip, kad tuomet jauna mergina atsidūrė eteryje – net tada, kai jai pasakė, kad ji tam nesutverta.
„Pamenu, kai buvau 3 kurse, tuomet pradėjau dirbti televizijoje. Mano kambariokės draugė dirbo kitoje laidoje ir paklausė ji, ar žinau žmonių, tinkančių laidoms. Pasiūliau vieną, kitą, ir galiausiai ji man pasiūlė į naują projektą. Man pasirodė labai įdomu“, – teigia ji.
„Pamenu, kad man vyriausioji redaktorė sakė, kad aš visai netelegeniška, kad niekada eteryje nebūsiu ir man apie tai nereikėtų galvoti. Ji tada man tiek kompleksų įvarė... Dirbau už eterio, bet prasidėjo ekonominė krizė, nelabai buvo tų televizinių projektų, todėl aš tiesiog išėjau. 5 metus pradirbau „žemiškame darbe“, bet ten nesijaučiau savo rogėse, nes man labai trūko kūrybos ir bendravimo su žmonėmis. Bet paskui ta pati vyriausioji redaktorė, kuri man įvarė tiek daug kompleksų, pranešė, kad pradeda naują projektą ir kad manęs ten žūtbūt reikia.
Nuvažiavau į susirinkimą, kartu ten sėdėjo ir mano kolegės Gerda, Rūta ir Viltė. Pasirašiau popierius manydama, kad man reikės kalbint už kadro, pasitampant mikrofoną. Tada atėjo laidos prodiuseris ir pasveikino mane, kad pagaliau būsiu eteryje. Aš nesupratau, o jis man paaiškino, kad čia bus laida, kurioje eteryje reikės būti kartu su pašnekovu“, - su šypsena tara moteris.
Tačiau dabar apie pirmąsias laidas ir savo pirmuosius metus televizijoje ji pasakoja prisimindama baimę ir kompleksavimą.
„Pirmi metai buvo tragedija. Pamenu, kad mano pirmasis interviu buvo su Ingrida iš „69 danguje“, jai širšė buvo sugėlusi skruostą ir ji negalėjo gauti medicininės pagalbos. Dar kaip šiandien pamenu, kad tada sėdėdama taip kompleksavau, kad ant lapo popieriaus buvau susirašiusi net kad pasisveikint reikia. Grįždavau namo ir verkdavau, nes parsiveždavau visas problemas ir dėl savo balso, elgesio prieš kamerą ir dėl pačių žmonių bėdų. Nemokėjau atskirti kur darbas, o kur asmeninis gyvenimas. Paskui pradėjau lankytis pas psichologą, nes mačiau, kad man stogas nuvažiuos“, - apie užklupusias problemas prabyla ji.
Vis dėlto specialisto pagalba padėjo Sandrai gyvenimą grąžinti į normalias vėžias: „Supratau, kad mano kompleksai yra nesąmonė ir į tai pradėjau žiūrėti visai kitu kampu. Nebežiūrėdavau į tai, kaip aš atsistojus. Tiesiog žinojau, kad kamerai nereikia nugaros atsukti ir nežiūrėjau, kaip plaukas nukritęs. Supratau, kad reikia tiesiog atsargiai atsirinkti žodžius, kuriuos sakai prieš kamerą.“
Širdis užimta
Tikriausiai daug kas Sandrą Žutautienę prisimena ir iš šokių projekto „Šok su manimi“, kuriame ji sudalyvavo dar 2014 metais. Ji sako, kad tai buvo tarsi jos vaikystės svajonės išsipildymas. Tiesa, dėl pasirodymų ją daug kas kritikavo, o dėl kūno standartų neatitikimo žmonės nepabijodavo ir įžeisti.
„Sau pasakiau, kad niekada neįtiksiu visiems. Tuo pat metu žinojau, kad niekada nerodysiu, kad mane įžeidė ar kad man skauda. Juo labiau šokių projektas buvo mano vaikystės svajonė. Pirmiausia aš į tą projektą atėjau kaip koks „banginis“, bet paskui „aptirpau“ – logiška, nes buvo pastovus fizinis krūvis. Net kai sau pati graži pasidariau, vis vien tie komentarai buvo: „juda kaip karvė, atrodo, kaip karvė“.
Aišku, pats geriausias visų laikų „komplimentas“: „kas jai subinę vietoj papų įstatė?“ – sako moteris. – Tokie „komplimentai“ būdavo nuolat. Galėjau būti ar liekna, ar stora, visada tie komentarai tie patys. Bet išmokau į visa tai žiūrėti per sarkazmo prizmę. Bet aišku, kad jie žeidžia.“
Paklausta, ar suvokia, kokį didelį darbą ji padaro merginoms rodydama, kad televizijoje gali atsidurti kitokio sudėjimo moterų, ji teigia to iki galo nesuvokianti.
„Kartais tik aš pati stebiuosi – kaip man čia taip pavyko... Kartais pasvarstau, kodėl aš čia esu eteryje, nes neatitinku absoliučiai jokių normų. Viena vertus, pati būsiu dėkinga prodiuseriams, kurie matė, kad aš tinku, kad ir kiek besikeisčiau. To įkvėpimo, kurį galiu suteikt galiu moterims, aš nelabai matau“, – kalba ji.
Bet vis dėlto po truputį laidų vedėja pradėjo suvokti, kad toks gyvenimas, kokį ji gyvena, jai nepatinka. Todėl užsibrėžė sau tikslą – iki gimtadienio savo gyvenimą pakeis kardinaliai.
„Visada buvau truputį „apaugusi“. Pastarieji metai buvo tokie, kai aš visiškai sugriuvau. Bet pamenu, kad jaučiausi itin blogai, kad lipdama laiptais tiesiog dusdavau. Ir prasidėjo kažkokia apatija. Pamenu, kad nakvojau pas draugę, atsikėlusi ryte pamačiau svarstykles ir nusprendžiau po trijų metų ant jų užlipti. Vos nesuklykiau, bet tik tada supratau, kaip viskas blogai.
Supratau, kad reikia kažką daryti. Naktį man atėjo viena mintis. Pagalvojau, kad liko pusmetis iki jubiliejaus. Nusprendžiau pasiekti kažką, dėl ko gyvenime savimi galėčiau didžiuotis. Nusistačiau pati, kaip valgysiu – itin normuodavau maistą, iki šiol tai darau, tik dabar tai jau tapę mano gyvenimo būdu, – tikina pašnekovė. – Pirmąjį mėnesį buvo labai sunku – buvau labai nervinga, pikta, nuolat alkana.
Norėjau paimti ir ir vėl prisivalgyti. Būdavo irgi daug žmonių, kurie durnindavo. Bet man datos nustatymas yra motyvacijos nepraradimas. Tik dabar pradėjau sulaukti komplimentų.“
Niekam ne paslaptis, kad moteris jau kurį laiką dainuoja su scenos partneriu Viktoru. Kartu jie leidžia dainas, muzikos klipus, o gerbėjai juos dažnai poruoja. Tad visgi ar jie pora?
„Mano širdis šiuo metu užimta, bet ji užimta buvo visada. Nebijočiau dar kartą tekėti. Neturėjau nusivilti santuoka, vyrais – tai ko čia bijoti? Bet nesakau, kad dabar pulsiu iškart tuoktis. Bet jei ateis momentas, tikrai nesakysiu, kad į baltus batelius nešoksiu“, – šypteli Sandra.
