Šį šeštadienį TV3 laidoje „galvOK“ kartu su kitu sporto komentatoriumi Tautvydu Kubiliumi pasirodysiantis Rytis naujienų portalui tv3.lt papasakojo apie savo darbo subtilybes, azartą, bei tai, kodėl dalyvaujant bet kokiose varžybose jam be galo svarbi pergalė.
Ryti, tikriausiai galima teigti, kad sporto komentatoriaus darbas sunkiai atsiejamas nuo azarto. Vis dėlto koks esate tada, kai nedirbate? Ar galėtumėte save pavadinti azartišku?
Nepasakyčiau, kad esu labai azartiškas. Jeigu jau apsiimu dalyvauti kažkur, kur reikės varžytis, siekti rezultato, visada stengiuosi ir žiūriu į tai rimtai. Bet nėra taip, kad visada ieškau galimybių su kažkuo varžytis. Galvoju, kad paauglystėje arba studentavimo laikais, kai dar pats aktyviai žaisdavau krepšinį ir futbolą, buvau azartiškesnis. Dabar, kai sportas tapo darbu, ir paties požiūris į kai kuriuos dalykus yra pasikeitęs.
Ne paslaptis, kad vyrai krepšinį žiūri tikrai emocingai – ar yra pasitaikę, kad transliacijos metu vos sulaikote liežuvį nepasakęs kažko, ko žiūrovai tikrai negalėtų išgirsti?
Tiesą sakant, būsiu nuoširdus – man tai nėra tokia emocijų bomba, kad prarasčiau savikontrolę. Net ir įtemptose situacijose išlieku pakankamai ramus, kad jausčiau, ką galima sakyti eteryje, o ko – ne. Kartais žmonės klausia, koks aš būnu, kai nekomentuoju, o žiūriu rungtynes namie? Tai aš būnu absoliučiai ramus – tiesiog stebiu procesą. Man labai patinka gilintis į patį žaidimą, ieškoti naudingos informacijos. Kaip ir sakiau, su emocijomis aš krepšinį žiūrėdavau prieš 10 ir daugiau metų, dabar viskas yra kitaip.
Atrodo, kad jūsų profesijoje tikrai netrūksta pačių stipriausių emocijų, tad kaip baigęs darbą sugebate tas emocijas nuslopinti?
Įprastai baigęs darbą bandau skaniai pavalgyti. Tiesioginis eteris yra gana intensyvi protinė veikla, tad po tiesioginės transliacijos jaučiuosi panašiai išalkęs, kaip po geros treniruotės, fizinio krūvio.
Emociškai negaliu sakyti, kad tai mane kažkaip sukrečia, vis tik transliacijų sezono metu yra labai daug. Be abejo, po svarbiausių rungtynių, finalų, lieka šioks toks susijaudinimas, bet tai yra normalu, ir to slopinti tikrai nereikia. Reikia džiaugtis geromis akimirkomis ir gražiomis rungtynėmis.
Ryti, visai neseniai Lietuvai vos pavyko iškovoti pergalę prieš danus – kaip vertinate paskutines rungtynes?
Buvo sunkiau, nei mes visi tikėjomės ir norėjome, kad būtų. Manau, kad visiems ši atranka kainavo nemažai nervų ir streso. Gerai, kad viskas baigėsi laimingai. Svarbiausia, kad patekome į čempionatą, o kaip patekome, ateityje jau pasimirš.
Patys krepšininkai ir treneriai puikiai supranta, kad čia nebuvo tas pasirodymas, kuriuo reikėtų labai didžiuotis. Tačiau taip pat reikia atiduoti pagarbą ir Danijos komandai, kuri kovėsi fantastiškai.
Kalbant apie jus patį, galbūt yra žaidimų, kuriuos mėgstate žaisti ir pats, esate jiems neabejingas?
Taip, mėgstu intelektinius žaidimus per televiziją. Kai turiu laiko, sudalyvauju įvairiuose krepšinio arba futbolo protmūšiuose. Kitose srityse neturiu tiek daug žinių, o viktorinose apie sportą jaučiuosi pajėgus gerai pasirodyti.
Tikrai nespjaunu ir į kompiuterinius žaidimus, o ypač per karantiną man tai yra geras būdas praleisti laiką ir pasivaržyti virtualioje aplinkoje. Tiesa, net ir per žaidimų konsolę aš dažniausiai renkuosi virtualų futbolą arba krepšinį – toks jau esu.
Jei pats ar su kompanija žaidžiate tam tikrus žaidimus, ar jums svarbi pergalė?
Visada, man tai labai svarbu. Jei jau kažkur dalyvauju, būtinai stengiuosi laimėti. Jei tai yra kažkoks komandinis žaidimas, tai netoleruoju atsainaus požiūrio. Jeigu nenori laimėti, tai kam išvis žaisti? Tiesą sakant, aš labiau nekenčiu pralaimėti, nei mėgstu laimėti. Skamba keistai, bet taip yra nuo pat vaikystės, kai pradėjau užsiimti sportu.
