Vakaro metu nuskambėjo trys naujausios atlikėjos dainos, o tarp sveikinimų netrūko artimųjų, kolegų ir gerbėjų. Ši knygos premjera tapo simboliniu atlikėjos 60-mečio minėjimu, renginio metu skambėjo ir sveikinimo su gimtadieniu daina. Vėliau prie diskusijos taip pat prisijungė ir autorė Elvyra Kučinskaitė, dailininkė Jurgita Juodytė bei knygos iniciatorius Gediminas Jaunius.
Autentiškumo kaina
Pokalbio metu išryškėjo viena centrinių knygos temų – autentiškumo kaina. Pasak R. Čivilytės, ne tik žmonių, bet ir institucijos sovietmečiu bandė ją „pastatyti į rėmus“, riboti jos improvizacinę laisvę, kuri buvo svetima to meto muzikinei sistemai.
„Visada buvau tildoma. Sakydavo – dainuok paprasčiau, neišsišok, čia ne vieta improvizacijoms. O aš tik norėjau dainuoti taip, kaip jaučiu. Ir man kildavo klausimas – kodėl dainuoti taip, kaip jauti, yra problema?“
Dainininkė prisiminė net specifines pastabas, kurias gaudavo dėl savo interpretacijų: „Buvau kritikuota net už himno atlikimą. Nes padainavau ne taip, kaip reikia. Bet ar muzika nėra jausmas?“
Tuo tarpu užsienio scenose jos balsas ir savitumas buvo pastebėti ir įvertinti: „Svetur būdavo daugiau laisvės – su tuo pačiu repertuaru parsiveždavau apdovanojimus, „Grand Prix“. O čia turėdavau derėtis su lūkesčiais. Tai labai vargino.“
Pokalbio moderatorius B. Aleksandravičius pastebėjo, kad tokia meninės raiškos kontrolė dažnai būdinga tik represiniams ar biurokratiniams kontekstams ir jis paklausė, ar Rosita jaučia ribą tarp scenos laisvės ir spaudimo tilpti į rėmus: „Ar šiandien dar matote tuos rėmus Lietuvoje?“
„Vietomis vis dar matau. Palyginti su tais laikais, esame pasikeitę, bet kai kur vis dar gajus susikaustymas ir priekaištas už tai, kad esi kitoks. Bet aš supratau viena – mano balsas turi skambėti taip, kaip skamba mano vidus.“
Motinystė prieš sceną
Sulaukusi vos 17-os, atlikėja tapo mama – gimė dukra Agneta. R. Čivilytė neslėpė, kad ši jauna motinystė iš esmės pakeitė jos gyvenimą: „Su Agnetos gimimu tapau pilnametė ne pagal įstatymą, o pagal pojūtį. Mano pasaulis apsivertė. Dainininkė ir mama – du vaidmenys, kurie nuolat reikalavo dėmesio.“
Ji dalijosi ypatingai atvirais prisiminimais apie tai, kaip tekdavo derinti koncerto grafiką su kūdikio priežiūra: „Kartais vos pagimdžius tekdavo skubėti į koncertą. Ant scenos tiesiogine prasme bėgdavo pienas. Tai nėra poezija, tai – realybė. Mes visi labai stengėmės, bet tai buvo nenormalu.“
Čia atsiskleidė ir sovietinio laikotarpio buities detalės: gyvenimas ankštame Lazdynų bute, pilname žmonių, o šalia – siekis kurti muziką. „Tas laikas buvo įvilktas į sovietinę plėvę. Mažai erdvės, mažai galimybių. Bet daug noro – ir būti mama, ir dainuoti.“
Kai scena nebedžiugina, o tuštuma ima viršų
Vienas stipriausių vakaro momentų – R. Čivilytės pasakojimas apie lūžį, kai, atrodo, viskas buvo gerai: įvaizdis, karjera, scena. Bet viduje – ne.
„Atrodydavau puikiai: viskas sukurta, sušukuota, paruošta. Bet kažkuriuo metu supratau – manęs ten nebėra. Nebejaučiau džiaugsmo. Nebeturėjau ką pasakyti.“
Tuomet atlikėja priėmė sprendimą sustoti – ne dėl draudimo ar ligos, o savanoriškai: „Tai buvo toks tylus stop. Grimas, suknelės, aplodismentai – viskas nusiplauna po dušu, o po juo – tu pati. Tik be kaukės. Ir manęs ten buvo per mažai.“
Ji pasuko į pedagogikos lauką, tačiau ne ieškodama scenos pakaitalo, o norėdama suprasti kitą žmogų: „Atėjo žmonės su savo baimėmis, patirtimis. Supratau – aš nebe tik mokau dainuoti. Aš mokausi būti šalia žmogaus. Daug kas ateina nepadainuoti, o pasikalbėti.“
Pristatymo metu skambėjo ir nostalgiškas epizodas – apie dainavimą legendiniame „Lietuvos“ viešbutyje Vilniuje. Čia įvykdavo tarsi miniatiūrinė „užsienio kolonija“: „Tai buvo savotiškas užsienis Lietuvoje. Dainuodavom įvairiomis kalbomis, skambėdavo viskas – nuo džiazo iki populiarių šlagerių.“
„Buvo 22-as aukštas, skirtas ypatingiems svečiams – pasirodymų pagerinta kokybė, plunksnos, kostiumai… Tai buvo tikra fiesta. Ir tuo pačiu – mokykla, kurioje galėjau būti savimi.“
Meškinas iš vaikystės: baimė, kuri pavirto simboliu
Bene jautriausias momentas – prisiminimas apie vaikystę, kai Rosita buvo netyčia palikta darželyje per naktį ir turėjo miegoti pas auklėtoją, akis į akį su didžiuliu pliušiniu meškiuku.
„Visą naktį sėdėjau ant lovos ir žiūrėjau į meškiną. Ta baimė lydėjo mane ilgai. Aš nesupratau, kodėl esu viena – bet supratau, kad turiu išgyventi baimę.“
Ši scena – ne šiaip epizodas, o knygos ir pokalbio leitmotyvas: „Tas meškinas tapo knygos simboliu. Dabar jis man atrodo mielas. Jis kažkaip mane išmokė išgyventi baimę.“
Paklausta, ką šiandien pasakytų tai mažajai mergaitei, R. Čivilytė nedvejodama atsakė: „Aš ją apkabinčiau. Ji gavo išminties anksčiau, nei derėjo pagal amžių.“
Kūrybinis procesas
Knygos vizija atsirado visai ne studijoje ar oficialiame susitikime, o jaukioje Gedimino Jauniaus virtuvėje – iš pokalbių, bulvių skutimo ir net vaikystės prisiminimų. Pirmasis impulsas kilo tada, kai Gediminas po kelionės parskraidino biografinę knygą:
„Tiesiog dėjau vieną knygą į lentyną ir pagalvojau – palauk, mes juk dar neturim knygos apie Rositą“, – šypsojosi Gediminas.
Netrukus užsimezgė ne tik idėja, bet ir kūrybinė draugystė, kuri vėliau virto didele emocine kelione. Viskas prasidėjo nuo Rositos vaikystės istorijos apie meškiuką – „tai buvo tas sakinys, po kurio pasidarė aišku: mes turime scenarijų knygai“, – sakė knygos autorė Elvyra Kučinskaitė.
E. Kučinskaitė pripažino ilgai sprendusi, kokia forma perteikti Rositos istoriją. Galiausiai knyga parašyta pirmuoju asmeniu – taip, tarsi Rosita pati ją būtų rašiusi.
„Man nebuvo svarbiausia techniškai parašyti knygą – reikėjo perteikti gyvybę. Nenorėjau interviu formos ar „štai, kaip buvo“ pasakojimo. Norėjau tik kad skaitytojas išgirstų Rositą taip, kaip ir aš išgirdau – be filtrų, be pagražinimų.“
Pati Rosita prisipažino: „Manęs niekas taip iki šiol nebuvo išgirdęs. Mes kalbėdavom be šviesos, valandų valandas nepastebėdamos laiko. Tai buvo ne tekstas – tai buvo būtinybė išsikalbėti.“
Knygos dizainas
Knygos dizainerė Jurgita Juodytė prisipažino – knygoje norėjosi „vizualaus kvapo“, todėl maketas nėra tik tekstas ir nuotraukos. Ten yra įklijuoti tikri laiškai, archyvinės nuotraukos, simbolinis R raidės ženklas su karūna, o viską gaubia violetinė spalva.
„Violetinė yra vienu metu ir gryna, ir dramatiška. Ji turi Rositos šviesą, bet ir jos kovą. Sujungėm šilumą su šokiruojančia atvira emocija.“
Kiekvienas laiškas knygoje – klijuotas rankomis: „3000 egzempliorių, 3000 laiškų. Baltos pirštinės, rankų prisilietimas ir žmogaus emocija. To nepadaro spausdintuvas“, – atviravo Jurgita.
Rosita pripažino, kad knyga apie ją buvo svarstoma jau anksčiau – bet atsirado tik dabar, tinkamiausiu metu. Jai reikėjo brandos ne tik kaip menininkei, bet ir kaip žmogui:
„Daug kas sakė – „tai tu jau tikrai turi daug ką papasakoti“. Bet aš nejaučiau, kad tai būtų laiku. Pribrendo. Atėjo tas dvyliktos valandos momentas su Gediminu. Ir tada jau žinojau – mano istorija gali būti girdima.“
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
