Nepaisant to, Birutė neslepia – jai teko išgyventi ir ne vieną sunkumą, o kas liečia džiaugsmus, yra priežastis, dėl kurios žinoma moteris ir juos nori pasilaikyti sau.
Atvirame interviu naujienų portalui tv3.lt, Birutė papasakojo apie tai, kaip sekėsi atsistoti ant kojų po karantino, prabilo apie mamą, išgyventus sunkumus bei net kelias savo aistras.
Nors ir palietė finansiškai, metai buvo laimingi
B. Petrikytė pasakojo, kad dėl karantino šiais metais teko atsisakyti jau visus metus laukto svarbaus renginio, o tai paveikė ir finansiškai.
„Skaudžiausia, kad neįvyks tarptautinis šlagerių festivalis rugpjūčio pradžioje. Bet metai greitai prabėga, bent jau man, todėl mes atidėjome jį dėl pandemijos ir tikime, kad kitais metais ir vėl būsime kartu – dainoje ir muzikoje“, – į viską pozityviai stengėsi žiūrėti dainininkė.
Tiesa, šiuos metus ji vis tiek vadina laimingais, mat buvo pakviesta tapti festivalio „Slavianskij Bazar“ žiūri nare. Žinoma moteris teigė, kad dėl to tikrai turi dėkoti likimui. O štai gruodį įvyks ilgai lauktas koncertas Klaipėdoje.
„Turime mes tų projektų, ir džiaugiamės, kad po truputį judame į priekį. Scenoje pradainavau jau 45 metus ir aš labai norėčiau, kad visi šie jauni dainininkai sulauktų – ir Donatas Montvydas, ir Justė Arlauskaitė-Jazzu – tokio pat metų skaičiaus scenoje ir juos dar žinotų. Nenoriu girtis, bet jei aš ateinu į parduotuvę, žmonės vis dar sako, kaip jiems malonu mane matyti už mano dainas. Daugiau nieko žmogui kaip ir nebereikia, nes tai – labai didelis pamaloninimas. Kartais imi galvoti, kad esi pasenęs ir niekam jau nebereikalingas, bet, pasirodo, dar reikalingas“, – pridėjo žinoma moteris.
Restorane randa ramybę
Pajūryje kartu su vyru B. Petrikytė turi ir restoraną, ir nors po karantino jis vėl duris atvėrė tik birželio 2-ąją, žinoma moteris buvo nustebinta – nesitikėjo, kad čia atvyks tiek lankytojų.
„Žmonės dabar nori traukti į gamtą, o mes kaip tik ir esame gamtos prieglobstyje. Visi pasiilgo to kokybiško, šviežio maisto – vyrai atvažiuodavo, pasakodavo, kaip jiems nusibodo naminiai kotletai su tais barščiais ir bulvėmis… Lankytojai tikrai negaili komplimentų, o mes stengiamės, kad jie sugrįžtų“, – sakė ji.
Tiesa, prisiminusi laikus, kai restoranas tik atvėrė duris, B. Petrikytė neslėpė – buvo tikrai sunku, o ir profesionalų pagalbos iš šalies daug tuo metu nebuvo.
„Atrodė, kad aš pati viską išspręsiu, tačiau, pavyzdžiui, nei Igoris, nei aš nebuvome verslininkais. Kitavertus, ta patirtis buvo labai gera, galėjome viską pereiti per savo prizmę, sužinoti, kas yra kas. Kitiems tai nepavyksta ir jie tokio kelio atsisako. O mes šiame kelyje vis dar išlikome, dėl to jaučiamės stiprūs. Mums padėjo draugai, jų parama“, – tikino ji.
Paklausta, ar atsilaiko nuo tiek gardžių patiekalų, kurie yra siūlomi jos ir vyro restorane, Birutė atviravo, kad jau ne vienerius metus savo svorį stebi itin atidžiai.
„Prieš keletą metų su dukra metėme svorį. Tada kaip numečiau tuos 12 kilogramų, taip jie ir liko nukritę. Anksčiau būdavau tikrai cepelininė, nes mama su tėčiu kiekvieną sekmadienį mums, vaikams, virdavo cepelinus. Mes miegodavome kaip karaliai, o ne skusdavome bulves – tai auklėjimas jau blogas (juokiasi). Atsikeldavome ir eidavome valgyti. Aš taip savo vaikams neleisčiau“, – prisiminimais pasidalijo ji.
Vis dėlto nepaisant to, kad maistą renkasi atidžiai, B. Petrikytė atskleidė ir kitą savo aistrą – maisto ruošą: „Aš esu didžiulė gurmanė, labai mėgstu maisto gaminimą. Atėjusi į virtuvę, aš netgi pasakau žodžius: „Labas rytas, mano virtuvėle“. Tada aš tiesiog persikūnijau. Festivaliuose yra vienoki vargai ir rūpesčiai, o kai aš nueinu į virtuvę, aš ten atsigaunu, nes man tai – vienas iš atsipalaidavimo būdų, kai tereikia galvoti apie tai, kaip skaniai žmogui pagaminti maistą.“
Dabar B. Petrikytė visuomet stengiasi domėtis apie maistą ir jo ruošą papildomai, mokytis tiek iš šefų, tiek ir iš knygų, judėti į priekį.
Iš mamos – geriausi bruožai
Pažvelgus į Birutę iš šalies, nesunku susidaryti įspūdį, jog tai – labai stipri ir veikli moteris. Kaip tikina ji pati, visa tai paveldėta iš mamos.
„Mano mamai – 93 metai ir dabar neseniai, beveik po pusmečio, aš nuvažiavau pirmąkart jos aplankyti. Anksčiau, dėl karantino, kalbėdavome tik telefonu. Neįsivaizduojate, koks tai yra džiaugsmas. Nematyti motinos pusę metų yra labai daug“, – sakė ji pridėdama, jog jos mama – be galo guvi moteris.
Birutė paminėjo ir kelias savo savybes, kurias ateityje norėtų pakeisti: „Turiu ir ne kokį bruožą – noriu viską daryti pati. Man atrodo, kad kiti niekuomet visko nepadarys taip, kaip tai galėčiau padaryti aš. Žinau, kad tai yra nesąmonė, o ir dukra mane už tai nuolat bara.“
Taip pat ji norėtų ir mažiau pasitikėti žmonėmis: „Dar vienas blogas mano bruožas, nuo kurio reikėtų gydytis, yra patiklumas. Tikiu tuo, ką žmonės kalba. Dukra nesupranta, kaip aš vis nepasimokau ir lipu ant to paties grėblio. Manau, kad man dar lemta mokytis. Panašu, kad dar turiu sveikatos ir jėgų, jei Dievas duoda tiek klaidų, kurias dar pajėgiu atlaikyti (šypsosi.“
Paaiškino, kodėl apie džiaugsmus garsiai kalbėti nenori
Paklausta, kam daugiausiai patiki savo vidinius išgyvenimus, Birutė neslėpė – jau kurį laiką stengiasi tuo dalintis tik su šeima.
„Vargų ir džiaugsmų yra vienodai. Tai – vienodi stresai, kuriuos reikia priimti. Ir tada, kai viskas gerai, ir tada, kai ne. Tuo dalinuosi ir su savo šeima. Jos pagrindas – mano anūkas Antanas, dukra Andželika, mano vyras Igoris. Anksčiau labai atviraudavau, ir tai, galbūt, yra negeras tonas, nes žmonės tuo pasinaudoja. Dabar atvirauju nedaug, viską palieku šeimai“, – sakė dainininkė.
Anot jos, mūsų šalyje daug pavydo, todėl kai kurių savo sėkmių nesinori pasakoti niekam. „Džiaugsmais apskritai stengiuosi dalintis mažiau, nes aplink labai daug pavydo, o jis Lietuvoje yra ypatingai įsišaknijęs. Kiek tą pavydą rovėme, tiek neišrovėme, lyg iš tos dainos. Mes, lietuviai, visi turėtume daugiau save gerbti, mažiau leisti kažkokias paskalas, apkalbinėti“, – patarė Birutė.
Anot jos, vertėtų nepamiršti ir to, kas mūsų šalyje geriausio – skųstis tikrai nėra kuo. „Kiekvienas mes turime savo rūpesčius, vargus, klaidas ir visokias kitokias negeroves. Bet nei gydytojas, nei koks nors kunigas apie tai nekalba, neturi būti tokių pašalinių apkalbų. Mes patys, lietuviai, pirmiausiai turime gerbti save, ir tuomet mus irgi gerbs. Lietuvoje mes turime labai didelių šviesulių, todėl mes, tie, kurie dabar yra žemėje, mes turime tęsti jų pradėtus darbus“, – atkreipė dėmesį moteris.
Gimtadienio proga prisiminė seną aistrą
Gegužės mėnesio pabaigoje legendinė dainininkė paminėjo ir savo gimtadienį. Kadangi karantinas ėjo jau į pabaigą, visi jį atšventė žaisdami tenisą – tai dar vienas iš B. Petrikytės hobių.
„Mes su Andželika esame žaidusios tenisą gal 20 metų, bet vėliau tai nutrūko, prasidėjo veikla su restoranu, kiti rūpesčiai, todėl žaisti nustojome. Kai žaidėme dabar, anūkas pasiūlė atkreipti dėmesį į mūsų metus, žaisti ramiau, nebėgti prie tų kamuolių, iš proto nesikraustyti. Todėl padarėme tokį smagų šeimyninį turnyrą, –nors iš pat pradžių mums su dukra išvis nesisekė, vėliau supratau, kad viskas, ką gyvenime išmoksti, vėliau tą tereikia tik prisiminti ir viskas sugrįš“, – su šypsena kalbėjo ji.
O štai paklausta, ko šventės proga palinkėtų sau, B. Petrikytė pasidalijo bendru padrąsinimu iš mėgiamos knygos.
„Norėčiau palinkėti ir sau, ir visiems Lietuvos gyventojams būti stipriems, ištvermingiems, ir norintiems pasiekti tikslą, užuot sau sakius, kad to padaryti negalite. Paklauskite savęs, kaip man tai padaryti? Geriau pašnekėkite su draugais, kurie norėtų jus paremti ir mažais žingsneliais eikit pirmyn – tai ištrauka iš mano psichologinės knygos“, – sakė ji.
