Naujienų portalui tv3.lt Alesia davė atvirą interviu, kuriame prabilo apie santykius su vyru bei savimi pačia, o taip pat atskleidė savo puikios figūros paslaptį. Pasirodo, kad nei sportas, nei dietos niekuomet nebuvo Alesios prioritetai – gražių formų jai pavyko pasiekti visai kitokiais būdais.
Alesia, ne paslaptis, kad kai kuriems gyventi ir dirbti kartu yra iššūkis, o jūs su vyru net parašėte kartu knygą. Ar tai buvo sunkus, daug iššūkių pareikalavęs procesas?
Būna, kad kai kuriems ne tik gyventi ir dirbti kartu yra iššūkis, bet ir tiesiog gyventi. Kyla klausimas – kam jie išvis tą daro? Kam to reikia? Sakoma, kad santykiai būtų geri, reikia vienas kitam „duoti vietos“ – atskirai atostogauti, leisti laiką su draugais. Tai – ne mano variantas. Manau, kad jei nuo santykių norisi „poilsio“, tokius santykius reikia baigti.
Mūsų santykiai – tai ne stebuklai, besitęsiantys 24 valandų per parą, o ir Romualdas ne rožinis vienaragis. Nelaikau jo savo „antra puse“ – jis yra pilnavertė asmenybė. Labai stiprus, atšiaurus, aštrus, užsispyręs. Kaip ir aš. Gyventi ir dirbti su juo – tai nesibaigianti psichikos, smegenų, kūrybiškumo, logikos ir kitų, labai judėjimui į priekį reikalingų savybių, treniruotė. Dažnai man norisi jį „pritrenkti“. Bet pailsėti nuo jo – niekada.
Knygos parašymo procesas nesiskyrė nuo bet kurios mūsų kartu praleistos dienos. Mes ginčijomės, tarėmės, pykome, daug kalbėjome, išgyvenome, įkvėpėme vienas kitą, palaikėme. Bet kai žinai, vardan ko tai darai – viskas pavyksta. Knyga buvo loginė ir neišvengiama to, kuo užsiimame, baigmė. Tai greičiausias būdas tūkstančiams lietuviškai kalbančių žmonių atsikratyti „tarakonų“ galvoje – baimės, gėdos, kaltės, primestos moralės, stabdančių įsitikinimų. Tai įrankis sveikais išeiti iš labiausiai saugojamo kalėjimo pasaulyje – jų pačių minčių. Iš šios misijos kilo ir pavadinimas – „Nemokamas išėjimas iš kalėjimo“.
Ar pavyko išvengti konfliktų? O gal, atvirkščiai, tai, kad parašėte knygą, jus su vyru tik dar labiau suartino?
Nėra reikalo bijoti konfliktų, bet tam reikia suvokti, kad žmogus yra absoliučiai racionalus – jis net piršto nepajudins, jei iš to nemato sau naudos. O konfliktas yra viso labo vienas iš būdų gauti tai, kas jam svarbu pagal jo asmeninį vertybių spektrą.
Problema ta, kad konfliktas įsižiebia labai greitai ir sąmoningai – žmogus ne visada suvokia, ką jis tuo bando pasiekti. Mums atrodo, kad konflikto tikslas – įžeisti, pažeminti vienas kitą. Todėl kai konfliktus matome būtent taip, mes visais būdais bandome jų išvengti. Tačiau tai – neįmanoma.
Pabandykite išgirsti ne tai, ką žmogus sako, o tai, ką jis nori pasakyti. Pavyzdžiui, po žodžiais „tu niekada nedarai to, ko aš tavęs prašau“ gali slėptis skausmas, įsižeidimas, atsiminimai iš praeities, baimė likti vienam. Žmogus kalba ne apie jus, o apie save. Taip vertindami situaciją, jūs nepriimsite to, kas vyksta, asmeniškai ir galėsite adekvačiai reaguoti ir padėti žmogui išspręsti problemą. Konfliktas iš tiesų gali net suvienyti.
Per kiek laiko parašėte knygą?
Intensyviai rašėme apie pusmetį, bet to link ėjome daug metų. Knygoje surinkta didžiulė praktinio darbo su realiais, lietuvių kilmės žmonėmis, patirtis. Realių, gyvenimiškų, dažną aplankančių problemų sprendimai. Tokios situacijos gali nutikti kiekvienam iš mūsų ir knygoje žmogus ras atsakymus, kaip padėti sau ir savo artimiesiems.
Alesia, kaip suprantu, kelionę sau pasidovanojote ne šiaip sau, o švęsdami tai, kad jūsų parašyta knyga tampa bestseleriu. Kiek laiko praleidote Maldyvuose? Kodėl pasirinkote būtent šią kryptį?
Į Maldyvus atskridome 3 savaitėms, šiuo metu ten idealus klimatas. Kadangi Lietuvoje gyvename name, standartiniuose viešbučiuose nesijaučiame patogiai, trūksta erdvės. Maldyvuose – vila, baseinas, vandenynas vos už 15 metrų. Nuostabus maistas, dėmesingas personalas. Jau trečią dieną restoranuose žinojo, kuris staliukas mums labiau patinka ir kaip kepti tuną bei jautieną. Iš tokių smulkmenų ir susidaro įspūdis.
Tačiau kelionė į Maldyvus – tik aplinkos pakeitimas. Mums neegizstuoja poilsio ir atostogų sąvokos. Nuo ko mums ilsėtis, jei mes kasdien darome tai, ką mylime? Tai ne kažkoks stebuklas, tam netinka žodžiai: „jiems pasisekė“. Bet kuris žmogus gali taip gyventi. Absoliučiai.
Nesijuokite. Prieš 10 metų mes taip pat žiūrėjome į tuos, kas taip gyvena, ir galvojome tą patį: „pasisekė“. Tai – kliedesiai! Kiekvienas gali tuo įsitikinti. Bet ne kiekvienas to nori. Nes tai – darbas. Darbas su savo baimėmis, gėdomis, ribojančiais įsitikinimais, įsižeidimais, įsiskaudinimais. O dauguma dirbti nenori. Daug lengviau pasakyti „pasisekė“, parašyti šlykštų komentarą ir toliau visų nekęsti. Tačiau tuos komentarus žmonės rašo ne apie svetimą gyvenimą, o apie savo. O neapykanta – nepridengtas pyktis ir nusivylimas savimi bei savo gyvenimu.
Bet jūsų gyvenimas – jūsų pasirinkimo klausimas, o ne „likimas toks“. Mes savo pasirinkimą padarėme. Ir dabar padedame jį padaryti tiems, kas to prašo. Pandemija įnešė savo korekcijas į darbą. Dabar viskas online ir tai mus padarė dar mobilesniais. Galima fiziškai būti ant vandenyno kranto ir nejausti, kad kažkas liko be tavo pagalbos ir palaikymo. Kompiuteris, geras internetas – ir tu visada „ryšyje“.
Ar tai – vienintelė jūsų stotelė, ar lankėtės ir kitose užsienio šalyse?
Kelionės – tai laisvė! Man jos duoda pojūtį, tarytum turėčiau sparnus, suteikia norą eiti pirmyn, vystytis, keltis tikslus ir juos pasiekti. Aš neįsivaizduoju savo gyvenimo be kelionių. Kol kas skaičiuoju 54 šalis, o kiek dar laukia aplankyti! Įvertinus tai, kad į dvidešimt iš jų aš ketinu grįžti vėl ir vėl, tai planai – didžiuliai.
Alesia, ne paslaptis, kad karantino metu daugelis aptingsta, o uždarytos sporto salės byloja ir apie mažesnį žmonių judėjimą… Tačiau jums, atrodo, visuomet pavyksta išlaikyti puikias kūno linijas – kokia jūsų figūros paslaptis?
Mano figūros paslaptis – tai, kad sveikata nr. 1 mano vertybių spektre. Būtent dėl to savęs priežiūra – mano gyvenimo būdas, o ne susirūpinimas prieš bikini sezoną.
Nėra tokio dalyko kaip tingėjimas. Matyt, žmonės vaikščiojo į sporto salę ne dėl sveikatos, o dėl kitų vertybių – kažkas norėjo laiką praleisti, kažkas pasirodyti, kažkas susipažinti, pabendrauti, pailsėti nuo šeimos ar santykių. Kas ten vaikščiojo dėl sveikatos – savo sveikata ir toliau užsiima. Galimybes galima visada surasti, jei tikrai sveikata tau vertybė.
Pamenu, prieš 4 metus, kai persikėliau gyventi už miesto, nusprendžiau sportuoti namie. Jokių specialių reikmenų sportui neturėjau – tiesiog ėmiau sunkius puodus, ten dėdavau maišelius su kruopomis ir juos kilnojau pati sau pasidarydama įrankius. Matau naudą pačiame užsiėmimo procese, o ne laukiu rezultato. Man patinka pritūpti, patinka skausmas raumenyse, krūvis. Tai pagrindinė priežastis, dėl ko sportas man neatsibosta, bet atsibosta daugeliui. Žmonės vaikosi rezultato dėl skirtingų priežasčių – kažkas nori nenusileisti „Instagram“ nuotraukoms, kažkas nori susirasti antrą pusę, kiti – sulieknėti iki vasaros/pavasario/rudens. Tačiau toks požiūris, mano nuomone, pasmerktas žlugimui.
Žmogus visada grįžta prie savo tikrojo vertybių spektro, ir jei jis pagal jį nemato naudos procese, nieko nebus. Konkretus pavyzdys – moteriai svarbus saugumas. Kažkada ji turėjo santykius, kuriais nusivylė, patyrė daug skausmo. Ir taip jau sutapo, kad tuo periodu ji buvo liekna ir psichika tai užfiksavo. Jos organizmas sukaupė papildomą masę, kad ją apsaugoti nuo santykių, o tiksliau, nuo skausmo, kuris jai asocijuojasi su santykiais.
Kaip galvojate, kiek šansų jai numesti svorio? Jos psichikai tai tas pats, kas vėl eiti į santykius ir iš naujo jausti skausmą bei nusivylimą. Jeigu priešinsitės ir vis vien bandysite per prievartą sulieknėti, organizmas įjungs sunkiąją artileriją – sutrikdys hormonų sistemą. Todėl kelias į trokštamą figūrą – iš pradžių suvokti, kodėl tu esi, kur esi ir kaip tai nutiko bei šalinti to priežastis, o ne bandyti kovoti su pasekmėmis. Jeigu jums atrodo, kad jūs tingite kažką daryti – tai viso labo ženklas, kad einate prieš savo prigimtį ir laikas pažvelgti į save giliau.
Ar turite kokių su mityba susijusių taisyklių, kurios galėtų praversti ir kitoms moterims? Ką galvojate apie dietas?
Kiekvienas organizmas individualus, tai kas tinka man – netiks kitiems. Todėl duoti patarimų neturiu teisės. Prieš 10 metų pati dariau šią klaidą – klausiau patarimų, žiūrėjau ir kopijavau. Po to „nutrūkdavau nuo grandinės“, pykdavau, vėl kopijuodavau. Rezultato nebuvo jokio. Aš – maisto fanė, pati puikiai gaminu ir apskritai, maistas – vienas mano įkvėpimo šaltinių. Tai apie kokias dietas, mano atveju, gali eiti kalba?
Kai matau užrašus „sveikas“, „be glitimo“, „be pridėtinio cukraus“ desertas, „garintos daržovės“ arba „baltyminis omletas“ – mane pradeda pykinti. Apie „labai naudingas“ salotas su perkeptos sausos vištienos gabalėliais ir sultis išleidusiomis daržovėmis „sveiko maisto“ skyriuje išvis patylėsiu. Man tai – ne „sveikas maistas“, o visokio šlamšto į save kišimas. Aš labai myliu save, todėl aš sukūriau savo individualų priėjimą prie mitybos.
Aš valgau tik šviežią ir skaniai pagamintą maistą. Ir iš to proceso gaunu didžiulį pasitenkinimą. Kai maistas turi daug skonio – persivalgyti neįmanoma. Tu pasisotini daug mažesniu kiekiu, savęs per prievartą neribojant. Esu įsitikinusi, kad tik sutariant su savimi, su savo kūnu, protu ir siela galima ir atrodyti, ir jaustis puikiai. O bet kokia prievarta, ribojimas, bet koks karas su savimi, veda prie siaubingų pasekmių. Knygoje tam skyrėme net atskirą skyrių.
Kokiomis grožio procedūromis lepinatės?
Pagrindinė grožio procedūra – tai kasdienis rūpinimasis savimi. Protingas kosmetologas padės išsirinkti priemones, tinkamas odai, tvarkingas – padarys tas procedūras, kurios yra reikalingos ir nerekomenduos to, kam dar neatėjo laikas. O visa kita – jūsų oda ir jūsų pačių atsakomybė.
Karantino metu tai suvokė daugelis. Grožio salonai užsidarė, moterys liko akis į akį su savo veidu. Čia ir prasidėjo problemos. Botoksas nustojo veikti, „filler’iai“ ištirpo, biorevitalizantai nustojo generuoti kolageną. Tragedija baisesnė, nei ataugusios plaukų šaknys.
Aš esu šalininkė to, kad minimaliai priklausyčiau nuo išorinių aplinkybių. Tikriausiai todėl, kad daug laiko praleidžiu kelionėse ir negaliu sau leisti, kad mano išvaizda priklausytų nuo lankymosi pas kosmetologus ir reguliarių injekcijų. Prieš kokius 4 metus pabandžiau botoksą, bet mano organizmas jo atsikratė jau po 2 mėnesių. Akių vokai pradeda kabėti, todėl nustojau tą naudoti.
Radau kitą būdą. Be kasdienių elementarių procedūrų – valymo, drėkinimo, maitinimo, SPF apsaugos – aš užsiimu „veido mankšta“ (angl. face-building). Į šią temą gilinausi labai rimtai, nes be žinių, kaip veikia veido raumenys, kaip jie vienas su kitu susiję, kaip jie veikia, ką reikia daryti, kad jie visada turėtų tonusą, gero rezultato pasiekti neįmanoma. Be to, labai lengva sau pakenkti, pavyzdžiui, išprovokavus limfos susikaupimą, nuo ko veidas išvis gali nukarti. Užsiimu tuo kasdien, po 30 minučių – efektas tiesiog stulbinantis, kurio įprastai galima tikėtis tik po masažo pas labai labai gerą specialistą. Pagerėja kraujotaka, oda iš vidaus prisisotina deguonimi. Lygi kakta ir jokio antro pagurklio.
Tie pratimai taip pat padeda kontroliuoti mimiką ir ją sumažinti iki minimumo, kas labai svarbu, jei norite mažiau raukšlių ir su jomis atsisveikinti. Gaunu daug žinučių iš moterų ir jaunų merginų, su klausimais „kaip“, todėl galvoju greitu metu organizuoti uždarą savęs priežiūros klubą moterims, kuriame bus trys pagrindai – emocijos, kūnas ir veidas. Kad moterys nepriklausomai nuo aplinkybių visur ir visada jaustųsi deivėmis.
