Ši diena porai – itin darbinga. Kaip tikina Renata, nors ir šventės jie niekada nepamiršta, su darbingai metais atkeliauja ir darbingos, brandžios vestuvių metinės, kurias jie praleis koncerte.
Šventinę dieną Renatai Norvilei sulaukus naujienų portalo tv3.lt skambučio, ši tik nusijuokė: „Oj, ačiū, kad priminėt...“
Kaip paprastai paminite savo vestuves?
Momentų yra labai daug įstrigę mintyse. O vestuves prisimename kiekvienais metais, tik šiemet pas mus koncertų metai, tad visą dieną praleisime su vyru vesdami koncertą ir dainuodami. Bet iš tiesų pradėjome rytą labai gražiai, su šventiniais pusryčiais, dviese, nes abu vaikai mokykloje. Taip vienas kitą pasveikinome. O vėliau, didesnę šventę, jei spėsime, švęsime rytoj arba šiandien vakare.
Kaip prisimenate tą vestuvių dieną?
Viskas buvo puiku, niekas, kaip sakoma, jokių pagalių į ratus neprikišo. Žinojome visus fotografus, kunigus, buvo susirinkę mūsų artimiausi draugai. Tai buvo mums labai džiaugsminga diena ir man aš apskritai nejaučiau streso, nes žinojau, kad noriu tapti šio nuostabaus vyro žmona. Buvau 100 procentų tuo tikra.
Kaip per 10-imt metų pasikeitė Jūsų santykiai?
Tam tikri dalykai santykius tikrai keičia, bet tas tempas tiesiog pagreitėjo. Tie 10 metų taip greitai prabėgo, kad mes net nepastebėjome, kad tiek laiko jau esame kartu. Bet iš tiesų niekas nepasikeitė ir džiaugiuosi, kad esu šalia tokio vyro. Kuo toliau, tuo mūsų santykiai tik gražesni – meilė perauga. Be abejo, meilė, švelnumas, pasitikėjimas išlieka, tik santykiuose atsiranda branda. Labiau vertini tą žmogų ir žinai, kodėl esi su tuo žmogumi ir kodėl nori būti su juo. Supranti, kas jam patinka ir nepatinka. Esi apžiūrėjęs visus kampus ir netgi juos nugludinęs. O kai atsiranda vaikai, tempas pagreitėja, gal kiek net atjaunėji. (šypsosi)
Kai kurie sako, kad santuoka – tarsi deimantas, o poroje žmonės padeda „apšlifuoti“ tuos aštrius kampus. Ar su tuo sutinkate?
Visada apsišlifuoja ir tas šlifavimas vyksta visą gyvenimą. Mes einame nebe jaunyn ir dažnai išlenda „paurzgimai“, burbėjimai. Tai yra normalu. Tiesiog prisitaikai prie to žmogaus, supranti ir pakenti jo paburzgimus ir supranti, kodėl jie atsiranda. Vedybos, santykiai yra didžiulis darbas, kuris vyksta kiekvieną dieną. O jei nenori išsilaikyti, tai nedirbk tada.
Jūsų piršlys vestuvių dieną buvo Arūnas Valinskas. Kaip taip nutiko?
Jis pats prisiprašė, niekas jo niekada neprašė. (Juokiasi) Jis dar viename iš televizinių projektų pasakė, kad kai mes tuoksimės, būtent jis bus mūsų piršlys. Nieks jo už liežuvio netempė.
Ar jis su Inga Valinskiene yra Jūsų tobulų santykių pavyzdys, į kurį lygiuojatės?
Taip nesakyčiau. Mes patys esame ir nuostabių šeimų, kur yra ir tėtis, ir mama, ir jie kartu gyvena labai daug metų. Manau, kad tas pavyzdys ateina iš šeimos. Kai matai, kad nebūna idilės šeimoje, o būna įvairiausių dienų, nuotaikų, „nekalbadienų“, pasibarimų, supranti, kad tai yra normalu. Nes jei to nėra šeimoje, matyt, yra kažkur kitur problemų. Aš manau, kad viskas atėjo iš šeimų – matau, kaip mama myli tėtį, o jis myli ją ir turbūt stengiuosi, kad viskas taip būtų ir mano šeimoje. Nuo vaikystės mačiau, kaip tėvai bendrauja, kiek tarp jų yra meilės, prisiglaudimų ir gražių žodžių. Toks pavyzdys yra svarbiausias.
Koks yra tas laimingų santykių receptas?
Kiekvienam į receptą įeina savi ingredientai. Kiekvienas mes turime savo charakterį, savo skonio receptorius. Negaliu pasakyti, kad mano receptas tiks visiems. Mes visi esame skirtingi ir santykius puoselėjame savaip, taip, kaip mokame. Vieniems reikia audrų, aistrų ir bangų, o kažkam norisi ramybės. Kiekvienoje šeimoje yra kitaip. O mums gerai, taip kaip yra – aš su vyru mėgstu ramybę, tad galbūt tai yra mūsų receptas. Taip, mes pasipykstame, bet neleidžiame vienas kito įžeisti skaudžiais žodžiais.
Jūsų šeimoje – du vaikai. Kuris iš jūsų poros griežtesnis?
Tvirtą ranką namuose turiu aš, o tėvelį galima minkyti kaip „kramtoškę“ ir plastiliną kaip nori ir kur nori. O aš griežtesnė. Kažkas iš tėvų juk turi būti griežtas šeimoje. Ką darysi, reikia viską pamatyti, sutvarkyti ir į vietą visus pastatyti.
Abu Jūsų berniukai – Rėjus ir Emilis – rodo polinkį į muziką. Ar norite, kad vaikai sietų su ja savo gyvenimą?
Niekada savo norų neprimentame niekam. Tačiau iš Deivido dėstytojo maestro Kaniavos pianiną dovanų. Tas pianinas pritraukia tiek patį vyrą, tiek mūsų 12-metį Emilį ir 6-erių Rėjų prisėsti prie jo. Nei vienas nepraeina neprisėdęs ir ko nors nepragrojęs. Aš matau, kad jie turi norą ir todėl mes leidome juos abu į muzikos mokyklą. Mūsų Rėjus dabar lanko paruošiamąją muzikos mokyklą, o Emilis jau 5-ąją fortepijono klasę.
Manau, kad muzika niekam netrukdo. Tie, kurie norės su ja susieti gyvenimą, jau turės pagrindus, o jei ne, tai jiems tikrai nekenks ir žmogų tik lavins. Jie patys pasirinks, ką gyvenime norėtų veikti, o muzikos išmanymas jiems tik į gerąją pusę.
Muzika net kaip ir hobis gyvenime labai puikus dalykas.
Jei vaikinas paims gitarą į rankas pagroti merginoms prie laužo, tai irgi bus puiku. Aš tik džiaugsiuos, kad mano vaikai moka, gali groti instrumentu. Gal tai bet kokiu momentu netgi galėtų būti galimybė pakeisti jiems profesiją.
