Renata pasakoja, jog sodybą Zarasų krašte Norvilai jau laiko antrais namais. Nors sodyboje ir nėra visų patogumų, pasak jos, tai – puiki vieta atsigauti.
„Dažniausiai būname sodyboje, ir vasarą, ir žiemą ten leidžiame laiką. Čia turime krosnį, galime pasišildyti namus. Kada turime galimybę išvažiuoti, tada ir lekiame į sodybą. Atsipalaiduoti čia galima, galvą prapūsti ir negalvoti apie rutiną. Čia neturime jokių kaimynų“, – pasakoja R. Norvilė.
„Man sodyba asocijuojasi su judėjimu, gamta ir poilsiu. Mieste pasiekiame visus norimus taškus automobiliu, o sodyboje mes stengiamės automobilį pamiršti ir daugiau keliauti pėsčiomis. Daugiau kilometrų apsuki savo kojomis – ten daugiau veiklos. Daugiau einame į mišką, keliaujame prie tvenkinio, kartais turistaujame su vaikais, darome iškylas“, – kalbėdama apie kaimą teigia ji.
Laisvalaikis ir nesbaigiantys darbai
Kaip tikina pašnekovė – sodyboje ji su šeima laiką leidžia itin dažnai. Ten šeimos visada laukia ir kiemo darbai, kuriuos jie su malonumu atlieka.
„Visi mes pasiskirstome tuos darbus ir dirbame. Be abejo, aš malkų nekapoju, tą daro Deivis ir mūsų vyresnėlis sūnus. Plotas nemažas, reikia žolę nupjauti. Daržų neturime, dėl to lengviau – nereikia kiekvieną dieną prižiūrėti, laistyti. Negali kasdien būti čia, atstumas nemažas – 140 kilometrų. Jeigu sėdėsi tik prie televizoriaus ant sofos, gali ir išprotėti. Čia prasiblaškai, smegenys išsivėdina. Man labai patinka, labai mėgstu gamtą. Mūsų šeimai labai čia gera, ir vaikai pažindinasi su gamta. Tai didžiulis pliusas“, – šypteli ji.
Sodyboje darbuojasi ir Renatos bei Deivio vaikai – pasak jos, sūnūs noriai imasi naujų veiklų ir prašo tėvus pamokyti nudirbti įvairius ūkio darbus:
„Turim šulinį, vyresnėlis pramoko jau pats pasisemti ir atnešti vandens. Jam viskas įdomu, jis nori pats – nori būti vyru. Eina paskui tėtį, prašo išmokyti malkas kapoti. Aišku, vaikai gal norėtų ilgiau pažaisti, bet kas liečia darbus – jie kuo toliau, tuo geriau viską supranta, kas yra darbas. Labai stengiamės skiepyti vaikuose pareigos jausmą – ką gali žinoti, kaip apsivers gyvenimas? Galbūt norės patys gamtoje gyventi, ūkiu užsiimti", – pasakoja R. Norvilė.
Pati Renata yra gimusi mieste, tačiau kaimas – neatsiejama jos gyvenimo dalis.
„Aš pabėgu nuo miesto šurmulio, man to tikrai reikia. Nors esu gimusi Vilniaus šurmulyje, prie asfalto, jis – ne man... Labai mėgstu išeiti į gamtą, į miškus viena, su šuniuku, apsikabinusi medį pamedituoti. Man tai – poilsis.
Kai buvau maža, savaitgaliais į kaimą važiuodavom su tėvais, matydavau, kaip močiutė su seneliu dirba. Tas supratimas ir išliko, kas tai yra kaimo darbai. Tai buvo vienkiemis, kuriame buvo ir daržai, ir sodai, reikėjo ir ravėti, ir bulves kasti. Iš vaikystės prisimenu, kad gamta yra nuostabus dalykas“, – juokiasi Renata.
Tačiau kaip teigia pašnekovė, kaimo džiaugsmai – ne visiems. „Pažįstu žmonių, kurie tiesiog nekenčia kaimo – jie, kaip vadinu aš, yra „asfalto vaikai“. Jiems visada išėjus iš namų turi būti asfaktas, žmonių bruzdesys, šurmulys. Jie net neįsivaizduoja ramybės su paukščiukų čiulbėjimu, atsipalaidavimu gamtoje su knyga, muzika. Jiems to apskritai nereikia. Tie, kurie dirba judriai, matyt, dažniau nori pasyvaus poilsio, o tie, kurie visą dieną žiūri į vieną ekraną, galbūt nori aktyviau. Manau, kad kiekvienas turi savų norų. Kiekvienas žmogus turi turėti savo pomėgį, kuris jį galėtų perkelti į kitą pasaulį“, –
Paklausta, ar kada nors norėtų savo kaimo sodybą paversti verslu, o tiksliau – kaimo turizmu, Renata šypteli, kad jau seniai apie tai galvoja:
„Su vyru dažnai apie tai pasikalbame ir laukiame, kada pagaliau mūsų tie vaikai užaugs. Jei būtų galima mokytis nuotoliniu būdu ir juos palikti vienu nakvoti, turbūt šią idėją būtume įgyvendinę jau vakar. Man patiko gamta nuo vaikystės, man čia gera. Toks projektas svajonėse yra. Tik patogumus būtinai reikės ten įrengti.“
Gerai kad suradote mėgstamą užsiėmimą
Sėkmės!
