Nusprendė iškart
Į mišku, trumais, žeme, o kartais – migla ir lietumi kvepiančią vietovę pora vyko su pusšimčiu svečių, nes norėjo pasidalinti tuo, kuo jau ne vienerius metus gyvena.
R. Martens prisimena, kad į darbštumu, tikslumu ir gurmaniškais potyriais garsėjantį kraštą atvyks minėti sukakties, suprato dar prieš keturis metus – tuomet, kai pirmą kartą į jį užsuko.
„Į Pjemontą vis grįžtame skirtingais metų laikais. Žinoma, dažniausiai rudenį, kai Italijos šiaurėje prasideda ypatingosios Albos baltųjų trumų medžioklės. Jų sezonas trunka vos kelis mėnesius, o įspūdžių užtenka visiems metams“, – patikina R. Martens.
Žinoma moteris šypsosi – nors išskirtinio skonio grybų augavietes ji su šeima lanko jau ne vienerius metus, kaskart jų paieškas paįvairina vis kiti išvykų perliukai – apsilankymai trumų festivalyje, vyno ūkiuose, viešnagės pas itin gilias tradicijas puoselėjančias kilmingas vyndarių šeimas, įprastai saugančias savo privatumą bei namuose vakarienes ruošiančias tik išskirtiniams svečiams.
„Inesos ir Aido dėka patekome ten, kur pabūti nė nesitikėjome. O neseniai jų buvome pakviesti išgyventi dar vieną naują patirtį – tapti Lietuvos delegacijos Albos trumų ir vyno riterių ordine nariais“, – dalinasi pašnekovė, pasakodama apie prieš daugiau nei keturis metus užsimezgusią bičiulystę su Inesa Semionova ir Aidu Šemežiu.
Nugalėjo „požemių perlai“
Abu šie lietuviai – stabilius ir gerai apmokamus darbus IT srityje iškeitę į gilias emocijas dovanojantį užsiėmimą Šiaurės Italijoje – dabar jie keliauja ne tik vyno keliais, bet ir organizuoja ypatingas medžiokles – požemių perlais vadinamų retų baltųjų trumų paieškas.
Be to, Inesa ir Aidas neturistinių kelių paslaptimis kasdien dalinasi savo socialiniame kelionių kanale „Local Vibes“.
Kalnuotąjį Pjemonto regioną pamilę I.Semionova ir A.Šemežys pernai tapo pirmaisiais lietuviais, Italijoje įšventintais į paslaptingą klubą – Albos baltųjų trumų ir vyno riterių ordiną bei tapę Lietuvos delegacijos nariais.
Prieš tai jiems teko įrodyti, kad Pjemontą ir jo turtingą enogastronominį paveldą pažįsta ne prasčiau už vietos gyventojus.
Anot I. Semionovos, Albos Baltųjų Trumų ir Vyno Riterių Ordino Lietuvoje delegacijos tikslas – suvienyti Pjemonto enogastronominės kultūros mylėtojus į bendruomenę, skatinančią renginių metu kartu dalintis išskirtine gastronomine patirtimi, ambasadoriauti Pjemonto kultūrą ir vynus Lietuvoje bei už jos ribų, kartu kaupti išskirtinių Pjemonto vynų kolekciją, prieinamą tik delegacijos nariams.
„Pirmais delegacijos metais tikimės, jog jos nariais taps 10 asmenų. Kviečiame tik tuos, kurie ne pirmus metus su mumis keliauja, yra išskirtinai vyno gurmanai, neabejingi baltajam trumui ir skleidžia žinią apie Pjemontą. Per tris metus planuojame kelis kartus užaugti, tačiau tikslas visgi tokios delegacijos yra burti išskirtinai trumų ir Pjemonto vynų gerbėjus“, – patikina pašnekovai, pristatydami ordino idėjas ypatingame renginyje, vykusiame Trakuose.
Į jį rinkosi iškilmingai pasipuošę kviestiniai svečiai, kuriems pirmiesiems pristatyta Albos baltųjų trumų ir vyno riterių ordino Lietuvoje delegacija.
Po Užutrakio dvare vykusios I. Semionovos ir A. Šemežio inauguracijos Lietuvoje į šį ordiną, svečiai buvo plukdomi į kitą ežero krantą.
Čia „Apvalaus stalo klube“ jų laukė septynių patiekalų vakarienė, dėl kurios specialiai į Lietuvą atvyko vienas talentingiausių Pjemonto šefų, dirbęs „Noma“ restorane.
„Prasideda baltųjų trumų, mūsų šalyje turinčių vis daugiau gerbėjų, sezonas. Džiaugiamės, kad jų ruošimo patirtimi bei paslaptimis su mūsų komanda pasidalino Andreas Riis – neabejotinas Pjemonto virtuvės žinovas“, – sako „Apvalaus stalo klubo“ savininkė, gastronomė Rasa Šnaiderienė, kuri, nuolat keliaudama, ieško mentorių, galinčių savo žinias, techniką, idėjas ir filosofiją perteikti jos vadovaujamam kolektyvui.
Ypatingosios vakarienės metu Pjemonto ir Trakų virtuvių meistrai svečius lepino veršiuko ir pomidorų tartaru, triušiena įdarytais virtinukais gniocchi ir trumų majonezu, aranccini su marinuotom braškėm, sūdytos menkės kroketu su žolelių majonezu ir baravykais, rūkytu salieru, topinambų panacotta ir trumais, įdaryta patarška, rizoto bei demiglace padažu, sausai brandinta jautienos nugarine su karališkomis kreivabūdėmis ir cukinijų šimtalapiu bei kitais, žolelėmis, aukštos kokybės sviestu, autoriniais padažais paskanintais, rinktiniais ingredientais stebinusiais, patiekalais.
„Kai kurie iš šių patiekalų liks mūsų meniu, o trumų gerbėjai turės išskirtinę vietą, kur galės jų ragauti“, – sako R. Šnaiderienė.
Ragavo ir popiežius, ir prezidentai
„Baltieji trumai turi įspūdingą, išraiškingą kvapą. Jie – mūsų aistra, padovanojusi meilę Pjemontui ir jį puoselėjantiems žmonėms“, – sako Kristina Dūdienė, ne pirmus metus keliaujanti išskirtiniais vyno ir trumų keliais su Inesa ir Aidu.
Bet, kalbant apie šių, po žeme besislepiančių deimantų tėvynę, anot I. Semionovos, reikėtų viską pradėti pasakoti nuo pradžių.
Anot jos, mažai kas žino, bet prieš penkiasdešimt metų baltieji Pjemonto trumai stokojo dėmesio, o jų populiarumas net iš tolo negalėjo prilygti Prancūzijoje medžiojamiems juodiesiems.
„Galbūt viskas taip pat klostytųsi ir iki šių laikų, jeigu ne vietinis verslininkas Giacomo Morra, kuris smarkiai prisidėjo prie to, kad Pjemonto baltieji trumai sulauktų tokio didžiulio pripažinimo“, – atskleidžia išskirtines keliones, kurių dalimi tampa ir trumų medžioklė, Šiaurės Italijoje organizuojanti lietuvė.
1949 metais Morra pradėjo sėkmingą kampaniją, kurios metu nusprendė supažindinti pasaulį su šiuo ypatingu delikatesu. Kiekvieną rudenį jis siųsdavo geriausią metų trumą žymiausiems pasaulio žmonėms – politikams, verslininkams, pramogų pasaulio atstovams.
Taip 1951 metais pirmąjį Pjemonto baltąjį trumą paragavo JAV prezidentas Harry Truman, 1953-iaisiais – Didžiosios Britanijos premjeras Winstonas Churchillis, metais vėliau – žavioji Marilyn Monroe, o 1965-aisiais – popiežius Paulius VI.
Kampanija buvo tokia sėkminga, kad neužilgo baltieji Pjemonto trumai buvo eksportuojami į visus prestižiškiausius pasaulio restoranus.
„Šiandien šie gastronomijos deimantai vadinami trumų karaliais ir neretai Pjemonte, atnešant trumą iš virtuvės savo svečiams, sakome: „Pasitikime Karalių!“, – regiono tradicijomis dalinasi I. Semionova.
Kalbant apie kainą, anot jos, neįtikėtina, tačiau 1945-aisiais metais iškilmingame baltųjų trumų aukcione „Asta Mondiale del Tartufo“ vieno kilogramo Pjemonto baltasis trumas buvo nupirktas už 3 JAV dolerius, tuo tarpu 2016 metais – 1,8 kg buvo parduotas už 61 250 JAV dolerį.
„Kasmet dalyvavaujame ir Pjemonto baltųjų trumų labdaros aukcione, kuriame parduodami didžiausi metų laimikiai – karaliai. Kartą didžiausias jų svėrė 880 gramų. Dėl jo aukcione vyko tikra kova, o didžiausia pasiūlyta kaina buvo 85000 eurų“, – pasakoja I. Semionova.
Jokios simuliacijos
Besidomintieji Pjemontu ir nė karto dar jame nebuvę, Inesos ir Aido dažnai klausia, ar prieš medžioklę trumais yra suslapstomi tam, kad nustebinti turistus.
„Ką galime paslėpti, kai Pjemonte baltuosius trumus su žiburiu vos randame, ir jų kaina Alboje dažną sezoną yra didesnė nei 600 eurų už 100 gramų. Mūsų medžioklė tikra – jokių simuliacijų“, – su šypsena paaiškina I. Semionova, pridurianti, jog tai įrodo ne tik nusisekusios, bet ir laimikio nepadovanojančios medžioklės.
Ji patikina – nė vienas „Local Vibes“ svečias, ieškojęs trumų Pjemonte, neišvyko namo abejodamas.
„Džiaugiuosi, ir netgi šiek tiek didžiuojuosi, – sako pašnekovė, – O abejonės išsisklaido vos pamačius mūsų trifolau ir jo šunis, su kuriais leidžiamės į medžioklę drėgnais, nesutvarkytais miško keliais“.
Baltųjų, pačių prabangiausių, trumų medžioklės sezonas yra spalio – lapkričio mėnesį.
„Renkitės taip, lyg eitumėte lietingą rudenį grybauti“, – pataria R. Martens.
Ir ji, ir K. Dūdienė Pjemonte kasmet praleidžia po 4 – 5 dienas. Viena popietė ar net vėlyvas vakaras būna skirtas trumų medžioklei ir vėlyvai vakarienei kartu su medžiotojais ragaujant šviežutėlį laimikį.
„Mūsų miškas kvepia šlapiais lapais. Sausos šakos kabinasi už striukių, po lapais nuo lietaus įmirkęs baltas kalkmolis, mes slystame, kartais krentame ir dar pradeda lyti. Prieblanda. Tada tamsu. Tik griežtas prožektorius šuniui. Akylai jį sekame. Emocija tikra. Jokios simuliacijos“, – naktinės trumų medžioklės akimirkomis dalinasi I. Semionova.
Tiek R. Martens, tiek K. Dūdienė šypsosi – prieš pirmąją kelionę į Pjemontą nė viena iš jų netikėjo, jog pamėgs šį kraštą, jo tradicijas, žmones ir „įklimps“ į būtinybę jį aplankyti kuo dažniau.
„Užsukame čia ne tik rudenį. Vasarą buvome ir juodųjų trumų medžioklėje. Jie skiriasi nuo baltųjų ir poskoniu, ir kvapu, bet mums vis tiek patinka. Net vaikai, kurie yra pamėgę trumus, grįžę iš kelionių dairosi produktų, kurie būtų jais pagardinti“, – pasakoja K. Dūdienė.
R. Martens iki šiol prisimena – nebe sėkmingiausioje medžioklėje yra pasisekę sumedžioti 76 gramus trumų.
„Nedidelę dalį paskanavome tą patį vakarą per vakarienė, o pagrindinis laimikis liko medžiotojui. Kartais po medžioklės gali nusipirkti rastųjų trumų, bet tik tuomet, kai sezonas būna dosnus“, – paaiškino pašnekovė.
Visos kalbintos pašnekovės neabejoja – patirti Pjemondą reikėtų bent kartą gyvenime, nes tai vietovė, turinti savitą atmosferą bei padovanojanti kitokias, neįprastas patirtis.
„Kai myli, norisi dalintis. Taip ir mums su Aidu – istorijoms ir kelionėms visada yra laiko“, – sako I. Semionova.
