Iš televizijos ekranų ir radijo eterio dingusi Raminta šiuo metu m dirba gerai žinomo prekinio ženklo įtraukimo vadove. Kaip tikina ji pati, nuo renginių ji labai nenutolo.
Daugelis Ramintą prisimena ne tik kaip radijo laidų vedėją, bet ir stipraus balso savininkę – ji yra dalyvavusi muzikiniuose projektuose „X Faktorius“ „Chorų karai“ ir netgi „Kelias į žvaigždes“. Pastarasis į gyvenimą atnešė labai daug potyrių ir žmonių, kurių šiandien, deja, jau nebėra.
„Kartais pabendraujame, prasilenkdami pasikalbame, pasidžiaugiame vienas kito gyvenimo pokyčiais. Pasidaliname ir įvykiais, kurie pastaruoju metu yra įvykę.
Šie metai tokie liūdni... Su Donatu Čižausku gan daug bendravome, tad žinia apie jo netektį mane tikrai sukrėtė. Paskui ir Rūlės mirtis... Tikrai labai liūdni šie metai. Daug jaunų žmonių išėjo ne savo laiku, gerokai per anksti. Dabar, kai turiu vaikų, gerokai kitaip žiūriu į šiuos dalykus“, – apie sukrėtusias netektis kalbėjo pašnekovė.
Ryškėjančios savybės
Visgi moteris tikina, kad šiemet buvo ir džiugių naujienų – ji įgijo magistro laipsnį.
„Įstojusi studijuoti sužinojau, kad pastojau. Tada pasiėmiau akademines atostogas ir grįžau tik po metų, bet galiausiai apsigyniau magistro laipsnį. Su vienerių metų vaiku, pasirodo, kalnus galima nuversti, – šypteli moteris. – Žinojau, kad jei užleisiu šį reikalą, tai tikrai nepadarysiu. Šeima, auklė man tikrai labai daug padėjo. Dabar galiu savimi didžiuotis.
Buvo tikrai sunku, bet viskas yra įveikiama. Turiu nuotraukų, kada šalia manęs ant lovos miega vaikelis, o aš rašau savo magistro darbą. Iš kitos pusės negaliu aš skųstis, nes kitos moterys turi dar daugiau vaikų ir ohoho, kokių dalykų yra pasiekusios! Manau, kad priklauso nuo žmogaus ir aplinkos. Juk vienas tikrai sunkiai viską padarysi.“
Dvejų metų sūnelį Aleksandrą auginanti Raminta Vyšniauskaitė tikina, kad vis labiau pradeda ryškėti jo charakteris.
„Mano sūnus yra labai smagus vaikas, padūkęs, kaip ir priklauso. Bet tai normalu, nes žmogus dabar pažindinasi su pasauliu, matuoja aplinkinių ribas. Mes namuose kalbame angliškai, tad labai smagu stebėti, kaip dvi kalbos persipina.
Jis taip pat labai fainas ir mandagus vaikas – visada visiems padėkoja. Sakyčiau, kad jis žmogus inteligentas – nemėgsta išsitepti, pats po savęs išsivalo stalą, nes jam kitaip nepatinka. Turbūt kaip ir visoms mamos, man svarbiausia, kad jis nesirgtų. Nes užsidarius dviems savaitėms su sergančiu mažyliu kantrybės reikia geležinės“, – juokiasi ji.
Sunkumai po gimdymo
Raminta pasakoja, kad pirmagimis buvo planuotas ir labai lauktas. Moteris lankė specialius kursus, tačiau juose daugiausia kalbėta apie kūdikio priežiūrą, žindymą, bet ne apie mamų emocinę sveikatą ar galimus sunkumus po gimdymo.
Raminta, kaip ir daugelis nėščiųjų, tikėjosi, kad gimus sūnui viskas bus labai šviesu, tačiau realybė pasirodė esanti kiek kitokia.
„Man jo kūdikystė nebuvo lengva, jis iki šiol nėra lengvas vaikas. Iki šiol jis nemiega gerai, tad vis dar ilgų miego naktų neišgyvename. Pastebėjau, kad kai jam sukako dveji, atsirado dar naujų sunkumų – jis pasidarė individualesnis, pradėjo daugiau norėti, zyzti, prašyti ir nepasitenkinti. Tai dalykai, kurie veikia psichologiškai. Sakyčiau, kad šis etapas sudėtingas, bet savaip žavus“, – šypteli ji.
Ji neslepia, kad viešumui ryžosi po tragiško įvykio Kaune, kai neseniai pagimdžiusi moteris su naujagime ant rankų pasitraukė iš gyvenimo. Raminta įsitikinusi, kad Lietuvoje vis dar per mažai skiriama dėmesio pogimdyvinei depresijai ir iššūkiams, su kuriais susiduria ką tik pagimdžiusios mamos.
„Labai atvirai kalbėjau apie savo pogimdyvinę depresiją. Manau, kad praeitais metais įvykęs įvykis Kaune sugriovė labai daug sienų. Labai liūdna, kad turėjo atsitikti kažkas tokio skaudaus, kad pradėtume kalbėti apie realią motinystę, o ne apie nupūdruotus veidelius ir rožines sukneles.
Pradėjome geriau suprasti, kad tai, ką matome socialiniuose tinkluose, nėra tikroji motinystė, – neslepia pašnekovė. – Įsitraukusi į bendravimą su kitomis mamomis kartais pastebiu, kad yra labai lengvų vaikų, ir dėl to kartais pavydžiu.
Mano atveju taip nebuvo, ir aš to visai neslepiu. Buvo ir ašarų, ir pykčio, ir noro išvažiuoti vienai dvienoms dienoms tiesiog pailsėti. Ir dabar, ir ateityje visko bus. Socialiniuose tinkluose gali rodyti ką tik nori, bet ar tai tiesa, tenka spręsti tik pačiam.“
Raminta tikina, kad nepagražintą gyvenimą pamatyti socialiniuose tinkluose turime labai mažai šansų. Todėl dažniau žmonės transliuoja linksmą akimirką nei nepasisekusią dieną.
„Pamatome, koks gyvenimas iš tiesų tada, kai prasideda dramos ir ašaros per visus kanalus. Aš tokio gyvenimo nenoriu, jau geriau atvirai pasakysiu, kad man š***** diena, kad mano vaikas verkia ir kaip mane taip erzina, nei meluosiu, kaip viskas gerai“, – kalbėjo ji.
Norisi pokyčių
Visgi anot pašnekovės, norėtųsi, kad apie sunkumus po gimdymo kalbėtų vis daugiau ir daugiau moterų:
„Man liūdna, kad mes apie tai diskutuojame, žiniasklaida apie tai daugiau rašo, bet valstybiniu lygmeniu didesnių pokyčių nevyksta. Norisi, kad pogimdyvinė moterų priežiūra būtų nemokama, kad atsirastų specialistai, kurie po gimdymo pas mamą lankytųsi bent porą mėnesių ir stebėtų būtent ją.“
Su pogimdyvine depresija kovoti Ramintai padėjo būtent problemos pažinimas ir pripažinimas. Ir, aišku, noras pakeisti susidariusią situaciją:
„Labai greitai supratau, kad turiu problemą ir dėl to reikia kažką daryti. Pradėjau ieškoti pagalbos ir ją galiausiai priėmiau. Taip, vartojau vaistus ir lankiausi pas psichoterapeutą. Taip pat atradau auklę, kuri man padėjo laiko atrasti sau ir įkvėpti oro. Vienai nebūtų taip lengva.“
